2 nuotr.Dar 2004 ar 2005 m. po kelių Vito Tomkaus publikacijų „Respublikoje" apie išrinktųjų tautą ir mažumų atstovus supratau, kad šis žmogus turi teisingą poziciją, drąsą tai reikšti ir, jei nebus sudorotas sistemos institucijų, vadinasi, dar ir kietus riešutus.
Trumpai tariant, - tapau jo fanu. Tai, ko gero, ir buvo pagrindinė priežastis parašyti šį laišką. Anais laikais buvau paniręs į versliuko reikalus, daug teko važinėti po pasaulį. Teko pagyventi ir svetur - Gruzija, JAE, Rusija... Dar ir Prancūzija. Gal ir kaimynai su Vitu buvom, nes ir mano terasa į Žydrąją pakrantę žiūrėjo. Žodžiu, į Lietuvą užsukdavau nedažnai. Bet dabar aštunti metai kaip Lietuvoje. Į jokius politinius, visuomeninius judėjimus nelendu (nors reikia pripažinti, neiškenčiau - poroje mitingėlių šią vasarą buvau).
Nelendu ne todėl, kad jų pozicijoms nepritariu, paprasčiausiai netikiu, kad galima laimėti prieš kazino, lošiant jo nustatytomis taisyklėmis, nebent tai daryti reikia labai apgalvotai. Bet štai atsirado mažytė viltelė, nors mikroskopiškai maža, bet esamoj glūdumoj - ir tai jau šis tas.
Taigi, pažiūrėjau pirmąjį respublikos.tv filmuką „Youtube" platformoje su gerbiamais p. V.Tomkumi, p. A.Juozaičiu ir p. A.Butkevičiumi. Kadangi už lango žvarbūs vėjai su lediniu dušu, į lauką išlįsti sunku prisiversti, o kitur be pišpasio ir nepakliūsi, tai ir atsirado pora laisvų vakarų, kuriuos paskyriau šiam rašiniui. Patys prašė - rašyti, kritikuoti... Aš ir nesusilaikiau. Taigi ką pamačiau ir kokios mintys aplankė mane ir, manau, tūkstančius tokių ir panašių šios ašarų pakalnės gyventojų.
Kad paprasčiau skaitytųsi, toliau leisiu sau herojus vadinti - Respublikonas, Filosofas, Strategas (tikiuosi, niekas neįsižeis). Nors pastarajam gal geriau pritiktų avantiūristas (tegul būna gerąja to žodžio prasme, jei tai įmanoma).
Iš pradžių susidaro įspūdis, kad 3 subrendę vyrai, kažkada prisiskaitę A.Diuma ir kitų nuotykinių romanų, nutarė patys pabūti muškietininkais ir paįvairinti sau vakarėjančią gyvenimo kasdienybę. Tik sekančiam veiksmui po paskutinių nuotykių, kurie baigėsi visai ne taip, kaip jie norėjo, susitiko praėjus ne 20-čiai, o net 33-ejiems metams (skaičius „3", kaip matysime, šioje istorijoje bus dominuojantis). Sutinku - blogai atliktus darbus, jei įmanoma, reikia perdaryti. Galima sakyti, tai - garbės reikalas. Nežinau, kas pasiūlė tokį filmo formatą (įtariu, kad Tomkus) ir kaip norėjote pasirodyti, tačiau išėjo taip, kaip Respublikonas pasakė: "Kokie esam, tokie ir pasirodom - nei gražesni, nei protingesni..." Žodžiu, vos ne kaip Dievas pagimdė. Reikia pripažinti - pavyko. Ir, manau, geriau nei tikėjotės - tiesiog savotiškas politinis ekshibicionizmas.
