respublika.lt

27 metai be Vito Lingio, bet jis tebėra su mumisnuotraukos (28)

2020 spalio mėn. 11 d. 13:35:43
Olava STRIKULIENĖ

Kasmet, artėjant spalio 12-ajai, mes, respublikonai, prisimename 1993-iuosius, kai prie savo namų buvo nušautas vienas „Respublikos" leidėjų, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, žurnalistas Vitas LINGYS. Šiemet jam būtų suėję 60 metų. Koks Vitas būtų buvęs šiandien, galime tik spėlioti, tačiau koks jis buvo tada, kai „Respublika" žengė pirmuosius žingsnius, prisiminimais dalijasi jo buvę kolegos.

×
nuotr. 2 nuotr.
Mudu abudu su Lingiu. Dar du Vitai... (iš Tomkaus asmeninio nuotraukų albumo)


Pirmadienį sueis 27 metai, kai „Respublikos" redakcijoje neliko Vito Lingio (1960-1993). Spalio 12-osios rytą nušauto sostinės S.Stanevičiaus gatvėje. Tuometinės mafijos dėl savo straipsnių nutildytas mūsų kolega liko gulėti kraujo klane. Liko „Respublikos" redakcijoje kabančioje nuotraukoje. Liko visur. Lyg niekur neišėjęs. Nes kaskart, jei širdyje vis dar dunksi sąžinė, imi ir pagalvoji. O kaip vienu ar kitu konkrečiu atveju pasielgtų V.Lingys šiandien? Rašytų? Prisitaikėliškai nutylėtų? Kad išsigąstų valdžios, banditų, konkurentų - vis vien netikiu. Ne toks buvo žmogus, būdamas 33 metų. Ne toks būtų ir dabar, savo 60-mečio sulaukęs. Nesulaukė. Nužudė. Nutildė. Nes tai buvo vienintelis būdas. V.Lingį užčiaupti. Iš kitų įtikinėjimo būdų būtų tik pasišaipęs. Pasiuntęs „ant trijų raidžių".

Ką prisimenu iš V.Lingio laidotuvių? Kolegų ašaras. Minias žmonių. Kiek jų susirinko tik iš smalsumo?

Trys V.Lingio žudikai jau laisvėje. Ketvirtas sušaudytas. Visada pabrėžiama, jog V.Lingys nužudytas „Vilniaus brigados" vadeivų užsakymu. Esą dabar tos brigados jau nėra, todėl niekas jau nešaudo į sąžines. Neeliminuoja iš valstybės audinio pačių sąžiningiausių, todėl kai kam pavojingiausių, žmonių. Tokių kaip V.Lingys.

Ar tai tiesa? Tamsumos jau nugalėtos? Tada, kai buvo nužudytas V.Lingys, politikai nevengė skambių kalbų. Sakė, jog tai tiesioginis pasikėsinimas į Lietuvos demokratinį vystymąsi. Sakė, jog tai pasikėsinimas į pačios valstybės pamatus. Sakė, jog nusikaltėlių pasaulis skverbiasi visur, nes visur turi savo žmonių. O kas pasikeitė po 27 metų? Valstybė kosmetiškai išravėjo pačius viešiausius, todėl žinomiausius, banditus. Henytę, Gaidjurgį ir t.t. Kartoju - banditus. Romantizuotus. Demonizuotus. Bet ne mafiją. Nes mafija - tai oficialios šalies valdžios persipynimas ir slaptas bendradarbiavimas su nusikalstamu pasauliu.

Sakote, to nėra? Išsigalvojimas? Šmeižtas? Vieną Dekanidzę sušaudėme - ir Lietuva apsivalė? Tai kodėl tada 1997 metais, praėjus 4 metams po V.Lingio žūties, buvo įsteigtos Specialiųjų tyrimų ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos. Juk ne todėl, kad jau sušaudytas Borisas Dekanidzė nedarytų finansinių aferų ir neimtų kyšių. Dėl vieno ar dešimties žmonių niekas tokių tarnybų nesteigtų. Lietuvos valdantieji patys išsidavė, kad valstybėje valdymo postuose tūno žmonės su abejotinomis sąžinėmis ir neaiškiais ryšiais. Kurių sąžinė - ne jų pasaulio dimensija. Šitie elitiniai tipai atvirai jau negąsdina. Šitie jau su tyros, putnios kiaulaitės akutėmis. Banditas meluoja prokurorui, o tipai meluoja visuomenei. Ir kikena iš naivių žmonių. Vis dar tikinčių savo valstybe.

