respublika.lt

Kodėl Tauta negirdi kūrėjų balso visas tekstas (6)

2021 vasario 28 12:00:41
Danutė ŠEPETYTĖ

Gyvenam tartum nematomo karo sąlygomis - visa Lietuva pasidalijusi į frontus ir ideologinės atskirtys tarp jų tik gilėja. Ir nepakantumas vieni kitiems eina tik didyn, nes tuose frontuose jau susiduriama su tikromis grėsmėmis. Deja, nematyti lyderių, kurie norėtų (ir gebėtų) vienyti lietuvius dėl visiems brangios idėjos. Kviestų į Lietuvos gynimo barikadą. Nes ir idėjos, tiesą sakant, nebėra. Nepriklausomybės idėja, kurią buvo išnešioję poetai, jau numirusi ir, deja, ne savo mirtimi. Kodėl šių dienų rašytojai nesiima Tautos telkimo misijos? - vieną žymiausių nūdienos poetų, buvusį „respublikoną" Rimvydą STANKEVIČIŲ kalbina „Respublikos" žurnalistė Danutė ŠEPETYTĖ.

×
nuotr. 1 nuotr.
Kodėl poetai neįstengia suvienyti Tautos. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Kalnas smėlio išbyrėjo nuo to laiko, kai mūsų stalai redakcijoje stovėjo greta. Išėjo devintoji tavo poezijos knyga „Kiaurai kūnus", kur poetinis žodis, kaip virtuoziškai išgaląstas ginklas, sminga tiesiai taikinin. Dažnai prisimenu tavo pasakymą „vis mažiau ir mažiau pasaulio, apie kurį be išlygų galiu pasakyti „mano". Tai nebūtinai susiję su laiko tekėjimu, tiesa?

- Į mūsų intensyvų ir tirštą laiką redakcijoje neretai grįžtu sapnuose. Pabundu pilnas kažkokio šviesaus graudumo - džiaugsmo, kad visa tai buvo, nostalgijos, kaži kokios meilės, nespėtos atiduoti jums visiems ir negrąžinamai prabėgusiam nemažam gabalui mano paties gyvenimo. Jūs ten - vis dar mano redaktorė, šviesaus atminimo Julius Girdvainis - vis dar gyvas, besižarstantis sąmoju, it viesulas vis dar griaudžia Butautas Barauskas, fotoaparatu lyg šautuvu nešinas, bendradarbius „švelniai" vadinantis „ariogalom"...

Visa tai - tas įkvėptas šurmulys, skubrus straipsnių skrebenimas, besistengiant suspėti „į numerį", tas naivus, bet šventas tikėjimas parašyto žodžio galia, savąja misija, kuriant Lietuvą, tuo, kad ir niekšą, ir sukčių įmanoma „laikraščiu pritvoti" - juk taip pat yra tas pasaulis, kuris „mano", bet manęs jame jau nebėra.

Ir šitaip - su daugybe dalykų: mano pasaulyje atskaitos taškas buvo Lietuva, o ne abstrakčios, globalios, nei galimos, nei norimos apibrėžti erdvės, žmonės, prieš kuriuos esu atsakingas - buvo Lietuvos žmonės, Tauta, o ne abstrakti visuomenė, prie kurios pridėjus bet kokį būdvardį ji ima reikšti vis ką kita, mano pasaulyje valstybės ląstelė buvo ne partija, ne interesų grupė, o šeima - joje augantys vaikai, kurie buvo įsvarbinti, vadinami šalies ateitimi, mano pasaulyje mokytojas buvo gerbtinesnis žmogus nei milijonierius, nors ir turčiai anuomet nebuvo atsiriboję nuo nacionalinių vertybių, turėjo prioritetų didesnių, tauresnių, nei vien pelnas, pelnas, nepaisant nieko... Misijų ir tikslų dar nebuvo išguję projektai, artistų ir scenos meistrų - „žvaigždės", turinčių ką pasakyti išminčių - norintis būti dėmesio centre „elitas", savų veiklos sričių profesionalų - „ekspertai"...