Iš dalies toks atvirumas gana sėkmingai naudojamas ir paperkantis manevras - štai žiūrėkit, visos kortos ant stalo, žaidžiam atvirai, nėra ko slėpti... Todėl ir iš kitos pusės laukiam to paties. Tikiu, kad dauguma paprastos publikos tą produktą perka. Taip pat norisi tikėti, kad „muškietininkai" nepamiršo, jog į juos žiūrės ir nuogumą nagrinės ne tik ištikimi karaliaus gvardiečiai, bet kiekvieną pasakytą žodį ir net pauzę, žvilgsnį ar gestą po kaulelį narstys ir kardinolo Rišeljė „šaika", pakalikai ir sekliai. Priešas visuomet su lupa ieškos bet kokio Achilo kulno visoje struktūroje. Vėliau pabandysiu parašyti, kokias išvadas padariau aš ir, manau, anie.
Be jokios abejonės, viso balagano iniciatorius - Respublikonas. Ir pats prisipažino, kad pašaukė seną gvardiją.
Reikia manyti, kad šaukė garsiai. Tik vieni neišgirdo, kiti apsimetė kurčiais, kiti jau seniai „prie lovio" užsiėmę pozicijas, dar kitiems niekas nebeįdomu ar netiki, kad galima pasaulį geresnį padaryti. Dar kiti neatsiliepė, nes persikraustė 2 m po velėna. O gal jie ir girdėjo ir iš dausų pritariamai linksėjo ... (Su visa pagarba išėjusiems.)
Niekur nedingsime, ir mes - visi, kas anksčiau, kas vėliau, ten atsidursime. Nei Strategas, nei Filosofas nėra išvardintose kategorijose. Ir tai jau tenka pripažinti kaip neblogą pradžią. Taigi atsiliepė du. Nedaug, bet stalas stovi ir ant 3 kojų (Ir vėl 3!). Gal ir stabiliau su 3 patikimom kojom, nei su 4-iom, kur viena gali neatlaikyti pirmo išbandymo. Juk ir piramidė laikoma stabiliausia figūra. Patogiai įsitaisiau, pasiruošęs išgirsti remiksuotą retro stiliaus kūrinėlį alia LPS nr.2 (since 1988).
Ir prasidėjo...
Respublikonas nuo pirmosios sekundės visus pastatė į vietą ir parodė, kas čia šeimininkas: "Ko jūs čia sąlygas keliat? Suvažiavot čia iš kaimų, vienas iš Klaipėdos, kitas iš Kauno..."
Supratau, kad nuobodu tikrai nebus, o gal net muštynes pamatysiu.
Strategas originalumu nesublizgėjo - paaiškino, kad jis čia todėl, jog sulaukė tądien skambučio iš Šiaulių gyventojo Mindaugo, pavardės neatskleis, kuris, būdamas dar vaikas, su tėvais dalyvavo mitinguose ir prisimena visus nepavykusio projekto kaltininkus ir, kaip reikėtų suprasti, pareikalavo viską perdaryti iš naujo. Buvo matyti, kad ir pats savo žodžiais netiki.
Respublikono reakcija - žaibiška: "Mes iš sovietų Lietuvą paėmėm, atidavėm jums, o kad jūs pasirinkote ne tuos, ne ten nuėjot..." - žodžiu, čia kaltų neieškokit.
Filosofas lieka sau ištikimas - inteligentiškas, tolerantiškas, aristokratiškai mandagus, kas kartais ir tampa pralaimėjimo priežastimi. Tik viliuosi, kad tuometinei jo pozicijai - „užleidome vietą tai profesūrai...", per 33 metus buvo pakankamai laiko atlikti rokiruotę.
Ir štai - auksiniai žodžiai:
- ...Atsakomybę mes visi nešam už tai, kad projektas nuvažiavo ne ta kryptimi, kurią žmonėms žadėjom, aš manau, mes visi turim... - jei Strategas tai pasakė nuoširdžiai, o kiti du su tuo sutinka, ir žmonės, į kuriuos kreipiatės, patiki jumis, tuomet iš to balagano GALI kažkas gautis. Tai, žinoma, ne pakankama, bet būtina sąlyga.
Ir kuo dažniau garsiai tai kartosit, tuo daugiau bus trąšų medžiui, kurį norim užauginti.
Respublikonas klausia:
- Ar turim svertus, ar nešam atsakomybę?..
- Pagalvojau - o kaip kitaip? Nelabai gerai skamba - priežiūros komitetas be atsakomybės. Ką padarai, už tai visuomet reikia atsakyti.
