Lietuvoje yra daug gerų, kantrių žmonių

- O koks yra tas Z.Vaišvila iš tikrųjų? Kai nerengia Seime spaudos konferencijų, nesikreipia į teisėsaugą, neorganizuoja peticijų ir t.t.? Kas jam ne tik kelia nerimą, bet ir džiugina?

- Geras klausimas, - atsakė Z.Vaišvila, kiek suglumęs. - Net nežinau, kaip čia dabar pasakyti, bet man, žinote, įdomesnė yra visuomenės reakcija į tokią situaciją - dabar rašau tokį skunduką, nes pateikėme informaciją apie kai kur suklastotus rinkimų rezultatus policijai, prokuratūrai, o jos sako - ai, skųskite tuos sprendimus Administraciniam teismui.

Mes pateikiame informaciją apie suklastotus dokumentus pačiame svarbiausiame valstybės įvykyje - įstatymų leidėjo, tai yra Seimo rinkimuose, o Generalinės prokuratūros prokuroras, vargšas, tikrai vargšas Darius Čaplikas samprotauja, kad mes čia skundžiame Vyriausios rinkimų komisijos sprendimus! Na, neskundžiame mes, prokurore, tų sprendimų, skaityk, kas parašyta!"

- Matau, kad jūs vis vien kaip tas Don Kichotas negalite apsieiti be kovos. Ar nesijaučiate kartais kovojantis su vėjo malūnais? Ypač kai iš Jūsų socialiniuose tinkluose juokiamasi, kad rengiate spaudos konferencijas tuščioje Seimo salėje?

- Tuščia salė? Žinote, tas šaipymasis, ta primityvi formuluotė - jau praeitas etapas, atgyvena. Manau, visi jau pradeda suprasti, kad šiais laikais, kai daug kas dirba nuotoliniu būdu, teismai net bylas nagrinėja per nuotolį, nebūtina visiems sėdėti salėje, kur vyksta spaudos konferencija. Galima ją sekti ir nuotoliniu būdu.

Man pats skaudžiausias dalykas yra, kad praktiškai jau užauginta karta, kuri yra nepratusi gilintis į klausimus. Plaukia paviršiumi - LRT, „Delfi" ar dar kas nors pasakė - žmogus greitai telefono ekraniuką prastūmė - vienas, du - ir viską, atseit, jau žinau! O staiga - bumpt! Karas Ukrainoje. Kas čia įvyko? Ir tada tas naujos kartos žmogus vėl kimba į tą pačią žiniasklaidos priemonę ir neieško kitos nuomonės. Gerai, žmogus įsikalba, kad kitokia lietuviška nuomonė yra šiokia bei tokia, bet tada bent žvilgtelėk į vakarietišką žiniasklaidą.

- Bet ir vakarietiška nerūpi! Naujoji karta sako - „ai, man vis vien!"

- Vis vien, kol tavęs nepalies. Žinote, ko aš dabar labiausiai bijau, atvirai pasakius? Kad šiuolaikinės visuomenės didžioji dalis gyvena iliuzijomis, kurias mums tiekia vietinė, už europinius pinigus dirbanti žiniasklaida. Todėl visuomenė, kol negaus šiurpiai per galvą, tol neatsipeikės.

Pasakysiu žiaurų dalyką - aš nuo vaikystės vis galvodavau, kodėl žydai, kai per Antrąjį pasaulinį karą konclageriuose buvo varomi į dujų kameras, nė kiek nesipriešino. Juk getuose turėjo savo savivaldas, netgi teismus, bet klusniai visi ėjo į dujų kameras, žinodami, kas nutiks. Jie nesipriešino.

O dabar aš matau tiesioginę paralelę tarp dabartinių mūsų žmonių mąstymo ir požiūrio. Ir kol tie žmonės negaus į galvą, tol, matyt, taip ir bus. Bet kokia kaina?

