2 nuotr.„Ką veiktumėte, jeigu žinotumėte, kad gyventi liko visai nedaug?“ - tokia mintim yra susukta keliasdešimt kino juostų. Vieni herojai jose važiuoja lošti į kazino, kiti traukia degintis į Bahamus. Vieni švaisto per gyvenimą sukauptą turtą, kiti savo pažįstamiems į akis išsako viską, ką apie juos galvoja. Ir dažniausiai tik filmo pabaigoje paaiškėja, jog iš tiesų paskutines gyvenimo dienas žmogus norėtų praleisti su mylimaisiais.
Praėjus metams ar dvejiems, neabejoju, pasirodys kino juostos apie pandemiją. Ir didžioji dalis jų bus siaubo žanro, gal net su ženklu „S“. Bet nė nereikia įsivaizduoti, ką režisieriai jose prisuks, tikras siaubas vyksta dabar - mūsų realybėje. Ir, patikėkit, jis nebūtinai vadinasi COVID.
Pernai nuo kraujotakos sistemos ligų (infarktas, insultas, širdies ligos) mirė 22 835 žmonės. Nuo piktybinių navikų (vėžys) - 8181 žmogus. Dalis šių žmonių pernai išėjo staiga - netikėtai, nepajutę nei skausmo, nei agonijos, net nesupratę, kaip jų gyvenimo siūlas nutrūko. Tačiau didžioji dalis išėjo kitaip. Ir štai dalis jų tose kančiose buvo vienut vieni. Nes „korona“, nes karantinas, nes izoliacija, nes režimas...
Skauda ar neskauda, paskutinis gyvenime noras daugeliui mūsų būtų pabūti su artimaisiais. Duoti gyvenimiškų patarimų vaikams, dar kartą padėkoti tėvams už rūpestį, pasijuokti su broliais ar seserimis... Galų gale visiems drauge suvalgyti nesveiko maisto ar gurkštelėti vyno, jei jėgos dar leidžia. O gal tyliai pasimelsti. Bet kartu.
Tačiau pernai, kaip ir šiemet, mirštančio žmogaus artimiesiems neleidžiama su juo atsisveikinti. Nei paliesti, nei paskutinį žodį pasakyti. Tai yra žiauru. Gulėti palatoje ar savo namuose, laukti paskutiniosios ir žinoti, kad artimas neateis. Neleidžia ligoninė ar nepraleidžia blokpostas. O jeigu nėra net kas telefoną prie ausies palaikytų? Kad bent balsą artimo žmogaus išgirstum? „Vakaro žinios“ jau rašė žmonių pasakojimus, kai jų artimieji mirė vieni. Po kelias savaites nematę savų. Pakartosiu - tai yra žiauru. Atrodo, kad valdantieji bei jiems patarinėjantys ekspertai pamiršo, jog egzistuoja ne tik „korona“. Yra ne tik infekcinės, užkrečiamos ligos. Yra aibė kitų ligų, tačiau šiandien nei jomis sergantys, nei sergančiųjų artimieji nesulaukia užuojautos, būtinos pagalbos. Jie tarsi neegzistuoja.
P.S. Nepykite, skaitytojai, kad taip liūdnai prieš Velykas. Bet norisi baimės įkalintiems valdininkams priminti, kad mes dar kvėpuojame! Nekiškite ligonių anksčiau laiko į kapus, išgirskite jų paskutinius norus!
Jurga LAGO: Prieš pat Velykas.
„Vengiu kalbėti apie skiepų karus ir dalykus, kurių nesuprantu - pvz. nesutikau už atlygį reklamuoti 5G, kai Telia kreipėsi. Nes 5G nėra mano specialybė. Ir ne mano planuose tapti telekomunikacijų inžiniere. Ir nesu apmokama agnė. Ir raudoti į kamerą nėra mano pajamų šaltinis.
Bet.
Kai man parašo puikiai Lietuvoje žinomas žmogus, dirbantis kultūros pasaulyje ir paprašo išspausdinti jo tekstą, nes... jeigu parašys savo FB, ar spaudoje, ar viešumoje - praras darbą? Tada pagalvoju, kad būtina tą tekstą paviešinti. Tiesiog, kad kažkas kalbėtų už tuos, kurie negali. Nes nieko nėra baisesnio, nei gyventi tylinčioje Lietuvoje.
Taigi:
"Faktas - Astra Zeneca skiepai pridarė daug sumaišties ES valstybėse. Šio gamintojo vakcina „gelbėti" žmonės patyrė įvairių šalutinių poveikių, tad po keliolikos mirčių skiepijimo kampanijos buvo atšauktos, paskui vėl pratęstos. Šiomis dienomis Vokietijoje ir vėl sustabdytas vakcinavimas, nes 31-am jaunesniam nei 55 metai žmogui susidarė kraujo krešuliai ir 9 iš jų mirė. Todėl dabar vokiečiai primygtinai reikalauja neskiepyti žmonių, jaunesnių nei 55 metai.
Faktas - Lietuvoje Sveikatos ministras į prioritetinę skiepijamųjų grupę įrašė abiturientus, kuriems uolieji mokyklų direktoriai, kaip kadais komjaunuoliai, vykdydami partinę užduotį, primygtinai siūlo skiepytis, gąsdindami neprileidimu prie egzaminų. Daugybė tėvų ir mokinių išsigando, tad ėmė „norėti" skiepytis. Kadangi atliekamos Astra Zenecos labai daug - ja pirmiausia. Faktas - užsikrėtus covid jaunimas išgyvena 99,99 proc., išskyrus galbūt labai sudėtingas lėtines ligas turinčius. Taigi, jei jaunuoliai užsikrėstų šiuo virusu, jie gana lengvai persirgtų ir įgytų mažiausiai pusei metų imunitetą.
O dabar klausimas. Jei nuo skiepo numirs nors vienas jaunas žmogus, taip ir nespėjęs išlaikyti tų abitūros egzaminų, dėl kurių ir buvo spaudžiamas skiepytis, kas nutiks tada?
a) Tėvams bus pasiūlytas milijonas, kad to neviešintų?
b) Tėvai paviešins, bet valstybė už 10 milijonų laimės teismą įrodydama, kad skiepai ir mirtis nesusiję?
c) Sveikatos ir Švietimo ministrai atsistatydins?
d) Nusišaus?
e) Įjungs durnių ir suvers kaltę vienas kitam?
f) Vyriausybė paskelbs, kad skiepo nauda vis tiek didesnė nei žala, ir toliau ragins nekreipti į nieką dėmesio, nes žūtbūt privaloma paskiepyti kuo daugiau populiacijos?
Man asmeniškai vieno vaiko gyvybė ir sveikata yra svarbesnės už visos vyriausybės gyvybes. Žinau ne vieną atvejį, kai po skiepų mirė žmonės, tačiau tai neviešinama. Tad paskutinis klausimas tik toks - ko bijo lietuviai, kad net artimųjų mirtys jų nepažadina ir nepaskatina kalbėti apie visiškai degradavusią valstybės etiką, moralę, elementarų padorumą, kai kasdien vis aktyviau vietoj žmogaus įteisinamas statistinis vienetas. Pirmyn į šviesų leninizmo rytojų?" Jūs tikrai norėsite gyventi tokiame rytojuje?“
Done.“