- Jei visa „šaika" išsilakstys, suslėps pinigus po ofšorus, į valdžią ateis „darbiečiai", „valstiečiai"?..
Aišku, kad nei svertų, nei atsakomybės už „konservų" ir kitų darbelius šiandien neturit. Šiandien turit tik gerus ketinimus. O anuos dalykus turėsit abu iškart, jei laimėsit rinkimus ar kitaip perimsit valdžią, atliksit personalijų pataisas teisingumo ir teisėsaugos institucijose, o tie imsis savo darbo. O jūs iki to laiko neapsigalvosit. Puiku , jei „šaiką" pavyks kaip piktžoles išraut, išvilkt į dienos šviesą, priverst atsakyti už darbelius... Bet juk tai nėra pagrindinė priežastis, susodinusi jus už apskrito stalo? Ir strategiškai - gal reikėtų iš anksto jų labai negąsdinti, žiurkės, užspaustos į kampą, tampa labai agresyvios ir išradingos.
Tolesnį diskursą dėl visų laiko taupymo paliksiu be komentarų, leisdamas sau replikuoti tik, mano požiūriu, įdomiausius momentus.
Konsultanto schema verta atskiro filmo. Nupieštas stačiakampis Respublikonui panašus buvo į juodą Malevičiaus kvadratą (ir pats replikuotojas tuomet nesuprato, kaip arti tiesos buvo, tik galbūt kainos, o ne prasmės atžvilgiu) ar net islamo vėliavą (ir čia senukas Froidas turėtų ką pasakyti). Filosofas tik šypsojosi, bet, įtariu, kad jam tai priminė olimpinio baseino kontūrus. Tik vietoj plaukimo takelių juostų vidury stačiakampio atsirado apskritimas ir vėl su skaičiumi „3", ir dar dviem nuliais. Bent sekundei mintys turėjo nukelti į tolimą Monrealį. Flomasteris toliau mikliai brėžė apskritimus, linijas, skaičius ..3,3,3.. Nesunku buvo suprasti, kad tuo metu Respublikono galvoje kalkuliatorius nepaliaujamai pliusavo, daugino... Vienu metu tai net įsigarsino:
- ...Dar kiekvienam po 300 Eur...
Nekantriai laukiau, kada jis pažiūrės į kamerą, ir galėjau lažintis, kad akyse vietoj vyzdžių pamatysiu skaičius. Konsultantas žinojo, kad dabar jo išėjimas į sceną, ir nuo šio atsakingo momento labai priklausė, ką jis veiks ir kuo bus artimiausius kelerius, o gal keliolika metų. Bet jokio jaudulio - toliau brėžė, rašė, aiškino. Matėsi, savo darbą išmano ir panašių schemučių pribraižęs ne vieną dešimtį. Žodžiu, jautėsi kaip žuvis vandeny. Vienu momentu net aplodismentais norėjosi apdovanoti. Schemutė vis plėtėsi, augo... Autorius suprato - greit reikės pasakyti kainą ir, jei kūrinėlis bus neįtikinantis, skystokas, utopinis ar šiaip „š", tai ir rezultatas iš visų jo pastangų bus „š".
O Respublikonas į tą šedevrą žiūrėjo, kaip į naują biznio planą, kurio taisyklės ne visai sąžiningos - už žetonus turės mokėti tik jis, jei praloš - tai tik jis, o jei pasiseks, tai... To nežinojo niekas. Filosofas nors ir tylėjo, stebėdamas virtuoziškus lektoriaus manevrus, tačiau iš netolimos praeities pamokėlių puikiai suprato, kad žodžiai "pabandyti susitarti su jomis visomis" (suprask, nesisteminėmis partijomis, visuomeninėmis organizacijomis) yra tikrai fantastinė pasakojimo dalis, nesunkiai visą pasakojimą galinti paversti į sapną.