Metų pradžioje, vasarį ar kovą, tie mūsų valdžios bepročiai fiziškai atjungs mūsų elektrą nuo BRELL sistemos. Esą čia ir Lenkija už tai pasisakė, iš Lenkijos gausime elektros. Bet sakykite visą tiesą žmonėms. Lenkijos šiaurės rytuose yra deficitinė energijos situacija, trūksta elektros energijos, ir Lenkijai jungtis reikia, kad iš čia, iš Lietuvos, gautų elektros, o ne atvirkščiai, kad mums duotų. Švedijoje elektros tiekimas priklauso nuo sezoniškumo - tai pačiai elektros trūksta, tai turi, ką kitiems duoti.

Kai matome visą šitą „beprotizmą", daroma ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos iškart, tai akivaizdu, kad visos trys valdžiukės šitų respublikų yra aklai klausančios kažkokių provokatorių. Na, už rankos nepagavau, negaliu sakyti, ar čia anglų spectarnybų, ar amerikiečių, ar rusų, bet man kyla toks natūralus klausimas. O Kreivys dar visus gąsdina, kad mes dar dujų vamzdį į Kaliningradą turime, mes ir jį atjungsime! Idiotas tas Kreivys ar provokuotojas? Rusija niekada neatiduos Kaliningrado, bet daroma viskas, kad ji negalėtų tos srities pasiekti netgi per jūrą, nes Suomių įlankoje NATO laivai, laiviūkščiai plūduriuoja, laukia dienelės X, kad visokie kreiviai Lietuvoje padarys provokacijas.

- Labai baisiai kalbate. Gal pakalbėkime, kas Lietuvoje vis dėlto yra gero?

- Yra daug žmonių gerų ir stebiuosi jų kantrybe.

- O asmeniniame Z.Vaišvilos gyvenime? Sukūrėte šeimą būdamas 23 metų ir pavyko ją išsaugoti per visus istorijos virsmus. Dabar, kai dalis žmonių neištveria santuokoje net kelerių metų, kaip jums pavyko? Jūsų žmona Regina netgi knygą apie jūsų tėtį - gydytoją, neurochirurgijos kūrėją Šiauliuose Zigmą Vaišvilą (1927-1983) parašė 2007 m. Kaip pavyko išsaugoti tokią gražią šeimą ir joje užauginti dvi dukras - 44 metų Jūratę ir 39 metų Vaivą?

- Jei šeimą išsaugojome, vadinasi, kažkas mus riša. Jūratė su vyru gyvena Šveicarijoje, turi dvi dukreles - mano anūkes. Jūratė baigusi lietuvių kalbos magistrantūrą. Ko gero, Šveicarijoje ir liks. Rado savo žmogų, tiesa, ne Šveicarijoje, ištekėjo ir nutarė abu Šveicarijoje gyventi. Gyvenimas Šveicarijoje dar gerokai brangesnis nei Lietuvoje, bet visuomeniškumas ten tikrai yra daug didesnis. Žentas irgi dirba su visokiais socialiniais projektais, valstybė skiria daug lėšų, kad pensininkų gyvenimą padarytų visuomenišką ir renginių prasme, ir laikraščių prasme, ir kad pensininkai nesijaustų vieniši. O mums dar labai labai toloka iki tokių dalykų. Pas mus, jeigu ir daroma, tai tik vienkartiniai projektėliai.

Man tas europinių pinigų „tranžyrinimas", švaistymas, įsisavinimas per projektėlius yra toks trumparegiškas. Juk valstybės struktūrose įdarbinti žmonės, kurie už tai atsakingi. Tai jie, šitie valstybės tarnautojai, ir turi tuo užsiimti, o ne perleisti savo darbus projektėlių rašytojams. Nes iš kur tie projektėlių rašytojai gauna informaciją? Iš tų pačių valstybės tarnautojų! Tik reikia prieiti prie valdžios ir gauti užsakymus projektėliams. Štai čia aš matau esminį skirtumą nuo Šveicarijos!