O dabar retorinis klausimas - ar rastų dabartiniame Lietuvos audinyje vietos V.Lingys? Kai niekas, kaip tada tie „brigadiniai", neskelbia, kad „Vilnių valdome mes". Nes kas tie „mes" dabar? Už kokio teisėjo mantijos slypi? Už kokio ministerijų klerko glotnaus veiduko? Už kokio dėl Lietuvos gailiai kniaukiančio politinio rūpintojėlio? Dabar schemos daug sudėtingesnės. Klerkai nesulėks, kaip V.Lingio laikais į Jūrmalą, į „strielką". Kad išsidalintų ES fondų finansinę paramą. Ne, jie žmogaus nešaudys. Padarys taip, kad teisuolis netektų darbo ir pats emigruotų. Jie šaudo tik medžioklėse ir prie Seimo. Todėl ir tada, ir dabar vis dar kyla tas pats klausimas - ar vertėjo? Ar vertėjo mirti tokiam jaunam vien dėl savo kitaip neužtildomos sąžinės? Kai kiti toliau savo sąžines entuziastingai kraipo, maino, išvertinėja. Ar visai jos neteko. Priklauso valdžią aptarnaujančiam rašeivų, vaizduotojų, vaizdinių kūrėjų elitui. V.Lingys tokiai papūgėlių publikai buvo ir liks visiškai svetimas. Bet labai artimas mums. Respublikonams.

„Respublikos" redaktoriaus Jauniaus Pociaus, buvusio Panevėžio zonos korespondento, komentaras:

Kai po vieno egzamino penktame žurnalistikos kurse merginos džiūgavo, gavusios aukščiausius pažymius, bendrakursis Lingys tik burbtelėjo: „Kas ko vertas, parodys gyvenimas." Ir iš tiesų, pradėjęs dirbti „Komjaunimo tiesoje", Vitas tapo populiariausiu laikraščio žurnalistu. Dabar, klausydamas prisiminimų, nustebau išgirdęs, kad jis buvo jautrus ir pažeidžiamas. Bent mes, bendrakursiai, šito nepastebėjome. Priešingai, Vitas visuomet tryško humoru, o jo juokelių ypač vengdavo kurso merginos. Bet vėliau, skaitydamas jo rašinius, įsitikinau - Vitas turėjo jautrią širdį.

Galvoju, jeigu būtų buvęs ne toks, nebūtų dievinęs Pauliaus Širvio ilgesingos lyrikos... Ką eilėraščiai - „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius" kone atmintinai mokėjo!

Prieš porą dienų, rengdamas šį „Respublikos" numerį, paskambinau buvusiam vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui Ryčiui Tarailai ir paprašiau tarti keletą žodžių apie Vitą Lingį. Atsisakė. Išgirdau: „Jūs - ne iš tos „Respublikos"..."

Taip, „Respublika" nebe tokia, kokia buvo pradžioj. Ne be ekskomunistų, kuriems tarnauti nuėjo ponas Taraila, ir konservatorių, kurie net „Respublikos" sudarė sunaikinimo planą „pagalbos": reklamdaviams uždraudė spausdintis, pavaldžioms įmonėms prenumeruoti, LRT spaudos apžvalgose minėti, o paskui dėl kritikos paskyrė tokias baudas, kad mūsų dienraštis tapo savaitraščiu. Dėl to mums tik dar daugiau garbės, nei kolegoms „prie dvaro", gavusiems ordinus ir medalius iš pačios Burokevičiaus išugdytos prezidentės.