Į pasvarstymą - ką galite priimti po „Respublikos" vėliava (teritorijos vientisumas, kalba, kiti šventi ir baziniai dalykai ir t.t.) - tenka konstatuoti, kad galit rinktis iš, ko gero, daugiau nei 50% LR piliečių. Respublikonas pasiruošęs, užlinkus profesoriui ar jo struktūrai, net anūką su pelenais pasibarstyta galva priglausti. Todėl aišku, kad publika gali būti spalvota ir linksma. Todėl pačioje struktūroje, jei nebus aiškios hierarchijos ir griežtų taisyklių, visas 300 avilys pavirs intrigantų gyvatynu, kursis neformalios frakcijos, suokalbiai ir t.t. Tokioj būsenoj, jei kas pateks į LRS, tuomet patys pasigailėsit, kad laimėjot... Kai tik judėjimas įgaus pagreitį, kažką kardinaliai keisti ar stabdyti bus labai sudėtinga, o gal net pragaištinga. Todėl viską patikrinti, numatyti, apsidrausti reikia dabar.
Jei atsiras koks veikėjas, kažkada pareiškęs, kad žemė yra plokščia ar, pvz., zoofilijos ar kitokios „-ilijos" šalininkas - visos žiniasklaidos apie judėjimą daugiau nieko nebesakys, tik nuolat cituos šį veikėją, nors jis bus vienas iš 300.
Diskreditacija - jūsų didžiausias pavojus. Tai iš kur gausite 300 autoritetų su krištoline biografija?
Kita dažna klaida - noras kontroliuoti visą procesą. Kontrolė reikalinga, bet visiškai sukontroliuoti viso voratinklio, lojalumo, skaidrumo neįmanoma. Nedaug kam pavyksta ir savo žmoną sukontroliuot. Todėl traukinys turi būti pastatytas ant tokių bėgių, nuo kurių nusukti į šalį būtų neįmanoma arba labai sudėtinga.
Tačiau grįžkim prie apskrito stalo. Pokalbis nukrypęs į nereikšmingas detales ir ekskursai į praeitį aiškiai erzino Konsultantą. Jis jau 10 min. laikė ranką ant braižymo lentos, nuo kurios nebyliai, bet kekšiškai gundančiai į dalyvius žvelgė jo šedevras, tarsi laukdamas, ragindamas, priekaištaudamas dėl nepakankamai skiriamo dėmesio.
Galima buvo užuosti tą nekantrumą ir pagalvoti, kad jis nupieštas pranykstančiu rašalu ir tuoj turėtų išnykti, arba yra labai riboto galiojimo ir gali pradėti negerai kvepėti. Autorius, tarsi džentelmenas, jausdamas pareigą pasirūpinti savo dama, neleido schemai likti pamirštai - kartais vis paglostydamas žvilgsniu, kartais palaikydamas už šono... Tas laikymasis tarsi sakė: autorius ir kūrinys - tai vientisas organizmas ir gali būti atskirti nebent chirurginiu būdu.
Ir štai - Konsultanto ištarti žodžiai, baksnojant flomasteriu į schemą-šedevrą:
- Žiūrėkit, kolegos, aš žinau, kaip pasiimti 500 tūkstančių balsų ir mes turėsim 51%, mes realizuosim projektą, - tarsi tą popieriaus lapą padarė jau visiškai gyvą ir net svarbesnį už visus dalyvius, įskaitant ir patį autorių.
Mažo kambarėlio temperatūra kaito kaip gerai kūrenama pirtelė. Svarbesnių priekaištų išsakyta nebuvo. Nors reiklesnis ir fantazijos nestokojantis žiūrovas tikriausiai pasigedo kažkokio gyvumo tarp tų skaičių ir rodyklių. Bet gal dėl mažo popieriaus lapo formato ar kitų nesuprantamų priežasčių 3-jų žmogelių figūros nebuvo nupieštos.
Nors vaizdelį būtų pagyvinusios tikrai - kairėje pusėje figūrėlė, sėdinti ant maišo formos apskritimo su simboliu „$" (alia maišas su pinigais), ir nesuprasi, ar tai skaitančia ar rašančia kažką į laikraštį; dešinėje - kita figūrėlė su gydytojo stetoskopu vienoje rankoje, tikrinanti viso nupiešto organizmo būklę, ir plaktuku kitoje rankoje, paruoštu viso to remontui; na, o viršuje - trečia figūra, lipanti per kažkokią konstrukciją, panašią į sportininkų apdovanojimo pakylą ir atliekanti nenatūraliai sudėtingą judesį, kopiant nuo žemiausio „3" laiptelio ant aukščiausiosios pirmos pakopos.
