Ir vos per kelias minutes atsirado šimtai mane giriančių ar smerkiančių komentarų. Ne vienas privalėjo pasidalinti „faktais", kuriuos išgirdo laidose ar sužinojo perskaitę straipsnius.

Bet aš prie to jau pripratęs - kad žmonės, kurie yra paviršutiniškai susipažinę su mano pusseserės byla, man paaiškins, kodėl jie žino geriau. Esu pripratęs prie žinučių apie „motinos įtaką". Pripratęs ir prie raginimų „užsikast".

Tačiau vienas komentaras, kurį matau dažnai, man neduoda ramybės. Būtent dėl jo ir rašau šį straipsnį. Ne vieną kartą mačiau: „Palik tą mergaitę ramybėje, jeigu ji norės, pati su tavim susisieks."

Ne, taip nebus, nes jai nebus leista. Kodėl taip manau? Todėl, kad Deimantė apie metus buvo „ruošiama" mano mamos bylai, tačiau ji neliudys. Kodėl? Nes, spėju, Stankūnaitė su ja jau nebesusitvarko. Deimantei sukako 17 metų. O kas nutiktų, jeigu per teismo posėdį ji pasakytų „ne tai, ką reikia"?

Per mano mamos teismą liudijęs Stankūnas teigė, kad Deimantės apklausti negalima, nes ji nekalba lietuviškai, o jam susitikus su anūke, pokalbius išversdavo Stankūnaitė. Tačiau Stankūnienė liudijo priešingai - jokių kliūčių dėl kalbos nebuvo. Tad kaip yra iš tikrųjų?

Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kuri privalo užtikrinti mano pusseserės gyvenimo sąlygas, teigia, kad iš Kriminalinės policijos biuro negali gauti informacijos apie saugomą asmenį, nes ta „informacija sudaro valstybės paslaptį". Nei teismui, nei vaiko teisių atstovėms nesvarbu, kad tarnyba nežino, ar mano pusseserė lanko mokyklą, ar lanko būrelius, ar prieš ją nėra smurtaujama.

Neprašiau suteikti informacijos apie Deimantės gyvenamąją vietą. Prašiau vienintelio dalyko - leisti su ja pasimatyti. Tai gali būti neutrali vieta. Aš atvažiuosiu bet kur. Norėčiau ją pamatyti bent virtualiai, kad žinočiau, jog jai viskas gerai.

Jeigu Deimantė su manim nenori bendrauti, o aš tiesiog „esu suklaidintas savo motinos", man užtektų trumpo vaizdo įrašo, kad įsitikinčiau, jog Deimantė yra gyva ir sveika ir kad ji manęs nenori matyti. Tuomet daugiau niekur nesikreipsiu, niekados neprašysiu su ja susitikti.

Tačiau taip nėra ir nebus. Nes Deimantei jau ne 8-eri. Todėl ir toliau kreipsiuosi, o iš valstybės institucijų, matyt, vis tik sulauksiu atsakymų, kad man „valstybės paslaptį sudaranti informacija nebus teikiama". Tačiau pasiduoti neketinu. Vien Lietuvos institucijomis neapsiribosiu. Kreipsiuosi tiek į užsienio organizacijas, tiek į užsienio žurnalistus.

Jeigu jūs skaitote šį straipsnį ir tikrai esate įtikėję metų metus skleistais melais apie neva „išgalvotą pedofilijos istoriją", paklauskite savęs: o kokia tokio išgalvojimo prasmė? Kokia „nusikaltėlei Venckienei" iš to nauda? Paaukoti savo karjerą? Prarasti brolį? Paaukoti ramų gyvenimą? Paaukoti savo laisvę?

Esu vienas iš nedaugelio žmonių, realiai skaičiusių pedofilijos bylos medžiagą. Keturi psichologų ir psichiatrų atlikti tyrimai nustatė - mergaitė sakė tiesą, įtakos jai niekas nedarė. Deimantės parodymai apie tris dėdes ir motinos raudoną piniginę visados išliko vienodi. O Ūso ir Stankūnaitės parodymai nuolatos keitėsi.

Lygiai taip pat, kaip ir argumentas „pasitikėti teismais", man yra niekinis, nes trys skirtingi teismai nusprendė, kad gegužės 17 dieną prieš Deimantę prievarta panaudota nebuvo. O kaip buvo iš tikrųjų, visi matė savo akimis.

Žinau, kas iš tiesų nutiko „Garliavos byloje", ir tikrai nepasiduosiu, kol mano pusseserė Deimantė nebus laisva. Kreipsiuosi į visas įmanomas instancijas, į visus teismus. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Myliu savo pusseserę ir dėl jos laisvės bei laimingo gyvenimo nepasiduosiu niekados."