- Ar gali taip būti, kad apskritai meno žmonės dėl šios priežasties (daug kas svetima) instinktyviai traukiasi iš socialinio konteksto, kur gali susitepti ar būti sutepti (pvz., apšaukti „vatnikais", „dvaro tarnais", „Rusijos propagandistais" ir pan.), ir slepiasi išskirtinai kultūrinėje terpėje?

- „Meno žmonės" tokia pat plati sąvoka kaip ir, tarkim, „politikai", „žurnalistai", „vilniečiai" ir panašiai. Visokių tarp tų meno žmonių esama. „Rusijos propagandistų" gal ir neteko sutikti, bet tokių, kuriems pliažas Lukiškių aikštėje - puikus sprendimas, tokių, kuriems Lietuvos valstybingumas ir nacionalinė kultūra - buvus nebuvus, tokių, kuriems Lietuvos partizanai ir žydšaudžiai - sinonimai, o laisvė - tai laisvė manyti, kad pasaulis pačiais jais prasideda, o drauge jais ir baigiasi - teko ir nemažai. Sunkiai sugraduojama jų įvairovė ir pagal talentą, ir pagal išmintį, ir pagal siekius. Patikėkit, daugelio jų aktyvumo viešojoje erdvėje nereikia nei man, nei jums, nei pačiam socialiniam laukui.

Na, o tie, apie kuriuos klausiate, tie, apie kuriuos verta kalbėtis, manau, ne traukiasi, o yra patraukti, ne slapstosi, o sąmoningai yra uždangstyti širmomis. Tas jų (o drauge ir akademikų, profesūros, aukščiausio lygio savo sričių specialistų, šiaip išmintingų asmenybių) „patraukimo" iš viešojo lauko procesas prasidėjo nepraėjus nė dešimtmečiui nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Jei koks išmintingas žmogus ir kviečiamas pasisakyti, tai būtinai ne apie tai, ką jis iš tiesų išmano - jiems buvo ir tebėra siūloma pademonstruoti savo kulinarinius sugebėjimus, parodyti, kaip jie moka (o dar geriau - kaip nemoka) šokti, dainuoti, perrėkinėti oponentus... Svarbu parodyti visuomenei - kokie jie juokingi.

Juk mes, dirbdami žurnalistikoje, puikiai matėme pseudožurnalistikos užgimimą ir suklestėjimą, ypač televizijoje, kai vadinamieji žurnalistai visiškai nenorėdavo išgirsti, ką jų kalbinami žmonės mano - į laidą, interviu ar diskusijų šou jie ateidavo iš anksto paskirstę dalyvius į „teisiuosius" ir „neteisiuosius", į „laimėtojus" ir „pralaimėtojus", kalbančiuosius pasirinkdavo iš sutinkančių ištarti tai, kas iš anksto nuspręsta, kas privalo būti ištarta, o nesutinkantiems su jų požiūriu, kurį publikos sąmonėse įtvirtinti ir būdavo kuriama viena ar kita laida, būdavo subtiliai arba nesubtiliai užčiaupiamos burnos, neleidžiama ne tik išsakyti savų argumentų, bet kitą sykį - net užbaigti pradėto sakinio...

Štai taip vietoj analitikų, autoritetų, specialistų, gebančių matyti ir mąstyti asmenybių, sukerojo vadinamųjų ekspertų luomas - viešojoje erdvėje (o pirmiausia - televizorių ekranuose) įsitvirtino pulkelis parankių „žurnalistams" kalbėtojų - visų galų meistrų, tariančių „svarų" žodį bet kuria tema, nesvarbu, ar būtų kalbama apie ekonomiką, ar apie politiką, ar apie kultūrą, ar apie moralę, ar apie kvantinę fiziką.

Tad su iškiliomis meno, kaip ir su visų kitų sričių asmenybėmis, įvyko tai, kas viešąją erdvę formuojant pagal tokias žaidimo taisykles ir turėjo įvykti - kai turi rinktis tarp: neiti į viešąsias erdves arba eiti ir neišvengiamai būti paverstas klounu, kiekvienas bent šiek tiek mąstantis ir save gerbiantis žmogus pasirinks - neiti.