Šiaip viskas ėjosi gan sklandžiai, išskyrus pora nereikšmingų detalių. Atsirado keli papildomi pageidavimai (alia desertas): Filosofas pageidavo Senato įsteigimo (kaip savikontrolės mechanizmo), o Respublikonui norėjosi Tautos Tribunolo (kaip galvų kapojimo mechanizmo). Aš jau tikėjausi polemikos: kas geriau, ar giljotina ar kartuvės?..
Strategas patvirtino, kad be problemų gali nupiešti dar keletą kvadratukų ir gal net juos padaryti gyvais. Niekas net nesuabejojo. Visi tolimesni kalbėjimai jau negalėjo sukoncentruoti dėmesio, buvo aišku, prieš juos - tobulumo viršūnė. Artėjo kulminacija. Ore kabėjo paskutinis klausimas - kiek?
Jis buvo vienodai svarbus visiems dalyviams. Visi supranta - kas pirkėjas, kas pardavėjas ir kas bandys pajot ant „gimdomo arkliuko". Nors raiteliui skaičius nelabai reikšmingas, tačiau svarbu, kad sandėris įvyktų. Tad logiška, kad dar prieš „dublį" turėjo pardavėjo paprašyti, kad tas per daug neužsiprašytų. Deja...
Kaip ir reikėjo tikėtis, akmenį pajudino ryžtingiausias. Šis momentas ateityje turėtų rasti vietą biografinėse literatūrose ar net kinematografijoje. (O man susidarė įspūdis, kad tai jau yra įamžinta ir daug kartų matyta.)
Respublikonas lediniu abejingu balsu:
- Liko 2 paprasti banalūs klausimai, galit į juos ir neatsakyt: KAS visa tai darys ir KIEK tai kainuos?
Sekundės pauzė.
- MAN - tarsi būtų kitokių variantų, tačiau reikėjo dar kartą duoti suprasti, kas yra kas.
- Tai smulkmena bet... - dar pridėjo, tarsi norėdamas daugiau kitus padrąsinti nei save nuraminti.
Visiems ir taip buvo aišku, kad kainuos JAM, o kas tai darys ir kas iš to išeis, tik Dievas težino... JO biografijoj panašių situacijų, matyt, buvę begalės ir, ko gero, JIS visur išeidavo su laurų vainiku. Tačiau prieš filmavimo kamerą, kur negalima pamiršti, kad tai ne šiaip eilinis biznis, o Tėvynės gelbėjimas, buvo visai kas kita. Jei būtų žinojęs atsakymą, klausimą gal būtų pavadinęs banaliu, bet tik ne smulkmena. Visiems aišku, kad klausimas adresuotas šedevro autoriui, bet JO žvilgsnis lėtai glostė prieš akis pakabintą popieriaus lapą, primargintą figūrėlių, skaičiukų, rodyklių... Galima buvo tik spėlioti, ar tai šaltas verslo ryklio-žudiko žvilgsnis, ar degantis azartu naują kalno viršūnę pamačiusio alpinisto akių spindesys.
Strategas spėjo įkvėpti oro ir kaip gerų kokybiškų batų pardavėjas atsainiu, bet pasitikinčiu balsu pareiškė, kad Tėvynę išgelbėti gali tik:
- Ėė... šitam reikalui realizuoti iki galo reikia 3 milijonų.
