respublika.lt
 

RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.3): APIE LIETUVIŠKĄJĮ TEISINGUMĄ IR ATLIEKAMUS NEVISŽMOGIUS

2013 gruodžio mėn. 20 d. 07:59:08

Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas dienraščio „Respublika“ specialus leidinys.

×
nuotr. 1 nuotr.
RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.3): APIE LIETUVIŠKĄJĮ TEISINGUMĄ IR ATLIEKAMUS NEVISŽMOGIUS. Justo Krilavičiaus nuotr.

 

Vytautas Radžvilas: Apie lietuviškąjį teisingumą ir atliekamus nevisžmogius

Konstitucinio Teismo nutarimas, įpareigojantis kompensuoti per krizę nukirptus politikų, valdininkų ir pačių teisėjų atlyginimus, o kitiems šalies piliečiams siūlantis palaukti „geresnių laikų“, tapo kūnu. Nors visi aukščiausieji šalies pareigūnai pripažino, kad jis „neteisingas“ ir liejo krokodilo ašaras dėl apgailėtinos vargingiausių gyventojų padėties, kitų metų valstybės biudžetas priimtas. Piliečiams paaiškinta, kad „viskas teisėta“ remiantis minėtuoju KT nutarimu. Teigiama, kad šitaip pasielgti buvę absoliučiai būtina, nes kitaip būtų pažeista Konstitucija ir net demokratinės teisinės valstybės principai. Visoje šalyje neatsirado nė vieno politiko ar teisininko, kuris būtų priminęs abėcėlinę politinės ir teisinės išminties tiesą: įstatymas, kad jis būtų tikras įstatymas, turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Neteisingas įstatymas yra niekinis - tikro įstatymo parodija ir karikatūra.

KT ir jo valią uoliai įgyvendinusios valdžios kritikai teisingai pabrėžia, kad  Lietuvos „viršūnės“ šį kartą atsiskleidė visu gražumu parodydamos neįtikėtiną panieką paprastų piliečių reikmėms. Tenka pritarti ir įžvalgoms, kad šitoks „elito“ elgesys didina valdžios ir piliečių susvetimėjimą ir gilina prarają tarp valstybės ir visuomenės. Belieka pridurti, kad šitokia „socialinė politika“ verčia piliečius nepasitikėti sava valstybe ir gausina pastarosios priešus sparčiau negu visos kartu sudėtos prieš Lietuvą nukreiptos nedraugiškų šalių propagandinės kampanijos.

Ir vis dėlto aiškinti ciniškus Lietuvos KT ir valdžios veiksmus vien jų atstovų socialiniu nejautrumu ir atsakomybės stoka būtų kiek paviršutiniška. Šie veiksmai laikytini veidrodžiu, kuriame kone tobulai atsispindi tikroji atkurtosios „demokratinės“ Lietuvos valstybės prigimtis. O kokia vis dėlto toji valstybė, galima geriau suprasti prisiminus porą vertų dėmesio dalykų.

Svarstydami klausimą, kuo teisėtas valdymas skiriasi nuo tironijos, viduramžių politiniai mąstytojai atrado du tikslius požymius, leidžiančius neklystamai atskirti normalų ir tironišką valdymą. Pasak jų, teisėtas valdymas būna tada, kai valdoma sutinkant ir pritariant piliečiams, o tironija yra prievartinis valdymas prieš piliečių valią. Teisėta valdžia tarnauja bendrajam visų piliečių gėriui, tironiškai rūpi tik patenkinti egoistinius savo pačios interesus. Šie du požymiai tebėra nė truputėlio nepasenę kriterijai, juos pasitelkęs kiekvienas pilietis galėtų atlikti mintinį šalies demokratiškumo testą ir nuspręsti, kiek tikroviškas Lietuvos kaip demokratiškos valstybės įvaizdis.Tokiame kontekste gerokai kita šviesa nušvinta ir kompensacijų už krizės metu patirtus praradimus klausimas. Aiškėja, kad šių dienų Lietuvoje jis ir negalėjo būti kitaip išspręstas, nes valstybės socialinė politika grindžiama visiškai savita „rūpesčio žmogumi“ filosofija. Ją galima pavadinti likutinės socialinės rūpybos principu. KT nutarimas ir jį realizavę valdžios sprendimai apnuogino žiaurią tiesą, kad tautos kaip sutelktos ir bent minimaliai solidarios pilietinės ir politinės bendrijos mūsų šalyje tiesiog nėra. Tiesą sakant, joje apskritai nėra žmonių, o yra tik dvi būtybių rūšys - „antžmogiai“ ir „nevisžmogiai“. Arba tikrieji žmonės ir žmogiškosios atliekos. Klaidinga ir naivu manyti, kad žmonių skirstymas į „antžmogius“ ir „ikižmogius“ buvo tik Vokietijos nacionalsocialistų išradimas ir praktika. Trinarė žmonių skirstymo į „avangardą“, „ariergardą“ ir „pelkę“ schema yra pamatinis ir universalus moderniųjų ideologijų principas.

Juo buvo grindžiama ir sovietinio komunizmo politinė sistema bei Tarybų Sąjungoje vykdyta socialinė politika. Pažangiausia žmonijos dalis, tarybinės visuomenės „avangardą“ sudariusieji vedliai į „šviesų komunizmo rytojų“ buvo ypatingi - jų reikmės turėjo būti tenkinamos čia ir dabar. Žmonijos „ariergardui“ - nepataisomiems „retrogradams“ ir „reakcionieriams“ - nepriklausė niekas, jų tikroji vieta turėjo būti tik istorijos sąvartyne ir kapuose. Galiausiai vadinamoji „pelkė“ - idėjiškai svyruojanti ir nepatikima gyventojų dauguma - ir buvo tie „atliekami žmonės“, kurių atžvilgiu taikytas minėtas likutinės socialinės rūpybos principas. Būtent jie buvo raginami „pasiaukoti“ ir veržtis diržu vardan „švento komunizmo reikalo“. Jais pačiais buvo pasirūpinama tik patenkinus „avangardo“ poreikius ir tik tiek, kiek likdavo trupinių nuo „vedlių“ stalo. Jeigu nelikdavo, šie potencialiai visada „atliekami“, nes dėl „aukštesnių tikslų“ bet kada paaukojami žmonės iš tiesų virsdavo „žmogiškomis atliekomis“ ir ne kartą buvo paaukoti. Tokia buvo negailestinga minėtojo principo esmė. Atkūrusioje valstybingumą Lietuvoje šis principas ne tik kad neišnyko, bet veikiau įgijo antrąjį kvėpavimą ir klesti. Tautos susiskirstymas į „šviesios europinės ateities“ link vedančius „antžmogius“ ir jos vis neįžvelgiančius „nevisžmogius“ turbūt akivaizdesnis negu sovietmečio Lietuvos visuomenėje. Mat „viršūnės“ jau net nesivargina vaidinti solidarumo spektaklio. Užtat kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, „europeizacijos“ vedliai žada 2030 m. įvyksiant Didįjį Šuolį į Gerovės karalystę ir „svajoja“, jog gyvensime kaip Švedijoje. Bet „svajodami“ ir „vesdami“ į ateitį nepamiršta pasirūpinti savo šiandiena. Na, o pensininkai, kaip paaiškino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, turėtų apsišarvuoti kantrybe ir pasiaukoti dėl jų būsimąjį „švedišką rojų“ užtikrinsiančio Jo Didenybės Euro. Rojus jau artėja, tad nevalia leisti išnykti jam iš akiračio lengvabūdiškai kompensuojant per krizę apkarpytas pensijas. Mat kiltų grėsmė finansinio stabilumo rodikliams, kurių būtina laikytis norint įvesti eurą. Tad Lietuvos „atliekamiems žmonėms“ lieka tikėti KT išmintimi ir guostis tuo, kad, nuolankiai susitaikydami su grynai sovietine socialinės rūpybos politika, jie šlovingai pasiaukojo vardan vakarietiškos teisinės valstybės principų.



