Eksrespublikonė Rūta Janutienė: Kai žurnalistai koja durų neatidarinėja, prireikia Celofano

Tai rodo ne tik tai, jog visi TV kanalai pučia vieną dūdą, bet ir tai, kaip toli prieš gerą dešimtmetį Lietuva jau buvo pasistūmėjusi atmetimo (cancel) kultūros link. Aišku, Rūta galėjo muštis į krūtinę, atgailauti, dievagotis daugiau taip niekada niekada..., bet, pasirodo, ji moka muštis tik už teisybę, - todėl po kiek laiko įkūrė savo „televiziją".

Šiandien internetinio OpTV kanalo sekėjų yra apie 100 tūkstančių.

- Sakykite, Rūta, kokia problema jus jaudina šiandien?

- Labiausiai mane jaudina, ir ne tik šiandien, kada gi Lietuvą ištiks atsikvošėjimo stebuklas. Aš niekaip nerandu atsakymo, kas nutiko mūsų žmonėms, kuriems anksčiau rūpėjo valstybės ateitis, kurie drąsiai rinkosi į didžiuosius mitingus ir kėlė nepatogius klausimus, - mane stebina, kad jie šiandien visiškai abejingi politikų kvailumui ir jų neatsakingiems veiksmams, ypač užsienio politikoje, grasinantiems pačios Lietuvos saugumui.

Valstybės veikėjai išdarinėja tokius dalykus, kad greitai apsičiupinėję galime neberasti mūsų Lietuvos. Krašto apsaugos ministrė nušalina žvalgybos vadovą, „Spartanu" skraidina valdžios tarną, Filipinuose užsakinėja migrantus, o visi aplinkui tyli, ir prezidentas, kuris ją išsirinko, tyli.

Mane iš tikrųjų tie dalykai taip jaudina, kad nejučiomis kyla klausimas, ar yra dar prasmės likti Lietuvoje. Ar jau peržengta kritinė riba, po kurios atsigauti po šito korupcijos, bizniavimo vertybėmis ir nacionalinių interesų pardavinėjimo vajaus jau praktiškai nebeįmanoma.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog viskas tvarkoje: ir žmonės gyvena daugmaž gerai, ir smarkiai dirbdamas tikrai turi šansų prasikurti geriau nei ardamas kokioj nors Ispanijos ar Italijos skylėj, lyg ir mūsų klimatas nepiktas, ir verslas čia sukasi, bet po to pirmo žvilgsnio ateina pojūtis: rodos, plauki valtimi, ji dar nėra visiškai prakiurusi, bet ant kapitono tiltelio vyksta orgijos, ir tu žinai, kad bet kokiu momentu jų herojai gali paskandinti laivą...

- Išgirdau lyg ir nevilties gaidelę jūsų balse, betgi tiek turite sekėjų. Pabrėždami žiniasklaidos šališkumą, kad ir Gintauto Palucko skandalo atžvilgiu, žmonės atkreipia dėmesį, kad jūsų požiūris yra kur kas platesnis, keliantis klausimą, kodėl apeinami šiuo atveju ir kiti politikai, kaip ir Paluckas, turintys sąsajų su tais pačiais verslininkais....

- Tai yra akivaizdi praktika, kurią galėjome stebėti ir „MG Baltic" bylos procese, kada konservatoriai buvo tiesiog išpjauti iš tos bylos, nors iš principo veikė panašiai, kaip tie, kuriuos teisė. Pavyzdžiui, Laurynas Kasčiūnas, manau, pagal bendrą bylos logiką turėjo būti tarp kaltinamųjų. Kodėl jo ten nebuvo, klausimas... dabar, sako, jis nusiteikęs šaudyti nelojalius piliečius...

- Jums nekyla klausimas, kaip nutinka, kad tiek čekiukų, tiek Palucko skandalą įkvepiantys „popieriai" atsiduria vis tose pačiose rankose?

- Yra kelios interesų grupės, kurioms tarpusavyje susistumdžius, mums kas nors nuteka, kaip ir dabar, sugalvojus Palucką į vietą pastatyt. Na, o užduotis suformuluoja tie, aplink kuriuos ir dūzgia interesantai. Jeigu pasižiūri į reklamų agentūras, kur, pavyzdžiui, figūruoja koks nors Mykolas Katkus, matai, kad jo klientų ratas yra nuo „Igničio" iki Investuotojų forumo, disponuojančių didžiuliais pinigais ir sudarančiais galimybę tą viešą erdvę stumdyti, kaip jiems ir norisi. Jie siekia efektų.