Ilgainiui potencialiai turintys ką pasakyti žmonės nustojo kvaršint sau galvas - geras čia mane kviečia žurnalistas ar blogas, jam iš tiesų įdomi mano nuomonė, ar čia spendžiamos pinklės? Tarė sau: „visi jie - vienodi" ir numojo ranka.

- Atsimeni, kaip lūždavo salės, kvietusios liaudį susitikti su rašytojais? Kone kiekvienas jų pasakytas žodis buvo laikomas tiesa. Dabar sunku būtų tiek prisišaukti, nors aiškiai matyti, kaip prisidengiant modernumo skraiste įteisinami žemieji, žvėries instinktai, kaip pasaulyje temsta protas, ir kad valstybės tikslą galėtų nusakyti nebent poetai...

- Rašytojas - toks pats žmogus, kaip ir visi likusieji. Vienintelis jo išskirtinumas, kad jis (žinoma, jei talentingas) geba gerai valdyti žodį. Žodžio valdymas, be abejo, intelekto bruožas, bet jis neišvaduoja nuo būtinybės lavintis, savaime negarantuoja nei rašytojo išminties, nei aukštos moralės, nei išskirtinių teisių į tiesos, teisingo kelio valstybei ar žmonijai žinojimą, juolab bylojimą apie tai.

Kaip tik todėl ir nemanau, kad poeto užduotis - nusakyti valstybės tikslą. Poeto užduotis, mano manymu, liudyti Dievo pėdsaką žmoguje - kūrybiškumą. Poeto užduotis - neleisti pamiršti nei sau, nei kitiems, kad gyvenimas neapsiriboja vien šlepetėmis, prekybos centrais, mokesčiais už butą, pinigų uždirbimu ir televizoriumi - nuolat priminti, kad pasaulis - iki galo nepažinus, kad žmogus turi sielą, o siela - nemari. Kad meilė - nemari, kad ji - stipresnė už šautuvus, kad žmogus yra tai, ką jis duoda, o ne ką turi. Kad poezija - ne tai, ką galima perskaityti knygose, o tai, ko kupina kiekvieno mūsų kasdienybė. Jei tik neatbuksime ir nepamiršime, jog gebame ją matyti, išgirsti, pajusti, su ja drauge gyventi, pasaulis bus tūkstantį kartų didesnis, gražesnis, tauresnis, nei žvelgiant pragmatikos, logikos, egoizmo ir savigailos akimis.

Senovės kinų poetas Isio rašė: „Pamerkime šią puikią rožę į geltoną vazą, nes duonos - vis tiek nėra". Net jei duonos ar taip, ar taip nėra, pasirinkimą turime - galime praleisti gyvenimą su rože vazoje arba be jos. Čia ir yra pagrindinė poezijos užduotis - pasakyti, kad, jei ir negali būti sočiau, tai gali bent būti gražiau. Ir tai, manau, svarbiausia. Pirmiausia - kiekvienam asmeniškai, o paskui neišvengiamai - ir bet kuriai valstybei.

- Šiandien kaip niekada nuvertintas žodis. Apjuodinti autoritetai. Jei nuvertintas žodis, nuvertinta tiesa, nuvertintas ir pats rašytojas? Tegyvuoja influenceriai?

- Ar šiandien nuvertintas žodis? Be abejo, nuvertintas. Ar apjuodinti autoritetai? Be abejo, apjuodinti. Ar nusvarbintas pats rašytojas, kaip toks? Be abejo, nusvarbintas. Ir nuoširdžiai nežinau, ką reikėtų padaryti, kad būtų kitaip. Tiesiog laikas turi savo kalvas ir nuokalnes, kultūra turi savo kalvas ir nuokalnes ir vertės visam kam suteikiamos pagal tam laikui būdingus kriterijus.