Daiva Tamošaitytė: Siekiame pilnakraujės Lietuvos


Lietuvoje įsivyravo vertybių krizė, ir ne tik todėl, kad daug žmonių yra nusivylę ir nepatenkinti arba savo gyvenimo sąlygomis, arba jiems atstovaujančiomis įstaigomis. Daug metų girdime, kad vertybės, ypač suvokiamos kaip tradicinės ir nacionalinės, - vertybės ne visiems, kad jas reikia pagrįsti, o svarbiausia gyvenimo dominantė turi būti palaimintasis pliuralizmas, tai yra požiūrių ir veiksmų įvairovė, kuriai turi būti suteikta visiška veiksmų laisvė nepaisant to, kad tie požiūriai ir veiksmai dažnai prieštarauja vienas kitam, ir tada laimi nuostatos, už kurių slypi daugiau pinigų ar įtakos.

Tačiau kokios yra tosios nuostatos? Paimkime vieną ryškesnių pavyzdžių. Nepaisant ketverių metų dešiniųjų valdymo, visuomenės nuomonę vis galingiau formuoja naujosios kairės ir anarchistų grupė, kurios vienas aktyvių narių, nelegalios organizacijos veikėjas, neseniai tapo net ministro pirmininko patarėju. Žmogaus teisių širma ir pliuralizmo fetišas pasirodė toks pralaidus, tapo tokiu dosniu panašioms kovingoms grupuotėms, kad per oficialias žiniasklaidos priemones pradėta grasinti paprasčiausiems niekuo dėtiems Lietuvos piliečiams, kurie vis dar manosi gyveną normalioje, ne totalitarinėje valstybėje ir tenori gražiai, laisvai atšvęsti valstybines šventes arba gerbti valstybinius simbolius. Tačiau į tokią visiškai nenormalią „pliuralistinės mažumos“ persvarą medijoje ir piktnaudžiavimą tariamai pažeidžiamomis teisėmis, pamirštant pareigas, nereaguoja suakmenėjusios valstybės saugumo tarnybos, policija, žiniasklaida. Galima suprasti norą susireikšminti ir išsiskirti savybėmis, kurios padeda bet kuria kaina iškilti, padaryti karjerą. Vis dėlto peršasi mintis, kad šie judėjimai prastai išmano marksizmo teoriją, kuri empiriškai įrodė, kad bet kokia revoliucija, perversmas ir anarchija, žmogiškai kalbant, chaosas valstybėje, veda tiesiogiai į totalitarizmą. Tai - marksizmo klasika. O gal priešingai - puikiai išmano?

Rodos, Lietuva per ketvirtį amžiaus išgyveno pagreitintą demokratijos mirtį ar bent agoniją, net nespėjusi kojų apšilti. Ir tai suprantama: nespėjusi atsitiesti kaip savarankiška valstybė, ji yra perpučiama visų skersvėjų, prieš kuriuos senosios demokratijos yra išsiugdžiusios veiksmingas priemones. Jei ne civilizacines, tai bent sugebėjimo išlikti, ir to pagrindas yra gausi tauta - fizinis išlikimo garantas. Tūkstančiaveidė ir tūkstančiarankė, pasipriešinanti kiekvienąkart, kai pamato iš viršaus nuleidžiamą kilpą.

Mes pliuralizmą suvokiame kaip tokią gėrybę, kuri leidžia taikiai sugyventi skirtingoms pažiūroms, lytims, rasėms, tautoms ir tikėjimams, kuriems nereikia įrodinėti teisės egzistuoti ir kurie gerbia Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tačiau toks siekis - laisvė visiems, visur ir visada - liks utopinis, neįkūnijamas, jei bus neatsižvelgiama į esamas ir visada kintamas sąlygas bei visumą sandų, sudarančių vidaus ir užsienio strategijas.

Juk tam, kad būtų įgyvendinta Europos kaip lygiaverčių valstybių sąjungos idėja, pastangas turi dėti visos šalys narės. Ir jeigu kalbame apie mainus - finansinius, materialinius ir kultūrinius - jie taip pat turi būti lygiaverčiai. Todėl tautai atstovaujantieji privalo siekti, kad pusiausvyra būtų išlaikyta. Žmonės, kurie mato akivaizdžią nelygybę,  - o ši pastaraisiais metais tik didėja, - turi teisę tai įvardyti. Ir tai nereiškia, kad atsisakoma dalyvauti kuriant naująją Europą ir juolab - nereiškia iracionalaus troškimo jungtis prie Rytų kaimynių, kaip mėgina įrodinėti politiniai populistai, savo partijų interesus bandantys prastumti Seimo, Vyriausybės ar visos šalies vardu. Jeigu akivaizdūs faktai, tokie kaip gerokai mažesnės išmokos mūsų ūkininkams, spragos, paliktos išnaudoti mūsų valstybės resursus ir žmonių intelektinį bei darbinį potencialą, pagaliau žvelgimas iš aukšto į čia gyvenančiųjų teises svarbiausiais klausimais apsispręsti savarankiškai, nėra pagrindas abejoti tokios sąjungos sąžiningumu, tai kas tada yra tas pagrindas?

Pagrindas yra visa bent jau XX a. Europos istorija. Didžiosios valstybės anaiptol nenori susilyginti su mažesnėmis, kurias neretai engė savų imperijų sudėtyje arba pripažino jų engiamumą priešiškoms, bet didelėms valstybėms. Kita vertus, akivaizdi merkantilizmo tąsa, kuri parklupdė Europą po hitlerizmo tankais. Bet kokia agresyvesnė ideologija nūdien turi panašias sąlygas išplisti ir tapti diktuojančia, netgi laimėti per demokratinius rinkimus, kaip ir nacionalsocializmas, jei valstybių ir jų sąjungos vadovai pirmiausia gaudo medžiaginę naudą ir tuo užsiganėdina. Prisiminkime jai paaukotą Čekoslovakijos suverenitetą, Prancūzijos mindžiukavimą ant II pasaulinio karo slenksčio ir visą kitą stručio politiką. Nepaisant skambių šūkių ir milijonų, išleistų memorialiniams reikalams, nenusisekus multikultūralizmo ir multietnizmo politikai, Europa yra atkritusi į tą patį pelno ir smulkių ar stambių biznelių pelkyną. Tad į kokią Europą mes atėjome - į tą, kuri kaip reikiant išmoko XX a. pasaulinių karų pamokas, ar į tą, kuri ir toliau laviruoja, mėgindama pasinaudoti silpnesniųjų ištekliais? Kompensuoti kolonijų Azijoje praradimą... Tragiškas Ukrainos pavyzdys tai iliustruoja ypač akivaizdžiai. Kur dingo lordai Byronai, kovoję už klasikinės Graikijos išsivadavimą ir didybę? Ir kur dabartiniai poetai, pasisakantys ir kovojantys už visų tautų lygybę Europos Sąjungoje? Mes girdime tik pinigų skaičiuotojų, anot Alfredo Nobelio, arba Naujojo Testamento muitininkų ir mokesčių rinkėjų balsus. Biurokratų armijos žingsnius. Tai klausimas senajai Europai.