Virgilijaus Mundrio, buvusio „Respublikos" sporto žurnalisto, komentaras:

„Iki šiol Vitą Lingį prisimenu kaip gerą draugą, malonų žmogų. Aš rašiau apie sprotą, o jam sportas, nors jis tos temos nekuravo, buvo „prie dūšios". Todėl dažnai užsukdavo pasišnekėti, pareikšti savo nuomonę. Mes bendraudavome ne tik darbo klausimais, su juo galima būdavo kalbėtis kaip su geru pažįstamu. Jis imponavo kaip žurnalistas, nes išsiskyrė kruopštumu, mokėjimu „įlįsti" į temą. Susirinkęs medžiagą, Vitas nevengdavo užeiti pasikonsultuoti, jeigu kuo nors abejodavo, klausdavo - o kaip tu galvoji, ar negalėjo būti taip? Jis nebrukdavo savo nuomonės, kad ji yra vienintelė teisinga, ir viskas. Todėl jo jautrius rašinius būdavo įdomu skaityti. Mano akimis žiūrint, jis nebuvo viršininkiško charakterio, turėjo subtilų humoro jausmą. Vieną kitą nemėgstamą personą nuolat traukdavo per dantį, bet tas jo humoras atrodė lyg ir nekaltas. Jeigu pasakydavo pastabėlę, tai subtiliai, dalykiškai, labai konkrečiai, be jokių kumščių trankymo į stalą. Iš pirmųjų bendradarbių „Respublikoje" jis man yra palikęs maloniausius prisiminimus."

Remigijaus Barausko, buvusio „Respublikos" Teisėtvarkos skyriaus žurnalisto, komentaras:

„Labai keista dalintis prisiminimais apie Vitą, kai man jau per 50 metų, o V. Lingys atmintyje taip ir liko jaunas, trisdešimt trejų metų vyras pačiame jėgų žydėjime. Tuomet viskas atrodė atvirkščiai. Redakcijos Teisėtvarkos skyriuje, kuriame dirbau, beveik visi buvome jauni dvidešimt kelerių metų Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentai, o V.Lingys - jau garsus, patyręs žurnalistas, vienas iš laikraščio vadovų. Vitas turėjo ypatingą humoro jausmą, jo šmaikštūs sąmojai džiugino kolegas ir laikraščio skaitytojus. Kai Vitas užeidavo į kabinetą, žinojome, kad bus įdomu ir linksma.

Pamenu, kai rašiau vieną pirmųjų straipsnių, kuris turėjo būti spausdinamas pirmajame laikraščio puslapyje, niekaip negalėjau sugalvoti taiklios, skaitytoją užkabinsiančios antraštės. Tai pamatęs Vitas tik nusijuokė, čia pat užrašė gal 10 ar 15 galimų antraščių variantų ir pasakė: „Rinkis, kuri labiausiai patinka."

V. Lingį, kaip puikų ir sąžiningą žurnalistą, gerbė ir juo pasitikėjo teisėsaugos pareigūnai. Jo ryšiai ir pažintys padėjo „Respublikai" atverti slapčiausių kabinetų duris ir gauti informaciją, kuri buvo slepiama nuo visuomenės. Kai pradėjome narplioti tuo metu garsiausios grupuotės, vadinamosios „Vilniaus brigados", veiklą, užčiuopėme jos ryšius ne tik su to meto aukštais Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais, bet ir tarptautine mafija, kuri Lietuvoje jau leido šaknis ir turėjo verslo interesų.

Likus keliems mėnesiams iki Vito nužudymo, Policijos organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnai buvo įspėję, kad nusikaltėliai tariasi, kaip užčiaupti „Respubliką". Tačiau Vitas šiai informacijai neteikė didelės reikšmės. Jis laikėsi pozicijos, kad nereikia bijoti. Juk ne mes, žurnalistai, nusikaltėlius gaudome, o policininkai ir prokurorai, bet jų juk nežudo. Dabar jau žinome, kad mafija labiausiai bijojo ne pareigūnų, o „Respublikos" ir laisvo, nenupirkto žodžio."

Brigitos Balikienės, „Respublikos" žurnalistės, komentaras:

„Mūsų santykiai buvo ypatingi. Vitas Lingys buvo viršininkas, kurio aš labai bijojau. Su Tomkumi ir Taraila man buvo paprasčiau. Aš juos pažinojau iš anksčiau, bet vis tiek bijojau visų trijų savo viršininkų. Lingio humoras man buvo per daug juodas. Ypač, jeigu nesupranti, ar jis kalba rimtai, ar juokauja. Bet jau mano, o ne jo, problema. Kaip žurnalistas ir redaktorius jis buvo pastabus. Kartą, prisimenu, rašiau tokią istoriją apie vieną „kaboką". Aš visą istoriją parašiau padavėjo vardu - toks man atrodė priimtiniausias literatūrinis ėjimas - atsekti, kas darėsi to padavėjo galvoje.