Galite netikėti, bet aš tą skaičių išgirdau dar prieš tai, kai pradėjo judėti Stratego lūpos! Jis atsainiai mojavo flomasteriu, kuris ką tik per keliolika minučių ant balto popieriaus lapo nupiešė 3 milijonų vertės čekį, kurį be problemų tuoj išgrynins, o tą flomasterį pirkėjas gaus kaip dovaną nemokamai. Įtampa buvo girdima net šiapus ekrano. Pradėjau tikėti, kad ką matau gali būti ir ne spektaklis. Stratego žvilgsnis buvo įsmeigtas į Filosofą, lyg primindamas, kad dabar jo eilė šūktelėti: "Ooo, kaip pigu, reik imt!" Bet tas lyg hipnotizuodamas ar pats užhipnotizuotas tylėjo ir gręžė akimis Respublikono kaktą.Nepaslėpsi, kad jam tokios scenos nei įprastos, nei malonios. Strategas nors ir jautėsi savo reikalo meistras ir nardė kaip žuvis tarp rifų panašiuose reikaliukuose, tačiau Respublikonas čia buvo ne šiaip žuvis, tai ryklys, kuris tokių ir stambesnių žuvų ir žuvelių prarijęs tiek, kad nė pats neprisimena visų.
Ryklys akimirksniu susiorientavo, kad pradėti čia ir dabar tardyti Strategą tik anam vienam žinomų ir suprantamų pinigų „išgarinimo" paslapčių būtų netinkamas ėjimas. Schema/planas, įgaunantis pinigų siurblio kontūrus ir kainuojantis kaip branduolinės bombos paslaptis, jau neatrodė tokia graži ir viliojanti, kaip kartais tarpduryje pasirodanti blondinė. Ko gero, prisiminė Respublikonas ir tris milijonus (irgi 3!), išleistus Kauno „Žalgirio" gelbėjimo planui, kurie vėliau nusėdo aferisto Romanovo iš „Ūkio banko" kišenėje...
Ką daryti, reikėjo spręsti nedelsiant. Nei konkretus atsakymas, nei pauzė šioje vietoje visai netinkami. Buvo pasielgta paprastai, bet tinkamai šiai situacijai - juoko forma pasakyta, kad kažką pardavus, nebus kur susirinkti ir pan... Taigi nei taip, nei ne, nei per brangu, nei dar kažin kas. Pasirodo, kai kurie rykliai turi ir ungurio savybių.
Strategas savo ruožtu tikriausiai laukė atsakymo: "O ar 2 milijonai negali išgelbėti Tėvynės?" Atsakymas tikriausiai irgi būtų klasika - kad čia ne vieta derėtis. Kainodara, matyt, buvo formuojama paprastai - po 1 Eur už kiekvieną dar likusį gyvą gelbėjamos šalies kumetį ir apvalinant sumą į didesnę pusę. Genialumas - paprastume. Taip, matyt, praeidavo su visokiais Burkina Faso ir panašiais „...stanais". Bet šis atvejis buvo visai kitoks.
Supratęs, kad Respublikonas su savimi tokių sumų nesinešioja ir rytoj, ko gero, neatsineš, buvo pasiūlytas planas B - žmonės duos. Ir choru nutarta, kad iš trijų susirinkusių, kam galima patikėti 3 milijonus, yra tik vienas padorus ir gerbtinas - Filosofas. Nei savikritika, nei humoras šiems ponams tikrai nesvetimi.
Toliau buvo pereita prie rutininių klausimėlių. Kas ir kaip gali atvykti sekančiam filmavimui... Pasirodo, Filosofas tikras namisėda ir daugiau sostinėn važiuoti nesiruošia, matyt, ir šį kartą ilgai prašytis reikėjo. Ir Strategas negalės... Bet jis tikrai ne namisėda, greičiau priešingai - retas svečias Lietuvoj.
Respublikonas pasiūlė kitam kartui sukviesti visą žiniasklaidą, gal kai ką iš jų pavyks ir perpirkti (manau, kad jei tik jie apie tai sužinos, susirinkti turėtų daug, šios patalpos visai netiks, geriausiai tiktų Katedros aikštė).
Išreklamuoti visą šį reikaliuką, paskui pradėti kviesti žmones... išklausom, nusprendžiam lyderio klausimą.... Buvo aišku, kad dienotvarkė išsisėmė arba nėra prasmės aušinti burnų, kol neišspręstas piniginis klausimas.