Kol šitie klausimai tebėra neišspręsti, - tarp jų mistiškai pradingęs pirmosios Lietuvos Respublikos auksas, ambasadų turtas, valstybiniai dokumentai, pagaliau neįvykdytas sovietų nusikaltimų pripažinimas ir kompensacijos - negali būti ir lygiaverčio dialogo su ES šalimis, kurios šiuos klausimus ignoruoja. Ir ignoruos tol, kol Lietuva nepabandys atsistoti į vieną gretą su jomis, didžiosiomis. Tad koks iš tiesų yra mūsų europarlamentarų ir valstybininkų uždavinys? Sulygti su likusia Europos Sąjunga ar tik vaizduoti, kad esame tokie dideli, kaip jie? Deklaruojama bendra rinka ir kitos neva bendros vertybės neatspindi deklaruojamo pliuralizmo ir lygių galimybių. Todėl tautai atstovaujantieji perdėm skuba įgyvendinti dar nesamus dalykus ir norima priima už esamą. O tikrą kainą moka Lietuvos žmonės, jau sumokėję ją per partizaninius karus ir tremtis. Taigi dvigubai ir trigubai.

Mūsų uždavinys - atkreipti visų lietuvių dėmesį į realią padėtį ir aiškiai pasakyti, kad esame už visų tautų, rasių, įsitikinimų ir tikėjimų lygybę demokratinėmis sąlygomis. O vakarietiškąjį pliuralizmą suvokiame kaip prigimtinę mūsų valstybės teisę išsaugoti antikinį baltiškąjį paveldą - unikalias tarmes, etinį kodą, savitas kultūrines bei tikėjimo lytis, kurios liks naujosios Lietuvos pagrindu. Tas pagrindas bus būtinas bent tol, kol lietuvių tautos išlikimui nebegrės realios grėsmės. Daug triukšmo sukėlė Europos Sąjungos Konstitucija, iš kurios buvo pašalinta krikščionybė. Lietuvai dar reikia permąstyti istorines peripetijas ir atsiriboti nuo politinių katalikybės srovių, kurios neigė ir griovė lietuvybę. Spręsti, ką ši universali tikėjimo sistema atneš ateityje. Krikščioniška, pravoslaviška yra ir Rusija, o musulmonai visame pasaulyje savo identitetą apskritai formuoja ne tautiniu ar etniniu, bet religijos pagrindu. Šį keblų klausimą bandė spręsti Stasys Šalkauskis. Jo mintys yra itin aktualios ir nūdien.

Visais požiūriais, ne tik religiniu, Lietuva yra ypatingoje padėtyje tarp Rytų ir Vakarų. Šiais laikais tai suprato verslininkai, steigiantys čia milijardines apyvartas turinčias bendroves - vien dėl geopolitinės padėties. Tik tie verslininkai - ne lietuviai, o visokie biznieriai iš Bankoko ir panašių tolimų vietų. Tokia ir ta investicijų pasekmė - į kišenę tam verslininkui iš užjūrių, o ne lietuviui. Pradinis kapitalas - ne tūlo piliečio nosiai. Tad apie jokią lygybę kalbėti neverta. Juolab kad į mūsų šalį kaip per kiaurą sietą atvyksta ne tik Europos Sąjungos nariai, bet verslininkai iš viso pasaulio. Atviri pasauliui, uždari saviems. Tiesiog internacionalo įsikūnijimas.

Mūsų tikslas - atkreipti dėmesį į neatitikimą tarp vilčių ir norų bei to, kas vyksta kasdien kiekvieno iš mūsų gyvenime kaip lūkesčių ir geresnės, vakarietiškos ateities paneigimas. Šiais laikais labai mėgstama skaičiuoti. Kažkas nuo mūsų tautos Vakaruose turi aiškiai pasakyti, kad žmonių skaičiumi esame gintina mažuma. Paaiškinti gausesnėms tautinėms bendrijoms, kad mus reikia puoselėti ir saugoti dėl visiškai akivaizdžių skaičių. Juk mažumos - aršiai ginamos, bet jų apibrėžimus konstruoja suinteresuoti ideologai. Tik mažumų samprata politiškai per siaura. Nejaugi kurios nors senos tautos išnykimas nuo žemės paviršiaus vertintinas menkiau nei kokio nors gyvūno, įtraukto į Raudonąją knygą?

Tad konstatuokime: kol nebus pripažinti teisėti mūsų tautos poreikiai ir lūkesčiai, tol įsiliejimas į bendrą srautą bus nesavalaikis ir pragaištingas. Reikalaukime iš mūsų atstovų tinkamo atstovavimo visose tribūnose. Palaikykime tuos, kurie suvokia tai, kad esame pilnavertė ir pilnakraujė Europos tauta, siekianti bendrybės ir kartu - primenanti pagrindines vakarietiškos civilizacijos vertybes tiems, kurie jas užmiršo.



Vitas Labutis: Užsikrovėme Europos Sąjungos pilietybę

Pasas (ar jį atstojanti asmens tapatybės kortelė) yra vienas iš svarbiausių piliečiui valstybės duodamų dokumentų.

Lietuvos Respublikos piliečio pasą gali gauti kiekvienas šios valstybės pilietis, nepaisant jo tautybės, rasės, įsitikinimų. Pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis valstybės ir asmens nuolatinį teisinį ryšį - jo pilietybę, kuri rodo, kad pilietis turi tam tikras teises ir kartu įpareigoja asmenį laikytis tos valstybės Konstitucijos ir kitų įstatymų.

Pagrindinė informacija apie asmenį pase pateikiama keliais pavidalais: žodiniu, piktografiniu (nuotrauka ir pirštų atspaudai), skaitmenine ir elektronine laikmena.

Kaip oficialiame valstybės dokumente visa žodinė informacija pirmiausia pateikiama konstitucinį statusą turinčia valstybine lietuvių - net pavyzdine šios kalbos bendrine atmaina.

Tapatybės kortelę galima laikyti pagrindinės informacijos apie asmenį santrauka, tad kalbėdami apie pasą dažnai turėsime galvoje ir minėtąjį trumpąjį jos pakaitą. Pravartu keletą žodžių pasakyti ir apie tai, kuo šie du asmens pilietybę patvirtinantys dokumentai skiriasi.

Mus labiausiai domina, ar iš tiesų mūsų pasuose, visur ir visada vartojama valstybinė kalba.

Žvilgsnis į visą pasą

Masiškai senus pasus imta keisti naujais, galima sakyti, tylomis, su visuomene bemaž nesitariant, nei koks turėtų būti turinys, nei kokiu pavidalu tą pasą gausime. Paaiškėjo, kad galima imti ir ne patį pasą, o tik jo pakaitą - asmens tapatybės kortelę. Jei nori ir negaili pinigų, gali gauti ir vieną, ir kitą.

Tapatybės kortelė nuo paso skiriasi ne tik informacijos apimtimi, bet ir kai kuriais esminiais dalykais. Kortelėje rašoma, kad esi Lietuvos Respublikos pilietis, o ryšį su Europos Sąjunga rodo tik mūsų valstybės kodas LTU ir šalia valstybinės lietuvių kalbos visi įrašai, pateikiami ir papildomai anglų kalba. Lyg ir savotiška dvikalbystė.

Paso jau viršelyje Lietuvos Respublikos vardas pakištas po to paties šrifto įrašu Europos Sąjunga. Jei paknibinėsime kiekvieną paso puslapį, aptiksime dar ir siurprizą. Atsiverskime 3-iąjį puslapį, kuriame po sunkiai įskaitomu įrašu „Lapas skirtas pasą išduodančiai įstaigai“ rasime štai ką: „Kiekvienas Europos Sąjungos pilietis..., būdamas trečioje šalyje, turi teisę...“ Vadinasi, per referendumą balsuodami už stojimą į Europos Sąjungą, nežinojome, kad užsikrausime Europos pilietybę. Ne taip seniai, dar 2009 m., duodamuose pasuose ši pastaba apie Europos pilietybę nebuvo įkišama, o dabar atsirado lyg ir dviguba pilietybė, dar svaičiojama dėl trečiosios.