O Vaiva su vyru skulptoriumi gyvena Lietuvoje. Turėjo ištekėti 2016 metais, bet atidėjo santuoką 2017 metams dėl mano traumų ir operacijų, nes teko mane slaugyti (Z.Vaišvila 2016 m. per nelaimingą atsitikimą patyrė daugybinius kaulų lūžius - red. past.). Vaiva baigė dizainą Dailės akademijoje ir papildomai - kultūros politikos magistrantūros studijas. Sakyčiau, sudėtinga iš kultūros politikos pragyventi, bet Vaiva turi stabilų valdišką darbą. Turi ir dainavimo dovaną, ir užsienio kalbos jai sekasi. Į viską gilinasi pagal savo darbo specifiką. Sakyčiau, yra universalus žmogus.

- Ar šeima kartais jums nepasako, kad vertėtų gyventi ramiau, ne taip visuomeniškai?

- Kartais apie tai padiskutuojame. Aišku, kad šeima jaudinasi, bet, iš kitos pusės, supranta ir palaiko. Be to, dar visokie teisminiai procesai vis dar vyksta, todėl klausimas: kas yra tas aukso vidurys? Tyliai kažką daryti ar garsiai?

Mano nuomone, jeigu tylėsi, tai tave sutraiškys, išspjaus ir išmes. Dar ir pastums rankomis. Štai tokia yra situacija. Ar aš esu don kichotas, ar ne, - negaliu gyventi pasyviai.

Bet šeimoje ne tik apie tai kalbame. Dar man reikia sėsti ir parašyti savo atsiminimus nuo senų iki dabartinių laikų. Čia matyčiau prasmę, nes jau tiek istorijų apie tą laikotarpį parašyta. Turime Vytauto Landsbergio istoriją, Algirdo Brazausko, Kazimieros Prunskienės istorijas. Yra Virginijaus Čepaičio parašyta Sąjūdžio istorija, sakyčiau, labai dalykiška. Signatarų klubas yra sumąstęs išleisti knygą apie vardinį balsavimą Aukščiausioje Taryboje. Vėlgi V.Landsbergis ir jo komanda nepalankiai į tai žiūri, bet vardinių balsavimų tada buvo labai daug. Negi neįdomu sužinoti, kodėl vieni balsavo vienaip, o kiti - kitaip?

- Teko girdėti, jog jūsų tėvai - Z.Vaišvila ir Palmira Vaišvilienė (1931-2020) susipažino Šakynos miestelyje. Gal abu kilę iš to krašto?

- Ne, mama, Pedagogikos institute įgijusi geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos specialybę, dirbo Šakynoje pagal paskyrimą, o tėtis buvo laikinai į Šakyną išsiųstas iš Šiaulių ligoninės, nes per vieną operaciją pasitikėjo sesele, davusia ne tuos vaistus ir jų nepatikrino. Mama vėliau papildomai baigė defektologiją ir tapo labai gera logopede.

Mano ryšys su mama buvo labai tamprus. Atsimenu tas dienas, kai teisėsauga bandė man baudžiamąjį persekiojimą padaryti... 2020 m. lapkričio 13-ąją prokurorė man įteikė kaltinamąjį aktą, o kitą dieną, lapkričio 14-ąją, mano mama numirė...

Ir žinokite, kadangi mano mama tokia jautri buvo, neduok Dieve, būtų sulaukusi 2022 m., kada tas karas Ukrainoje prasidėjo. Ji iš proto būtų išėjusi!

Pasakysiu vieną dalyką - aš tik po daug daug metų sužinojau, kad per Sausio įvykius mano mama su Šiaulių sąjūdininkais kiekvieną dieną autobusu važiuodavo į Vilnių prie parlamento pabūti ir grįždavo. Kiekvieną dieną! Ir nieko man apie tai nesakė! Matyt, žmogus turi būti veiksme, būtent veiksme, nes be galo yra sunku laukti.

Ir visuomenė taip pat turi būti veiksme! Bet mūsų visuomenė kažko laukia ir pati nieko nedaro!