Dar Strategas pabandė seną, kaip pasaulis, švelnų šantažiuką panaudoti - prisipažino, kad anksčiau yra kažkokiems Kauniečiams šiandieninį šou jau rodęs. Tikėtina, kad ir ten tik aplodismentų gavo. Jei būtų gavęs daugiau, manau, mes šio reginuko neturėtume malonumo stebėti. Bet anie susidomėjo ir jam vis skambinėja...
Nenorom kyla klausimas: kur rytoj tas cirkelis važiuos?
Viskas pradėjo panašėti į beformį jovalą, šokinėjimas nuo struktūros klausimų prie artimų planų, nuo planų prie alternatyvų, paskui senų pamokančių istorijų, kol pagaliau Respublikonas pasakė esmių esmę:
- Esmė yra pinigai.
Aš siūlyčiau šitą frazę pakabint tame pasitarimų kambarėlyje ant sienos visiems matomiausioje vietoje.
Įsiprasmintų gal visi skirtingai - kam tai tikslas ir siekiamybė, kam tai priemonė ir instrumentas, o kai kam tai priežastis, dėl kurios ritasi žemyn visas pasaulis.
Paskui vėl kalbos apie tą patį ir apie nieką... Kol vėl genialus įžvalgumas, situacijos supratimas ir vertinimas:
- Bet čia tai tikrai dings mano pinigai, aš tai matau, - mostelėjo ranka į jau erzinti pradėjusį šedevrą Respublikonas.
Ir vėl grįžtama prie kasdienių reikalų - reikia kviesti žmones, su jais kalbėti, registruoti, kas tai darys, kur?.. Klausimų daug, atsakymo nė vieno. Entuziazmu betrykšta tik vienas Respublikonas. Strategas susimąstęs vis žiūri į savo kūrinėlį - nesupranta: ar negražiai nupiešė, ar per daug paprašė? Tolimuose kraštuose tokie dalykai kaip per sviestą eidavo... Filosofas irgi susimąstęs - gal namiškių pasiilgo ar jūros ošimo... Vaizdelis šiaip sau.
Respublikonas pasiūlė kitą savaitę pasikviesti alternatyvią žiniasklaidą, kuri palaikys, užduos klausimus. Strategas pasiūlė „neskubėti, duoti sau savaitę laiko, pažiūrėti, kas norės plėstis šitam reikale, pamatysim, kiek mes turim paramos"... Išvertus į suprantamą kalbą, tai reiškia - kur pinigai? Nebus pinigų, nebus nei filmavimo, nei kito, nei dar kito nei antradienio, nei trečiadienio... O pats puikiai suprato, kad čia „nešviečia" nei 3, nei 2 nei 1 milijonas.
Todėl beliko pabandyti paskutinį planą C:
- Rimta organizacija prasideda nuo sekretoriato ir 2 sekretorių blondinių. Toliau mes viską susidėliosim, - žiūrėdamas į Filosofą pradėjo naują dainą Strategas. Keista, pamaniau, Klaipėdietis sakėsi esąs namisėda...
Matėsi, kad jis su kanceliarijos darbo organizavimu nebuvo susidūręs, bet teisingai suprato, kad:
- Matai, sekretorės turi kažką registruot, paskui atiduot kažką... Ką daryti su ta informacija? Su laiškais redakcijai... (Visiems aišku, kad knygas rašyti jam sekasi geriau.)
Respublikonas prisiminė turintis patalpų sekretoriatui ir ten, ir ten, ir dar ten... ir Gedo prospekte, ir ELTOJ, ir dar „hostelį"... Žodžiu, imkit, naudokit, tik neprašykit 3-ų „liamų".
Žodis - ne žvirblis, o Strategas - ne piemuo. Iš karto pagavo už liežuvio:
- Patalpas tu duodi, - skambėjo greičiau ne kaip klausimas, o reikalavimas ar fakto konstatavimas.
Respublikoną aiškiai suerzino Gariūnų stiliaus bendravimas, bet atsakė tuo pačiu:
- Ir dabar tu sėdi mano patalpose, elektra man kainuoja.
Strategas, įrėmęs rodomąjį pirštą į nelemtą schemą, lenkė savo:
- Bet čia reikalingos ne tavo patalpos, bet reikalingos patalpos šiai organizacijai pradėt dirbti.