Numeruoti 1-asis ir 2-asis paso puslapiai yra skirti „Kitiems įrašams“. Jie tušti. Manau, kad juose turėtų būti rašoma piliečio tautybė, nurodoma gyvenamoji vieta (adresas), gal ir kraujo grupė...

Pagrindinė informacija apie asmenį pateikta į numeruotus puslapius neįtrauktoje įklijoje. Tai, matyt, lėmusi paso gamybos technologija. Ikliją su visu pasu sieja tik paso numeris. Ar tai, kas įklijuota, negali būti pakeista?

Standartinė informacija apie asmenį (grafų pavadinimai) pase įrašyta trimis kalbomis - šalia pagrindinės valstybinės kalbos čia randame anglų ir prancūzų kalbą. Pase apibendrintai nurodoma ir asmens gimimo vieta (manajame pase - LIETUVA). Deja, tapatybės kortelėje šalia gimimo datos gimimo vietos nesugebėta įsprausti.

Iš visos informacijos apie asmenį abiejuose asmens dokumentuose mums rūpi tik pavardės ir vardo ryšys su valstybine kalba. Jų rašyba ir pavidalas turi būti visiškai vienodi tiek pase, tiek tapatybės kortelėje. Trumpumo dėlei visur tiesiogiai minėsime tik pasą.

Asmenvardis pase ir lietuvių kalbos rašyba

Pase oficialiai pateikiamas visas asmenvardis - pavardė (viena ar sudvigubinta) ir vardas (vienas ar keli asmens vardai). Pagal pasą tokia tvarka visas asmenvardis bus perkeliamas į kitus valstybinius dokumentus. Greičiausiai laikantis tarptautinių standartų ar paliepus Briuseliui, pase pirmiau rašoma pavardė, o vardas po jos. Lig šiolei net viešoje informacijoje pirma būdavo rašomas vardas, o pavardė po jo (Valdas Adamkus, o ne Adamkus Valdas). Pavardę buvo įprasta iškelti į priekį tik abėcėliniuose sąrašuose. Pase kaip yra, taip tebūnie, o viešojoje vartosenoje vardo ir pavardės išdėstymo tvarkos nevertėtų laužyti.

Pakankamai įrodyta, kad vardas ir pavardė yra tikri žodžiai, o ne kokie mistiniai unikalūs asmens tapatybės ženklai. Asmens dokumentuose ir kitur už vardą ir pavardę unikalesni ne žodiniai ženklai, o fotografija, asmens parašas, asmens kodas. Kad vardas ir pavardė, net ir be teksto, yra tikri žodžiai, rodo vienų ir kitų žodynai - aiškinamieji, rašybos, kirčiavimo.

Asmeniui jo vardas ir pavardė labai svarbūs, tačiau abu šie asmenvardžio dėmenys priklauso ne jam vienam, o ir bendruomenei, kurioje asmuo gyvena, ir kalbai, kuria asmenvardžiai rašomi ir skaitomi. Į pačią lietuvių kalbos sandarą, jos taisykles, tradicijas kalbant apie asmenvardžių rašymą neretai žvelgiama vienpusiškai.

Daugiausia triukšmo kelta dėl asmenvardžių mūsų pasuose raidžių parinkimo. Kaip bandyta čia įbrukti lietuvių kalbos abėcėlei svetimų raidžių, visos istorijos kartoti neverta. Pakanka pasakyti, kad lenkiškomis raidėmis rašyti savo asmenvardžius labiausiai reikalavę Lietuvos lenkų politikai, juos palaikę svetimos valstybės kai kurie pareigūnai. Pažadais švaistęsi ir mūsų aukštose kėdėse sėdėję, kiti ir dabar tebesėdintys valdžios atstovai. Bandyta net Seime specialų įstatymą prakišti, bet tai nepavykę. Dar vis ieškoma įvairių apylankų konstitucinėms nuostatoms apeiti. Visa tai pakankamai aiškiai išdėstyta profesoriaus Vinco Urbaičio knygelėje „Pavardžių pradžiamokslis“ (2010 m.), daugelyje profesoriaus Arnoldo Piročkino straipsnių, daktaro Prano Kniūkštos studijoje „Tarp gramatikos ir politikos“(2013 m.). Bet argi tai įdomu tiems, kurie kurpia ar gina antikonstitucinius pavardžių rašymo pasuose projektus?

Neseniai tokį teisingumo ministro įsakymą svetimomis rankomis kalbos žarijas žarstyti, vingiuodama tarp dviejų nuostatų, atmetė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Šiaip ar taip, asmens tapatybės dokumentų karštymečiui peržengus gal jau pusiaukelę, Lietuvos piliečių pasuose išvengta mūsų abėcėlei svetimų raidžių w, x, lenkiškų dviraidžių cz, sz ir kt. Tik tuo labai džiaugtis nėra ko: atrodo, ne visuomet ne lietuvių tautybės mūsų piliečių asmenvardžiai rašomi pagal lietuvišką tarimą (keletą pavyzdžių iškelsime vėliau), o svarbiausia - daug kur nepaisoma lietuvių kalbos gramatikos.



Andrius Martinkus: Neoliberali Lietuvos valstybė (1)

Lietuvos politinio ir tos dalies intelektualinio elito, kuris ideologiškai aptarnauja politinį, viešas cinizmas dažnai tiesiog pritrenkia. Prie tokių pritrenkiančių viešų pareiškimų priskirtinas tvirtinimas, kad, būdama pagrindinių „Vakarų struktūrų“ - Europos Sąjungos ir NATO - nare, Lietuva per visą savo istoriją niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti, kokia yra dabar. Kai tokie kalbėtojai lygina tarpukario ir dabartinės Lietuvos valstybingumo dvidešimtmečius, jie visada įžvelgia didesnius dabartinės Lietuvos valstybės „pasiekimus“. (Jau vien tai, kad 1940 m. buvo prarasta nepriklausomybė, anot jų, liudija „smetoninės“ - autoritarinės ir nedemokratinės - Lietuvos nesėkmę.) Bet jau vien demografiniai duomenys nesužalotą nacionalinę savimonę turinčiam piliečiui, regis, turėtų byloti visai ką kita. Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metais šalies gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 2,6 milijono iki daugiau kaip 3 milijonų. Antrosios nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva nuo 3,7 milijono susitraukė iki mažiau nei 3 milijonų. Galima pateikti daugybę kitų skaičių. Apsiribosime vienu. 1940 m. Lietuvos - „nuo žagrės“ pradėtos kurti žemės ūkio ekonomikos šalies - karinėse oro pajėgose buvo 120 lėktuvų. Beveik pusė jų - Lietuvoje pagaminti Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO. Dabartinės Lietuvos oro erdvę saugo 4 NATO „partnerių“ naikintuvai. Dabartinė Lietuva pradėjo tikrai ne nuo žagrės. Iš pirmo žvilgsnio jos, išsilavinusios, idustrinės-agrarinės, su Vilniumi ir Klaipėda, startinės pozicijos buvo daug geresnės. Koks ryšys tarp demografijos ir karo aviacijos? Ogi paprastas. Lietuvos piliečiai važiuoja dirbti ir mokėti mokesčių į šalis, gaminančias arba įstengiančias įpirkti šiuolaikinius naikintuvus. Už tai, kad lietuviai prisideda prie tų šalių gerovės kūrimo, nykstanti Lietuva gauna „oro policijos“ apsaugą. Ar politinis Lietuvos elitas rausta iš gėdos? Ogi priešingai! Jis giriasi tautai, kad pavyko iškaulyti „oro policijos“ misijos pratęsimą. Ar taip gali elgtis nacionalinės valstybės elitas? Aišku, ne. Bet jei dabartinė Lietuva nėra nacionalinė valstybė, tuomet kokia tai valstybė? Kaip mes atsidūrėme šioje apgailėtinoje padėtyje? Atsidūrėme mes joje dėl dviejų priežasčių rūšių - vidinių ir išorinių. Šiame tekste dėmesį sutelksime ties išorinėmis priežastimis, kurios apibendrintai gali būti nusakytos tokiu teiginiu: išsivadavusi iš komunizmo Lietuva neatgavo tikros nepriklausomybės, bet iš karto pateko į kitos agresyvios ideologinės sistemos priespaudą. Kaip ir kodėl tai atsitiko?