Atsimenate tokį seną sovietinį kino filmą „Susitikimo vietos pakeisti negalima"? Tą epizodą, kai Šarapovas, patekęs į banditų gūžtą, turėjo jiems įrodyti, kad geba groti fortepijonu? Ėmė jis ir užgrojo ypatingo atlikėjo virtuoziškumo reikalaujantį klasikinį kūrinį, kurį grojant natos tiesiog liejosi it vandens kaskados, o pirštai lėkė klaviatūra kaip viesulas. Ir ką gi? Atsimenat, kokio įvertinimo jis sulaukė? Paniekos ir pašaipos. Jam buvo pasakyta, kad kiekvienas kvailys šitaip gali. Ir muzikanto reputaciją jis „apsigynė" tik tuomet, kai užgrojo primityvią, bet banditų numylėtą „Murką".

Bet argi tai reiškia, kad „Murka" pasaulyje gyvens ilgiau, nei, pavyzdžiui, V.A.Mocartas? Juk ne. Todėl nematau prasmės šiandien varžytis dėl svarbos su influenceriais. Praėjus jų mados bangai, kita tokia banga akimirkai išneš į viršų dar ką nors panašaus į juos. Negi su jais visais aukštajam menui nuolat dera pulti į dvikovas? Kada tuomet kurti, jei visą gyvenimą praleisi įrodinėdamas, kas esi ar nesi? Laikas, manau, atskirs grūdus nuo pelų.

Pagalvokim trumpam, kaip jautėsi Kristijonas Donelaitis su nuostabiaisiais hegzametrais savajame laike. Ar anuomet žodis nebuvo nuvertintas? Aplink jį juk nebuvo net žinančių, ką žodis „hegzametras" reiškia. Bet būtent Donelaitį laikome lietuvių literatūros viršukalne, o ne kokį nors jo laikais klestėjusį nešvankių, visuotines ovacijas sukeldavusių, dainuškų autorių.

 

 

 

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (6)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Kur planuojate leisti vasaros atostogas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Koks Jūsų požiūris į mero rinkimus?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
1. Vitas Tomkus: GEROVĖS VALSTYBĖ YRA PEDERASTŲ VALDŽIA PLIUS VISO PASAULIO SKAITMENIZACIJA! („Pederastais“ liaudis paprastai vadina tuos, kurie kenkia savo Valstybei)
2. Olava STRIKULIENĖ: Lietuva 2146 m.: tegyvuoja „оно"
3. Vitas Tomkus: IR ŽODIS TAPS KŪNU!
4. Vitas Tomkus: TĖVYNE, TAU MŪSŲ ŠIRDŽIŲ SUTARTINĖ!
5. Civilizacijos griovimas yra užsakytas ir apmokėtas
6. Vitas Tomkus: APIE NACIONALINES VERTYBES, NACIONALINĘ LRT IR NACIONALINĘ IDĖJĄ
7. Algimantas RUSTEIKA: Geras pensininkas - miręs pensininkas
8. Danutė ŠEPETYTĖ: Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?
9. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie atmintį
10. Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa“
11. Vitas Tomkus: KADA KARAS?
12. Raimondas DIKČIUS: Koronapandemijos scenarijui – šimtas metų
13. Nuo šiol VLKK draus žodį „pederastas“
14. Algimantas RUSTEIKA: Seimo rinkimų reforma (Idėja Lietuvai Nr.3)
15. Olava STRIKULIENĖ: Laisvoji A.Tapino televizija - priklausoma nuo labdaros kaip benamis šuo
16. Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI
17. Vitas Tomkus: SUBINLAIŽIŲ „AUKSO AMŽIUS“
18. Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie patyčias
19. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
20. Gintaras Furmanavičius: APSIVOGUSIEMS GĖJAMS KRENTA KAUKĖS
21. Vitas Tomkus: RINKTI AR NERINKTI?
22. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
23. TOMKUS VS MALINAUSKAS (2)
24. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
25. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+2 +8 C

+2 +7 C

 

+1 +4 C

+8 +15 C

+2 +10 C

 

+3 +6 C

0-6 m/s

0-9 m/s

 

0-8 m/s

       

Nuorodos