Lingys perskaitė mano rašinį ir sako: „Klausyk, ar tu jo bent paklausei?" Iš karto tą rašinį perrašiau ir supratau, kad su „literatūriniais ėjimais" reikia elgtis atsargiau. Tai man buvo gera pamoka. Mano kabinetas buvo netoli, visuomet žinojau, kad jis sėdi už tų durų, ir bijojau, kad jis manęs nepašauktų. Skaldantis „bajerius" viršininkas man atrodė kažkas pavojinga. Bet jo juokavimai buvo nepiktybiški. Nepaisant tų visų baimių, pirmieji „Respublikos" kūrimosi metai bendrame suirutės fone buvo labai pozityvūs."

Ramunės Jurskytės, buvusios „Respublikos" atsakingosios sekretorės, komentaras:

„Vitas buvo be galo linksmas. Aš gyvenime tiek nesijuokiau, kiek dirbdama kartu su juo.

Tas man labiausiai įsiminė. Viskas prasidėjo nuo „Vakarinių naujienų". Jau ten Vitas visokių šposų prikrėsdavo. „Respublikoje" buvo sudėtingiau, nes jau buvo kompiuteriai, reikėjo viską iš naujo daryti. Būdavo, jis ateina pas mane į kabinetą, mes sėdim, geriam kavą, traukiam dūmą, kalbamės. Nesijautė, kad jis mano viršininkas. Buvo draugiškas ir paprastas. Jis man „blokfiurerio" pravardę davė, nes aš savo pavaldinių atžvilgiu buvau labai griežta, mat reikalaudavau laiku medžiagą atiduoti. Prisimenu, kad Ferdinandas Kauzonas man prisipažino, niekad gyvenime taip nebijodavęs, kaip eidamas į mano kabinetą. Dėl tos „blokfiurerio" pravardės nepykau. Nes jo dėka visi mes pseudonimus turėjome. Vitas iš prigimties buvo toks linksmuolis. Jis kitam vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui Tarailai šposus krėsdavo, o šis viską už gryną pinigą priimdavo. Tas kažką pasako, Taraila tiki, o paskui mes kvatojam. Visko būdavo.

„Respublikoje" porą pirmų metų pavaldinių nebuvo. Visi buvo draugai, nebuvo jokio atstumo. Vitą labai mėgo redakcijoje. Daugumai jis buvo „Cipulis". Ta pravardė atėjo iš „Komjaunimo tiesos", kur jie vienas kitą taip vadino. Kartą „Vakarinėse" jis man pasakė: „Cipuli." Aš už jį gerokai vyresnė ir man buvo taip juokinga, kad visai „žalias" mane šitaip vadina. Aš taip jį ir pakrikštijau, kitaip nebevadindavau. Taip ir „Respublikoje" tas vardas prigijo. Nors tada darbo buvo daug, bet iš to meto prisiminimai liko labai malonūs. Todėl, kai ta tragedija įvyko, buvo labai skaudu. Nepamirštu Vito iki šiol, kasmet per Vėlines nueinu prie jo kapo, nes, nepaisant amžiaus skirtumo, mes tikrai buvom artimi draugai."

Aldonos Kvedarienės, buvusios „Respublikos" žurnalistės, komentaras:

„Vitą jau gerai pažinojau dar prieš ateidama į „Respubliką". Mes kartu iki tol dirbome „Komjaunimo tiesoje", todėl mūsų bendravimas buvo ypatingas. Jeigu ekspromtu reiktų jį prisiminti, tai aš pirmiausia prisimenu jo pasakojimą, kai jis, regis, Plungės parke, vaikystėje mėlynai nudažė partijos sekretoriaus ožką. Jis visą laiką toks šposininkas buvo, ne tik vaikystėje. Kartais sėdime paniurę, o jis pliaukšt kažką pasako, ir visi „lūžta" iš juoko. Kaip žmogus, jis buvo labai nuoširdus, pažeidžiamas ir labai jautrus. Tai jautėsi ir iš jo jautrių rašinių. Prisimenu, dar „Komtiesoj" sukritikavau jo rašinį apie gaisrą - kai žmogus, šokęs gesinti ugnies, pats nukentėjo. Pasakiau, kad anoks čia didvyris. Paskui matau, kad Lingiokas vaikšto visas raudonas ir taip graužiasi, kad man jo pagailo. Jis buvo labai jautrus ir nuoširdus, tik to nuoširdumo jis gal niekam nerodydavo. Bet tai matėsi iš jo rašinių. Vėliau, kai jis buvo mano viršininkas „Respublikoje", skirtingai nuo kitų, man niekada nėra pasakęs jokio blogo žodžio, nors aš visą laiką ant jo puldinėdavau. Jis man visą laiką buvo mirtinas draugas. O jo humoras dideles problemas paversdavo niekingomis."