Tam, kad surastume dabartinių „Vakarų“ ištakas, reikia leistis į istorijos gelmes. Kai kas net mano, jog globalių dabarties problemų šaknys slypi krikščioniškojo pasaulio nusigręžime nuo visoms didžiosioms religinėms tradicijoms būdingo palūkanų draudimo principo. Neturėdami čia galimybės leistis taip giliai, sustosime ties daug mums artimesne epocha. 1968 m. Prahoje sovietų tankai sutraiškė viltis reformuoti į rytus nuo „Geležinės uždangos“ buvusią sistemą - bandymas sukurti „socializmą žmogišku veidu“ baigėsi nesėkme. Tais pačiais 1968 metais į vakarus nuo „Geležinės uždangos“ vadinamoji „Naujoji kairė“ (arba neomarksistai) sukilo prieš kapitalizmą. 1968 m. judėjimas Vakaruose buvo sudėtingas reiškinys, jo išsamiai aptarti čia neturime galimybės. Užteks pasakyti, kad, skirtingai nuo senųjų marksistų, antikapitalistinės revoliucijos vykdytoju laikiusių proletariatą, neomarksistai savo viltis siejo su įvairiomis marginalinėmis visuomenės grupėmis, „mažumomis“ (pradedant imigrantais ir baigiant seksualinėmis mažumomis) - su kontrkultūra, kurią priešino „tradicinei“ („buržuazinei“) kultūrai. Ar pavyko 1968 m. judėjimui pasiekti savo tikslą? Ir taip, ir ne. Viena vertus, matome, kaip šimtmečiais ir tūkstantmečiais buvę „normaliais“ laikomi dalykai skelbiami anomalijomis (pvz., pasipriešinimas vienos lyties asmenų santuokoms apšaukiamas „homofobija“), o iškrypimai pagerbiami įteisinant juos įstatymais (pvz., tos pačios vienos lyties asmenų santuokos). Kita vertus, kapitalizmas nežlugo. Kai kuriais atžvilgiais jis tapo dar plėšresnis negu buvo 1968 metais.

Aštuntasis XX a. dešimtmetis Sovietų Sąjungoje - vadinamojo „sąstingio“ periodas. Bet stagnavo ir Vakarų pasaulio ekonomika, kurią, žvelgiant iš antrosios Lietuvos Respublikos istorijos perspektyvos, galima pavadinti „pažaboto kapitalizmo“ ekonomika, joje kapitalizmo „tramdytojo“ vaidmuo tenka nacionalinei valstybei (ji „tramdo“ kapitalizmą gindama nacijos interesus). Kapitalizmo „pažabojimo“ mastas skirtingose valstybėse buvo skirtingas: anglosaksai visada buvo liberalesni už, pavyzdžiui, vokiečius arba prancūzus. (Kapitalizmas ypač suvaržytas buvo Švedijoje, lietuviai naiviai tikėjosi, kad jiems bus leista kurti kažką panašaus.) Ekonomikai stagnuojant, galvas pradėjo kelti Didžiosios depresijos (1929-1933 m.) sukompromituotų ekonominių doktrinų šalininkai, jie įrodinėjo, kad problemų priežastis glūdi per dideliame valstybės dalyvavime ekonominėje veikloje, - pastaroji turinti būti palikta vien laisvosios rinkos „nematomos rankos“ reguliavimui. Kitais žodžiais tariant, ekonomika turinti būti išvalstybinta, arba - turint omenyje, kad kalbama apie nacionalinę valstybę, - denacionalizuota. „Privatizacija, privatizacija, privatizacija“, - skelbė „trigubos P“ receptas, kurį pokomunistinėms šalims parašė vienas iš neoliberalizmo guru Miltonas Friedmanas. Pats laikas išsiaiškinti, kas gi yra tas neoliberalizmas.

Vienas iš neoliberalizmo apibrėžimų skamba taip: „Teorija, pagal kurią rinkos mainai yra etinių normų sistemos pagrindas, pakankamas reguliuoti visiems žmonių veiksmams“. Kitais žodžiais tariant, moralu yra tai, kas turi paklausą rinkoje. Skirtingai nuo klasikinio liberalizmo (kuriame rinkos mainai galioja būtent ekonominių santykių sferoje), neoliberalizmo idealas yra totalus pasaulio ir žmogaus būties - taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, jo „sielos“, - ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. (Dėl to neoliberalizmas kartais vadinamas „rinkos fundamentalizmu“.) Neoliberalioje utopijoje - o neoliberalizmas, kaip ir komunizmas, yra utopija - pasaulis, žmogaus būtis ir žmonių santykiai yra totaliai surinkinti. Akivaizdu, kad paklusimas šventai rinkos valdžiai suponuoja visų kitų lojalumų eroziją. („Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) - baisūs ir iš tiesų šventi žodžiai, leidžiantys suprasti „Vakarų civilizacijos“ atkritimą nuo Dievo, kuris, be viso kito, yra ir pasekmė to fakto, kad „Vakarai“ jau daugiau kaip du šimtus metų su pagreičiu virsta būtent pinigų civilizacija.) Tobulame neoliberalios (kaip ir marksistinės-komunistinės) utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą - tapti vis labiau nereikšmingos. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, tapatybės, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai... Žmonių tarpusavio santykiai turi būti trumpalaikiai ir pašventinti rinkos tarpininkavimo. Kuo daugiau kartų susituok (prieš tai susimokėjęs už sutartį, kurioje numatyta, kaip skyrybų atveju bus padalytas turtas) ir išsiskirk - ir kuo daugiau leisk uždirbti teisininkams. Nuolat keiskis. Iš pradžių pakeisk išvaizdą - ir leisk uždirbti plastikos chirurgams. Paskui pakeisk lytį - ir leisk uždirbti tokią paslaugą tau suteikusiems.

Čia matome neoliberalizmo ir 1968-ųjų judėjimo sąjungą. Juk atsivėrė įvairių „tapatybių“ rinka. Kadangi moralu yra tai, kas turi rinkos vertę, dabar galima imti pinigus iš „ES fondų“ ir rašyti apie tai, kad yra ne dvi, o kelios arba net keliolika lyčių. O kodėl gi ne, jei už tai gerai mokama? Paklausite apie sąžinę? Bet sąžinė neoliberalioje utopijoje yra viso labo prekė šalia kitų rinkoje cirkuliuojančių objektų. Neoliberalizmas įsisavino antikrikščioniškus ir antitradicinius „naujosios kairės“ aspektus, kartu atmesdamas „senojoje kairėje“ buvusią iš krikščionybės paveldėtą valią socialiniam teisingumui. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratams daug svarbiau už progresinius mokesčius yra... jėgų su liberalais suvienijimas „tradicinės“ šeimos griovimo fronte. (Už liūdnai pagarsėjusią „Estrelos rezoliuciją“ Europos Parlamente balsavo du lietuvių socialdemokratai ir liberalas.)