Respublikonui jau aiškiai atsibodo tas smulkus reketas ir aiškiai matėsi, kad jam norėjosi greičiau viską užbaigti, todėl, nesileisdamas „į pievas", atkerta:
- Kiek pinigų reikės pradžiai? Sekretores pasamdyti, paimti faksą ar kas ten jau dabar - kompiuteriai?..
- Taip, dabar jau kompiuteriai, - linksi Filosofas.
- Mes tik šiandien pakalbėjom, aš tau paskaičiuosiu ir pasakysiu, - tarsi pamiršęs, su kuo turi reikalą, naują schemą galvoje jau braižo Strategas.
Respublikonas suprato - visas gal nesušlapo, bet uodegą tikrai įmerkė. Sunėrė pirštus, žvilgsnis nukrypo kažkur į grindų kampą, lūpų kampai nusileido žemyn... Nebesipriešino. Tik vis stengėsi prisiminti: kam reikia būti dėkingam? Kokia išpera jį supažindino su Strategu.
Filosofas bando „nuimti" įtampą, kartu įgarsindamas mano mintis:
- Oi oi oi bičiuliai.., kai aš matau dabar visą šitą siaubą... - bet minties neleido pabaigti Respublikonas, staiga radęs būdą, kaip gali kompensuoti tą nuostolingą pažintį:
- „Respublikos" prenumerata brangs! - akimirksniu pralinksmėjęs šūktelėjo jis. - Man čia dabar tą patį daro - dujos brangsta, elektra, konsultacijos, - vėl mostelėjo ranka, tik dabar nelabai aišku, ar į schemą, ar į jos autorių, nes jie abu buvo į kairę nuo jo vienoje linijoje.
Filosofas paskutinis supratęs, kad esmė pinigai ir čia jais „lyti" nei šiandien, nei kitą dieną nepradės, taip pat bando rasti sprendimą. Bet jis visai kitos „tešlos" žmogus - jam knygą parašyt ir išleist - įprastas reikalas, o štai tokiuose projektuose - tamsus miškas. Bet žmogus pamaldus, bažnyčioje - dažnas svečias, tai ir finansavimo šaltinis elementarus:
- Lietuviai veikia pagal šimtamečius instinktus, turi moralinį vadą, kaip kunigą. O kunigas po pamokslų surenka pinigus... Taigi pinigai ateina, kai yra moralinis autoritetas. O tu sakai nuo pinigų prasideda. Nebus taip.
Respublikonas nenorom leidžiasi į diskursą:
- Moralinį autoritetą reikia užsitarnauti. Kalba visi gražiai, rašo gražiai, o kai reikia... Kai ateis žmogus su šautuvu, tada pamatysi moralinį veidą ir visa kita... Labai lengva visus patikrinti -pasikartos kažkas panašaus, kaip Sausio įvykiai, oi, kaip ten matėsi, kas dėjo į krūmus, kas darė babkes, kas ten stovėjo, ir panašiai. O žmonės nematyti ėjo su cepelinais, su viskuo, su savo vaikais ir panašiai. Tik ekstremaliausioj situacijoj išsigrynina pats šlykščiausias dalykas. Neduok Dieve, jums tai pasiseks ir išsirikiuos palaižūnų armija: "Aš irgi su jumis buvau, aš tau komentarą parašiau..."
Labai gaila, bet filmas ėjo į pabaigą. Aš su malonumu tokį žiūrėčiau iki begalybės.
Respublikonas kažkam už kadro, gal režisieriui ar montuotojui, pasiūlo po filmavimo, kas neįdomu, iškirpti, kas įdomu, palikti iš nufilmuotos medžiagos. Tikiu, kad nerado žirklių, todėl nekirpo, o jei ir kirpo, tai nedaug, nes buvo viskas įdomu. Išėjo šedevras. Žiūrėjau gal 33 kartus... Nekantriai lauksiu kitos savaitės laidos.
Atsiimkime Lietuvą.
P.S. Atsiprašau, jei stilius ar tonas buvo nekorektiški, bet aš jūsų pusėje ir nuoširdžiai linkiu sėkmės.