Eugenijaus Bunkos, buvusio „Respublikos" zonos korespondento, komentaras:

Dabar jau galima atviriau. Dabar kiti laikai. Tik be Vito Lingio. Kad be Lingio - tikrai. Kad kiti laikai - abejonės vis nepalieka. Nes ir Vitas Tomkus sako, kad sėdime anų laikų veikėjų užančiuose. Kad ir žiniasklaida - ten pat. Kad net neprisimenu, kada buvau sutikęs žiniasklaidininkę, ranką ištiesiančią delnu žemyn. Gal todėl taip, kad gyvename „po Lingio".

Jis gal ir naiviai, bet tikėjo. Ir sulaukė tokio pat likimo, kaip prisiekti fiureriui atsisakęs, bet daugiau kaip po šešiasdešimties metų bažnyčios palaimintuoju paskelbtas austras Francas Jėgerstėteris (Franz Jägerstätter).

Apie pastarąjį lietuviškai internete neradau nieko. O jūs Google paieškoje užrašykite „Vitas Lingys" ir pamatykite pradinio puslapio nuotrauką. Jame - Vito žudiko portretas, o po juo užrašas - Vitas Lingys. Manote, kad čia smulkmena ir viskas gerai?

Vitui smulkmenos buvo darbo įrankis. Todėl jis ir vadinamas tiriamosios žurnalistikos Lietuvoje pradininku. Dar studenčiokas, būdamas praktikoje Plungėje, dėl ano meto supratimu „smulkmenos", šokdino to laiko „dievukus" autoinspektorius. Tie, sulaikę prie vairo girtą moteriškę, paleido ją važiuoti toliau. Bet buvo priversti vėl gaudyti ir bausti, nes šalia buvo kategoriškas Vitas. „Kaip tas piemuo nesuvokia, jog čia menkniekis... Dar ir savas žmogus", - raukėsi nepatenkintas autoinspektorių vadas.

Dar buvo istorija su Platelių ežere automobilį plovusiu ir „dėjusiu" ant autoinspektoriaus anų laikų Vidaus reikalų ministerijos pareigūnu. Žiniasklaida apsimetė jo nemačiusi, o Vitas pagarsino laikraštyje. Pareigūno ministerijoje neliko. Tokia buvo pradžia. Todėl nesakykime, jog Vitą pagimdė devyniasdešimtieji. Jis toks gimė, tokiu užaugino tėvai.

Po Vito laidotuvių kalbėjome, jog jo mirtis - ne beprasmė. Regis - klydome.

Regis, kažkokia sistema veikia. Regis, kažkam labai patogu ir saugu be Lingio.

Dar prisimenu dviejų bendraklasių nuotrauką talkoje kolūkyje. Vitas stovi, galvą pakėlęs į dangų, kitas klūpo vagoje. Vitą nužudė, klūpantysis nusižudė pats.

 

 

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (28)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SVEIKATA: Vilniuje buriama sveikatos komanda aptarė pandemijos valdymą ir kylančias problemas.
  • EKONOMIKA: sausį–rugsėjį visa pramonės produkcija sudarė 15,6 mlrd. EUR ir buvo 3,2 proc. mažesnė nei pernai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jums priimtinas sezoninis laiko sukiojimas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar eisite balsuoti antrajame Seimo rinkimų ture?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

+10 +13 C

 

+9 +11 C

 +13 +14 C

+12+14 C

 

 +14 +15 C

2-7 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1821 PLN - 4.5783
RUB - 90.8256 CHF - 1.0726
GBP - 0.9027 NOK - 10.9325

Nuorodos