Kaip ir marksizmo, neoliberalizmo utopija yra neįgyvendinama, nes prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Žmogus nėra sukurtas Mamonai, nėra sukurtas rinkai, bet Dievui ir kitam žmogui. Tačiau kaip ir marksizmo, globali neoliberalizmo utopija, apnikusi žmonijos kūną - nepaprastai sudėtingą ir turtingą civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų audinį, tarsi vėžys ima tą audinį ardyti, sukeldama visos žmonijos kančias. Mažytė tos žmonijos dalelė yra ir Lietuva.



Audrius Rudys : Viena istorija

1880 metais Palestinoje, kuri tuo metu buvo Osmanų imperijos teritorija, gyveno 25 000 žydų. Tai sudarė apie 10 proc. visų Palestinos gyventojų. Šie žydai koncentravosi 4 miestuose - Jeruzalėje, Hebrone, Tiberijuje ir Safede.

19 amžiuje Rytų Europoje žydams gyventi tapo sunkiau, tad atsirado noras emigruoti. Dauguma keičiančių gyvenimo vietą traukė į Ameriką, tačiau tam tikra dalis panoro persikelti į istorinę žydų tėvynę Palestiną. „19 amžiaus viduryje..., su tokių filantropų, kaip seras Mozė Montefioras (Moses Montefiore) pagalba ir paprastų žydų iš viso pasaulio aukomis žydai pasklido iš miestų ir pradėjo supirkinėti žemę, kurti ūkius, statyti gyvenvietes ir mokyklas“. 1882 m. prasidėjo pirmoji alija („Alija“ žydai vadina imigracijos į Palestiną bangas, kurių imigrantų skaičius viršija 10 000 žmonių). 1882-1902 metais, tos pirmosios alijos metu, 35 000 žydų atvyko gyventi į Palestiną. 1897 m. įvyko pirmasis sionistų kongresas, kuriame buvo sukurta Sionistų organizacija, turėjusi tikslą „įsteigti Palestinoje tarptautinės teisės ginamus namus žydams“ (laisvas autoriaus vertimas). Tai neabejotinai paskatino puikiai organizuotą imigraciją. 1904-1914 m. laikotarpiu antroji alijos banga į Palestiną atplukdė dar 40 000 žydų. 1908 m. Sionistų organizacija Jafoje įsteigė Palestinos biurą ir pradėjo vykdyti sistemingą žydų apgyvendinimo politiką. Visame pasaulyje buvo renkamos lėšos, už kurias atvykusiems žydams steigė ūkius ir gyvenvietes. „Žydai teisėtai pirko žemę, kurią prieš tai įsisavino iš joje neūkininkaujančių savininkų“. 1914 metais žydų skaičius pasiekė 85 000.

Trečioji alija (1919-1923 m.) atvedė į Palestiną 40 000 imigrantų, daugiausia iš Rusijos ir Rytų Europos, ketvirtoji - dar 80 000. Dėl 1928-1929 m. krizės dalis imigrantų (apie 23 000), daugiausia apsistojusių miestuose, vėl išvyko. 1929-1939 metais, penktosios alijos, susijusios su bręstančiu karu ir antižydiška Vokietijos valdžios politika, metu Palestinos žydų bendruomenę papildė nuo 225 000 iki 300 000 asmenų. „1920-1948 metais sionistai tęsė prieškarinę žemės pirkimo ir įsisavinimo politiką...

Iš pradžių imigrantai nesulaukė priešiškumo iš vietinių arabų. Tačiau, augant imigracijos srautams, arabai sunerimo. Žydai naujakuriai, natūralu, siekė savo gyvenviečių saugumo. 1907 m. susikuria Bar Giora - iš pradžių nedidukė žydų savigynos grupė, 1909 m. - hašomerų (hašomerai - sargybiniai) organizacija. 1920 m. įsteigta Hagana - paramilitarinė organizacija, 1931 m. - slaptoji karinė organizacija „Irgun“, kurią Didžioji Britanija laikė ir net 1946 m. Sionistų kongresas pripažino teroristine organizacija ir kurios ideologijoje vyravo nuostata, kad Izraelio valstybės sukūrimo labui tinka visos priemonės, t.y. teroristiniai aktai.

Visų šių procesų rezultatas - dalyje Palestinos teritorijos buvo įsteigta žydų valstybė, Izraelis.

Aš šią istoriją pateikiu skaitytojams ne tam, kad pasmerktume žydus, „užgrobusius“ arabų teritoriją. Priešingai, aš žaviuosi šios tautos protu, valia, gebėjimu išsikelti supertikslą ir jį pasiekti, dalies jos narių pasiryžimu aukoti turtą, asmeninį gyvenimą ir net gyvybę už to „supertikslo“ - sukurti savą Tėvynę - pasiekimą. Lietuviams dar daug ką reikėtų išmokti iš žydų. Bet, ko gero, svarbiau pasimokyti iš kitos šios istorijos pusės, t.y. Palestinos arabų. Išmokti, ko negalima leisti. Svarbiausia, negalima leisti ne savos šalies piliečiams laisvai pirkti Lietuvos žemę. Žydams, daugiausia ateiviams, užteko mažiau kaip 70 metų nuo intensyvaus žemės pirkimo pradžios savai valstybei įsteigti. Arabai, pradėję pardavinėti žemę žydams, nenumatė, kad 2006 metais 4,25 mln. (t.y. apie pusę) jų pačių ir jų palikuonių bus registruoti pabėgėliai, žmonės, netekę žemės, namų ir Tėvynės. Pusė tautos! Ir be savos valstybės.

Pamokanti istorija.

Svarbi pastaba. Kursyvu pateiktos citatos yra autoriaus vertimas iš „Tarptautinės krikščionių ir žydų brolijos“, organizacijos, kurią 1983 metais įkūrė rabinas Ječielis Ekšteinas (Yechiel Eckstain), oficialaus tinklalapio www.ifcj.org medžiagos „History of Israel. Rebirth“.

 

Bronius Kuzmickas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Aukščiausiosios tarybos pirmininko (1990-1992 m.) pavaduotojas, filosofas: „Dienraštis „Respublika“ dabar turėtų būti vieta, iš kur sakomi pamatiniai, esminiai dalykai tautos ir valstybės atžvilgiu”

Praėjusią savaitę su visuomenės atstovais susitikusi „Respublikos“ Redkolegija kvietė Lietuvos likimo angažuotus kultūros atstovus telktis jų tribūnoje ir aiškiai įvardijo savo tikslus. Redkolegija - nei politinis judėjimas, nei politinių judėjimų centras. „Mūsų veikimas ne politinis, o ideologinis - intelektualinis veikimas“, - sakė Romualdas Ozolas.