Mes gyvename trumpalaikių efektų gaudymo laiku: bangos dirbtinai sukeliamos, paskui jos nuslūgsta, skandalas išnyksta, kaip prieš kelerius metus staiga išnyko COVID „grėsmė", tada prasideda naujo skandalo ir naujo baimės šaltinio paieška.

Taip mes gyvename, galima sakyti, nuo prezidento Rolando Pakso nuvertimo laikų: tada bandyta mus įtikinti, kad jį atstatydinant padorumo kartelė bus aukštai iškelta, deja, nieko panašaus neįvyko - kiti nebaudžiamai darė kur kas baisesnius dalykus, kartelė leidosi vis žemiau ir žemiau, kol pasiekė mūsų dienų lygį, kai mėtosi tiesiog po kojomis. Šantažais ir kompromatais valdoma mūsų nugyventa valstybė.

Nei Andriaus Tapino, nei Šarūno Černiausko, nei Aido Puklevičiaus neatskiriu nuo viešųjų ryšių, reklamos, vadinamųjų nuomonės formuotojų. Kada įdėmiau pasižiūri į tuos jų tyrimus, pamatai, ko jie nepasako tose visose istorijose. Kai mes pirmi parodėme staiga atsiradusius Navickienės turtus, jaunieji konservatoriai nestovėjo prie prezidentūros ar prie Seimo lipnia juosta užklijuotomis burnomis ir nereikalavo atsakomybės, kaip jos reikalauja G. Palucko atveju.

Jeigu iš pradžių tyrimas dėl premjero atrodė netgi sveikintinas, bet iš tikrųjų, sugretinus, kas buvo paviešinta ir kas palikta už kadro, entuziazmas dingsta. Tai yra tik dalinis, propagandinis tyrimas, kuris įmanomas tik kontroliuojamos viešosios erdvės sąlygomis. Tokie žmonės įsivaizduoja, kad, jaučiant Grybauskaitės apynasriu pažabotos LRT palankumą, jiems pavyks auditorijai įteigti vienašališką nuomonę, kaip jie mėgsta sakyti, naratyvą. Bėda ta, kad šiam propagandiniam užmojui trukdo jų valiai nepaveiki alternatyvioji žiniasklaida, ir jie labai išgyvena, kad nekontroliuoja tokių, kaip aš.

Kartais išgirstu, kad generalinė LRT direktorė susirinkime vėl kėlė klausimą, kaip užčiaupti Janutienę. Liūdnai pagarsėjęs Algis Ramanauskas, girdėjau, ne juokais siūlė būdus, kaip atimti iš „penktosios kolonos" žmonių galimybę naudotis internetu...

- Juk vienas iš alternatyvios žiniasklaidos naikinimo būdų - jos atstovų juodinimas visuomenės akyse, tiesa?

- Nemanau, kad jie turi tam galių. Jie gal viliasi, kad ateis diena X, kai bus galima šaudyti nelojalius piliečius ir bus uždrausti alternatyvūs žiniasklaidos kanalai, jie vis įgarsina savo drėgnas svajones, ragindami mokytis šauti žmogui į nugarą, - gana nemažai yra visų tų berniukų mėšliuko, kuris dėl silpnos politinės valdžios iškilo į paviršių.

Turbūt prezidentas būtų pagrindinis atsakovas dėl to, kas vyksta visuomenėje, byloje. Bent jau galėtų pasakyti savo nuostabią frazę: „Gana yra gana", bet netgi šito padaryti jis negali, būdamas tam tikrų jėgų statytinis, menkavertės publikos marionetė. O dar yra kažkoks Briuselis, kuris gali ne taip suprasti, dar yra kažkoks Trampas, kuriam gali jo žodis nepatikti...

- Vis dėlto gal galėtume guostis, kad žodžio laisvė vis dar galioja Lietuvoje?

- Be abejo, ji yra, tik ja nesinaudojama.

- Nagi pabandykite nueiti į mūsų nacionalinį transliuotoją!

- Pamėginkit rast ir tradicinę žiniasklaidos priemonę, kuri nebūtų tapusi propagandiniu reklamos agentūrų, kurios atneša pinigėlį su instrukcijomis, ruporu. Juokaujama, kad dabar tikras žurnalistas yra tas, kuris ramiai pasirašo viešųjų ryšių agentūros atneštą tekstą.