Romualdas Ozolas: Norime pakalbėti apie tai, kas sumanyta, kas iššauta pirmuoju šūviu ir ką daryti, kad galima būtų sėkmingai dirbti toliau ne tik nenuleidžiant kartelės, bet ir keliant ją. Susidomėjimas šituo sumanymu yra, ir gana stiprus, net tie, kuriems tai kaip ašaka gerklėj, nedrįsta reikšti kokio nors pasipriešinimo, bet stengiasi rasti aptakius žodžius. Tokio bandymo kondensuotu pavidalu iškelti nacionalinę idėją, valstybės, kaip tautos savigynos ir kūrybos pagrindinio instrumento idėją, kai buvo išeita į naują sąjungą, Lietuvoje dar nebuvo. Per tą laiką išvešėjo įvairūs integraciniai projektai ir mąstymų variantai, bandomos kurti ideologijos, kurias aš vadinčiau pseudoideologijomis, - taigi šitas bandymas turi tylų atgarsį. Tylų ir, sakyčiau, net šiek tiek baimingą. Nenorėčiau, kad pirmajam pabylojimui į viešumą būtų suteikta kokia nors ypatinga reikšmė; gal reikšmę galima būtų priskirti, vertės dar nereikėtų teigti. Bet pats blogiausias variantas, kuo bylojimas galėtų baigtis, yra išsisėmimas ir išskydimas, kaip daugeliu atveju atsitinka. Redkolegija, jausdama savo galimybių ribas, mano, kad be plataus bendradarbių būrio, nuolat rašančio pačiais opiausiais, pačiais aktualiausiais klausimais, būtų sunkoka judėti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų susirinko tiek daug.

Vytautas Radžvilas: Kas yra šita redkolegija, Romualdas labai teisingai pasakė, jau dabar ji šį tą daro, aš irgi jaučiu, kad yra kažkoks nerimas tarp tų žmonių, kurie būdavo labai įžūlūs, savimi pasitikintys. Noriu iš karto pasakyti: čia bus „Respublikos“ Redkolegija, o ne koks nors pilietinių judėjimų atstovavimo organas, nes šiandien ko reikia Lietuvoje? - nacionalinės ideologijos ir bent jau vertybinės veiksmų programos. Šiandien Lietuvoje daugybė žmonių suvokia, kad de facto yra pakeistos narystės Europos Sąjungoje sąlygos, kad dėl krizės ir kitų priežasčių vyksta esminis lūžis, kai yra tiesiog gvelbiamas suverenitetas. Tokiai mažai tautai kaip mums tai gali kainuoti labai brangiai, kitaip tariant, jei šitas projektas ir žlugs, aišku, kad didelės tautos, vokiečiai, britai, prancūzai, išplauks, o mums tai gali baigtis nepaprastai liūdnai. Lietuvoje nieko nebuvo galima padaryti iš dalies todėl, kad tos jėgos, kurios visiškai neatsakingai žiūri į tautos ir valstybės likimą ir, kalbėkime tiesiai, kurios maitinasi iš vadinamosios eurointegracijos, šiandien turi labai galingą žiniasklaidą, yra užvaldžiusios visą akademinę sferą, galiausiai jų atstovai faktiškai priima valdžios sprendimus. Šiandien tie, kuriems Lietuvos valstybė rūpi, iš esmės marginalizuoti, išsibarstę, galiausiai, kalbėkime tiesiai, nėra ir konceptualaus požiūrio į valstybės reikalus.

Šiandien Lietuvai pirmiausiai reikia, ką aš pavadinčiau moraliniu ir intelektualiniu kapitalu ir autoritetu. Kapitalas - tie žmonės, kuriems rūpi tautos ir valstybės likimas ir kurie pozityviai apie jį mąsto; reikia, kad jis nebūtų barstomas. Juk šiandien valdoma demokratija taip ir veikia, kad, pavyzdžiui koks „Delfis“, kuris žinome, kas yra, įsileidžia ir vieną kitą kitos orientacijos straipsnį, bet tik tam, kad būtų demonstruojamas pliuralizmas: kiek mes kalbėdavome, mūsų straipsniai tiesiog ištirpdavo toje masėje. Redkolegija, kaip tautos intelektualinio ir moralinio potencialo kaupimo vieta, manau, yra puikus sprendimas todėl, būtent todėl, kad tai nėra joks tiesioginis angažavimasis įvairiausio plauko politinėms ar visuomeninėms organizacijoms, - čia yra mąstymo vieta. Kitaip tariant, sąlyga, leidžianti šį projektą sėkmingai įgyvendinti, ir būtų labai protinga distancija tokių organizacijų atžvilgiu, nes Lietuvoje per 20 metų, atrodo, brangiąja Tėvyne besirūpinančių būta tiek daug, bet niekas nieko nepadaro todėl, kad Tėvynė brangi, bet dar brangesnė valdžia. Todėl mes, būdami angažuoti jos likimo ir norėdami kalbėti tautai, kas jai aktualu, turime išlikti neutralūs ir nešališki to, ką aš vadinu siauru partiniu interesu, požiūriu. Redkolegija negali būti neaiškią politinę akciją aptarnaujanti institucija...

Įsivaizduoju, kad mūsų tribūnoje turėtų būti rašomi aukšto lygio profesionalūs, į ateitį žiūrintys tekstai, kurie iš tikrųjų tautai duotų moralines gaires, politinį švietimą gerąja to žodžio prasme, - ne pigią propagandą, bet suvokimą pamatinių dalykų ir problemų. Mūsų tikslas - konstruktyviai kviesti kvalifikuotai ir atsakingai kalbančius žmones. Ne tuos, kurie gali rėkti „Šalin iš Europos Sąjungos“ ir pan., bet keliančius klausimus, kas mums čia yra blogai ir ko mes norime kaip tauta ir valstybė...

Vytautas Bubnys: Mes turime iškilusius esminius tautos likimo klausimus. Mes kaltinam žmones, kurie anais laikais buvo prisitaikėliai, o šiandien prisitaikėliškumas ne mažesnis. Ko einama į rinkimus: su tikslu kažką nuveikti Lietuvai? Gero? Apginti ją? Toli gražu daugelis ne apie tai galvoja. Arba labai gerai būti Seimo nariu, nes tu nors prisidirbęs šunybių, į teismą nepakliūsi, arba yra viliojami turtinių dalykų. Mums, rašytojams, dvasiniai, sąžinės dalykai, yra labai svarbūs.

Bronius Kuzmickas: „Respublika“ dabar turėtų būti vieta, iš kur sakomi pamatiniai, esminiai dalykai tautos ir valstybės atžvilgiu, žmogaus kaip piliečio atžvilgiu, kurie jau kiek laiko pamiršti, nustumti į šoną, spaudoje arba kitokiame viešame kalbėjime nėra keliami, nėra apmąstomi. A.Smetonos laikais esminiai dalykai buvo sakomi, jie pasiekdavo ir kaimo žmogų, ir kaime suvokė, kas yra tauta, valstybė, ką reiškia Vilnius Lietuvai ir panašiai. Negeras ženklas, kai pamatiniai dalykai išeina iš žmonių mąstysenos. Pamatinė idėja yra tauta ir valstybė, kokia šiuo metu yra valstybės prasmė, kokia valstybės paskirtis šiuo metu. Idėja galbūt koncentruojasi tokia išraiška: Lietuva - Lietuvoje ar Lietuva - visur, visam pasauly, pasaulio Lietuva, kas yra neišvengiama jeigu tas išvažiavimas nesibalansuos.