Jeigu tokia praktika būtų pasireiškusi 90-aisiais metais, va tokį žurnalistą išmestų iš darbo, kaip kadaise Moniką Garbačiauskaitę - atsimenu tą istoriją, už ką ją išdrėbė iš „Verslo žinių". Nepaisant to, ji šiandien marginalizuoja visus, neatitinkančius jos kurpalio: tie vatnikai, anie prorusiški, šiokie ir anokie, jų neklausykit, neduokit interviu, neikit į jų laidas... Tie, kurie neina nei ten, nei ten, jie tiesiog tyli. Aš manau, kad tylėjimas yra bendrininkavimas.

- Sakoma, kad vienintelė apsauga nuo didžiosios medijos puolimo - tapti jos dalimi, supanašėti su ja, - niekada nepagalvojote apie tai?

- Kartkartėmis (vis rečiau ir rečiau) atsiverčiu meinstryminius portalus ir matau, kad čia gali sužinoti viską, ką Gorbačiovo laikais galėjai sužinoti atsivertęs „Tiesą", „Komjaunimo tiesą". Žinoma, esti ir niuansų, pavyzdžiui, patirti kokių nors Dovilės Šakalienės leksikos ar veiksmų perliukų, išvysti, kaip valdžia išsidėlioja savo kojines ir apatinius ir sako: žiūrėkit, kaip tai puiku. O iš tikrųjų alternatyvioji žiniasklaida išaugo, sutvirtėjo, įgijo žmonių pasitikėjimą...

- Betgi, Rūta, jūs nebūsite įtraukta į valstybės kūrėjų sąrašą ir apdovanojimui jūsų kandidatūros niekas nepasiūlys, niekas nepakvies į šventę prezidentūroje, ir kavos puodelio su Seimo pirmininku sunku tikėtis... Ar šitoks santykis netampa slogus?

- Nuoširdžiai pasakysiu: kai Grybauskaitės svita mane eliminavo iš didžiosios žiniasklaidos, kartais pagalvoju: va skambutis ir mane ten pakviečia, ar aš ten norėčiau grįžti, ar man būtų priimtina, žinant, kuo ta didžioji žiniasklaida šiandien tapus? Prieš kiek metų Rolandas Kazlas, paklaustas, kodėl negrįžta į didžiąsias medijas, atsakė, kad tai būtų tas pat, kaip laisvam žmogui prisiimti senus suvaržymus.

Jeigu būtų tam meinstryme kokios nors žurnalistikos, galėtum jos ilgėtis, bet šiandien jos nėra. O dėl kavutės - aš niekad neidavau gerti jos su politikais, visą laiką žinojau, kas yra kokioje barikadų pusėje. Aišku, pradžioje, kai prasidėjo mano puolimas, man pradėjo rašyti žinomi žmonės: nesusigūžk! Ar pamiršai, kad esi Vinco Kudirkos premijos laureatė, parašei krūvą vertingų knygų ir panašiai.

Žinoma, kai tave pradeda ėsti ir tas trunka metų metais, primiršti savo vertę, primiršti savo statusą. O kas dėl „pakabukų", tai turiu NATO medalį, jo iš manęs dar neatėmė, nors nesuprantu, kodėl juo buvau apdovanota. Tiesiog tuo metu, kai įstojome į NATO, dalino saujom tuos medalius, net pats ministras buvo labai nustebęs, kad jį tenka man prisegti. Gal atims, bet aš manau, kad žiniasklaidai iš valdžios imti bet kokius apdovanojimus, bet kokias pakišas, pinigus, mano supratimu, negerai, nes neretai tie apdovanojimai dalijami iš valdovo geros valios.

- Liko jums pačiai neatskleistų paslapčių renkant medžiagą ir rašant knygas apie Grybauskaitę ir Landsbergių dinastiją? Galbūt rengiatės jas leisti pakartotinai?

- „Dinastijos" atveju išlindo rimtų „popierių": išviešinus kelionių bylas, radau jauno Vytauto Landsbergio ranka rašytą pasiūlymą, ką jis galėtų pranešti, jeigu jam bus leista vykti į Ameriką. Taigi radosi dokumentų, kurie sumažina abejones dėl Vytauto Landsbergio bendradarbiavimo su KGB. Savo laidoje juos parodžiau, bet knygos formatu jų dar nepateikiau. Yra minčių „Dinastiją" papildyti šiais dokumentais bei Gabriuko praturtėjimo istorija, nes kas parašyta, parašyta, o laidos yra tarytum ore išnykstantis dūmas.

- Jeigu atsirastų galimybė pašnekinti Putiną ar Lukašenką, ja pasinaudotumėt?

- Žinoma.

- O su kuo nenorėtumėt daryti interviu?

- Yra didelis skirtumas, su kuo pati norėčiau pabendrauti, ir ką nori matyti žiūrovai. Kaip žurnalistė, tarnaujanti savo auditorijai, turiu sąsiuvinį klausimų Vytautui Landsbergiui. Dalia Grybauskaitė, mano akimis, yra gana plokščios natūros žmogus, tačiau vis tiek būtų įdomu prašnekinti, paieškant jos politikos motyvų.

- Ko norėtumėt paklausti prezidento Gitano Nausėdos?

- Man įdomu būtų jį kalbinti nesuderintais klausimais kokias tris keturias valandas, norint išsiaiškinti, ar jis supranta savo veiksmų pasekmes Lietuvai. Kiekviena Nausėdos diena daro prezidentą vis menkesniu autoritetu. Visiems būtų vertinga be jokio pykčio išgirsti jo motyvus, kuriuos jis paprastai pratyli.

Būtinai paklausčiau jo dėl prekybos Lietuvos pilietybėmis. Jis greitas atimti pilietybę, pavyzdžiui, iš Margaritos Drobiazko, tačiau yra kurčias ir aklas dėl Faynos Kukliansky draugelio oligarcho Romano Abramovičiaus vaikų, turinčių Lietuvos pilietybę, arba dėl krūvos Izraelio piliečių, sugebėjusių įrodyti kilus iš Lietuvos. Jie saujomis ima tuos lietuviškus pasus, nors kai kurie net Lietuvoje nėra buvę. Abramovičiaus vaikai turi Lietuvos pilietybę, nors jų tėvui yra uždėtos sankcijos. Šių aplinkybių mūsų ekscelencija niekaip nekomentuoja.

- Sunku būtų rasti laikraštį, kuriame jūs nebūtumėt dirbusi, tačiau, regis, vienintelis leidinys, į kurio tėkmę įbridote antrąkart buvo „Respublika". Kodėl?

- „Respublika" yra tradicinės žiniasklaidos pavyzdys, ko gero, paskutinis tradicinės žiniasklaidos mohikanas, kuris dargi spausdina laikraštį. „Respublika" ir „Vakaro žinios" dar išlaikė savigarbą ir tebėra ketvirtoji valdžia. Tas baisiai sunku ir praktiškai neįmanoma, bet šie leidiniai yra ta vieta, kur padorus žurnalistas gali vaikščioti. Nes visur kitur liko tik žurnalistikos kevalas: atidarysi duris, ir nukris lubos.

- „Tauta" šiurptelėjo, kai čia pasirodė ne visai padorus Antanas Kandrotas, vadinamas Celofanu...

- Tai žurnalistinis Vito Tomkaus chuliganizmas, kuris ir man nėra svetimas. Ar tai žurnalistika? Be abejo, tradicine prasme - ne, bet Celofanas yra provokatorius. Keista ar ne? - „delfiai" akcentuoja Celofano teistumą, o patys ne tik suteikia erdvę, bet ir sureikšmina nuomonę ne tik teisto Puklevičiaus, bet ir kitų stukačių, vagių, buvusių kagėbistų ir jų vaikų. Todėl dėl šios provokacijos niekam nereikėtų krūpčioti, tegu krūpčioja tie, pas kuriuos jis pasibels. O jis, pripažinkime, paklausia dalykų, kurie esti gana svarbūs. Kai žurnalistai durų koja neatidarinėja, tada prireikia Celofano.

Rūtos Janutienės CV

*1985-1987 m. - žurnalo „Darbas ir poilsis“ jaunesnioji redaktorė

*1987-1989 m. - laikraščio „Žalioji Lietuva“ viena iš steigėjų ir vyr. redaktorė

*1989-1991 m. - „Respublikos“ žurnalistė

*1991-1992 m. - „Lietuvos ryto“ apžvalgininkė

*1994-1995 m. - „Respublikos“ aktualijų skyriaus redaktorė

*1995-1998 m. - „Verslo žinių“ apžvalgininkė

*1998-2000 m. - žurnalo „Veidas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja

*2000- 2013 - darbas Baltijos TV, TV3, LNK, „Lietuvos ryto“ televizijose.