Arvydas Juozaitis: Aš galvoju, kokio žanro visuomeninė mūsų akcija. Aišku, visuomenėje, kuri jau nebegali pakęst inteligencijos, arba kurioje inteligentai nebereikalingi, visuomeninė taryba yra inteligentiška akcija. Visi kažkaip įsipareigojame, vadinasi, tai Sąjūdžio atgarsis po 25 metų. Niekas gyvenime nesikartoja, bet mes lyg ir kartojam iš nevilties, nes tokios sąlygos. Antras dalykas, kuris kyla į galvą: jeigu tai inteligencijos akcija, tai Rusijos inteligentijos XIX a. vidury iškeltas klausimas, ką daryti ir ką daryti su tuo, kas kaltas, yra aktualus ir mums. Šituos klausimus, aišku, uždavinėsime per laikraštį ir mes, likusieji inteligentai, nes intelektualai čia nebūtų susirinkę, - jie užsiima savo konkrečiais darbais, už kuriuos moka pinigus, o mes darom be pinigų... Yra šitam bandyme daug ką nuveikti, nes nykstantis, mažėjantis dydis yra Lietuva. Be abejo, tai yra viena paskutiniųjų akcijų.

Jonas Mikelinskas: Šiuo metu svarbiausia kovoti prieš tokią iš Anglijos kilusią nuostatą neva patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga. Šiuo metu apie patriotizmą kalbama daugiausia neigiamai. Net ir tokie žmonės kaip istorikas Sužiedėlis, į kurio balsą daugelis įsiklauso, pareiškia, kad mokykloje neturi būti jokių kalbų ir užuominų apie patriotizmą. Ar tauta gali gyventi be patriotinių nuotaikų? Šiuo metu vienas iš svarbiausių dalykų yra tas, kad mes neturim tokių autoritetų plačiąja prasme, į kuriuos galėtų orientuotis jaunimas. Tokia mintis man kilo skaitant žurnale „Veidas“, kad daugumai jaunimo autoritetas yra Vinstonas Čerčilis. Dieve, susimilk, tai tas žmogus, kuris išdavė milijonus pabėgėlių ir kuris Jaltos konferencijos metu pareiškė: „Šiuo metu mūsų jausmams ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“. Argi tai ne pretekstas polemizuoti? Argi ne pretekstas polemizuoti, kada poetas Tomas Venclova pareiškia dūstąs Lietuvoje. Kokį ženklą duoda jis jaunimui? Ką jaunam daryt? Ir bėga iš Lietuvos, galbūt vadovaudamiesi tais autoritetais, kurie dūsta Lietuvoje, ir niekas nesureaguoja, kad poetas tokiu būdu kenkia ne tik mūsų patriotizmui, bet ir tautiškumui ir valstybingumui. Nesakau, kad reikia atkirčio pagal tarybinius laikus, bet kad vienaip ar kitaip svariu žodžiu reikia reaguoti, man nekyla jokios abejonės. Ir vardan tos Lietuvos.

Romas Pakalnis: Mes esam savanoriai vardan tos Lietuvos, žinodami, kad dividendų greičiausiai negausime. Didžiausias dividendas bus tai, kad žmonės patikės ir ims veikti, kad Lietuva užuot grimzdusi į nežinią pradėtų kilti ir kapstytis į viršų. Šiandien norma tampa melas, sąžinės nebuvimas. Baisiau nebelabai kas yra. Kitas dalykas - norma vėl tampa baimė. Žmonės bijo kalbėt, žmonės bijo sakyti tiesą. Aš pažįstu gana daug mokytojų, ir gerų mokytojų, ir geriausių Lietuvos mokytojų, bet jie bijo kalbėt, nes nesunkiai gali būti paleisti į gatvę ieškotis naujo darbo. Baimė tokia pati kaip ir aštuoniasdešimt kelintaisiais, kai vienas iš Sąjūdžio šūkių buvo „atsisakyti baimės, kalbėti tiesą ir tik tiesą“.

Romas Gudaitis: Mūsų žmonės yra pasiilgę paprasto kalbėjimo. Jie bombarduojami propagandos su propagandinėm klišėmis: jau ne dešimtys, šimtai politologų kiekvieną dieną kalba per visas televizijas, - veikia didelė žmonių sąmonės perdirbimo, machinacijų mašina ir žmonės šitą melagingumą jaučia. Mes nekalbam apie baimę, jos tarsi ir nėra Lietuvoje, o ji yra įvairiausiomis formomis ir kultūroje: nesakyk ko nereikia, nes pakenksi sau, negausi stipendijos, paramos, tu netapsi laureatu, tu turi įtikti kažkokiai chebrytei. Su viltimi žiūriu į jaunąja kartą, bet stebina, kad naujoji politologų karta yra netolerantiška ir nepakanti, demokratinės frazeologijos prisotintas idėjas dėsto nepakančiu būdu, iš oponentų tyčiojasi, juos niekina, juos naikina, nepripažįsta absoliučiai kitokios nuomonės. Be to, remiasi pseudovertybėmis. Nekalbu apie Atgimimą, nekalbu apie Sąjūdžio pradžią, apie mūsų ankstesnio laikotarpio spaudą, bet kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tarp anų laikų ir naujosios mūsų pseudodemokratinės propagandos esama bendrumų ir labai keista, kad žmonės, negyvenę toje epochoje, elgiasi panašiai, kaip elgtasi buvo ten. Lietuvos radijas ir televizija mane stulbina - komentatoriai parenkami vienpusiškai. Būtų įdomu sužinoti, kas juos parenka, kas atsakingas už tą vienpusišką politiką; ji yra selektyvi, vadinasi, egzistuoja cenzūra tam tikromis formomis. Manot, Lietuvoje tai pastebime tiktai mes? Tai pastebi didelė dalis žmonių ir gaila, kad ta dalis žmonių, kuri galėtų dirbti valstybei, yra atstumta nuo valstybės kūrimo.

R.Ozolas: Mūsų veikimas ne politinis, o ideologinis - intelektualinis veikimas. Kas norės politiškai artikuliuoti šitas temas, galės jungtis ir kurti politinę veikiančią organizaciją. Tai - ne mūsų reikalas. Mūsų reikalas yra mintis, kuri galėtų jungti žmones vienareikšmiškai Lietuvos požiūriu. Aš dešimt, beveik penkiolika metų įvairiais aspektais mėginau prieiti prie visuomenės organizavimo tam tikram pasipriešinimui, - fiasko! Lygiai taip pat kaip ir daugeliu atveju kiekvienas viešumoje kalbantis kalba visų pirma apie save ir gina savo interesus, taip pat visi judėjimai, visos organizacijos byloja apie save, o koks nors sutarimas šiuo klausimu dėl Lietuvos lieka tarp šitų bylojimų, - štai kur yra pati baisiausia problema. Viena didžiausių kliūčių yra, kaip Vytautas ir sakė, valdžiukė, didelė, maža, bet valdžiukė, nes ji kvepia pinigais. Mums šitas nerūpi ir nerūpės. Mums rūpi ir rūpės konkretaus, generalizuojančio mūsų jėgas dokumento sukūrimas, kuris bus išvestas dėliojant mintį po minties per įvairių asmenų kalbėjimą šitos Redkolegijos formate.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATLEIDO: Zimbabvės vyriausybė paskelbė, kad už dalyvavimą neteisėtame streike iš valstybinių ligoninių atleidžiami 435 gydytojai.
  • SPRENDIMAS: Nyderlandų vyriausybė neprivalo padėti sugrįžti į tėvynę iš stovyklų Sirijos šiaurės rytuose moterims, kurios prisijungė prie teroristinės „Islamo valstybės“ (IS) organizacijos, ir jų vaikams.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar pritariate rinkimų kartelės mažinimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau pasipuošėte namus šventėms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-4 0 C

-6 -5 C

 

-3  -1 C

-1 +2  C

-3 -1 C

 

+1  +3 C

1-6 m/s

0-6 m/s

 

0-5 m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1091 PLN - 4.2970
RUB - 70.6406 CHF - 1.0998
GBP - 0.8555 NOK - 10.1018