Vidmantas Janulevičius. Kaip varlė lėtai virinamame vandenyje: Europa jau džiugiai priima Trumpo tarifus

Europa šiandien išgyvena lėtai verdamos varlės sindromą. 15 proc. muito tarifas, kuris dar neseniai atrodė kaip šantažas, dabar jau suvokiamas kaip kompromisas. Rinkos atsikvėpė ir priprato, politiniai lyderiai kalba apie „stabilumą“, o žiniasklaida skelbia, kad „blogiausio scenarijaus pavyko išvengti“. Tačiau tai, kas vadinama „sutarimu“, iš tikrųjų labiau primena trapias paliaubas, kurių taisyklės gali būti perrašytos kiekvieną momentą.

Be to, šios paliaubos turės labai aiškią ir labai nemažą kainą. 

Kas iš tikrųjų nutiko

Per derybas su Donaldo Trumpo administracija ES buvo iš tiesų buvo priremta prie sienos: arba sutinkate su 15 proc. muitu daugumai savo eksporto į JAV, arba nuo rugpjūčio 1-osios tarifas kyla iki 30 proc. 

ES pasirinko pirmą variantą – vadinamąjį „mažiausiai blogą scenarijų“. Nors svarstytos įvairios išeitys, bet šioje situacijoje, ko gero, pasirinktas optimalus variantas. 

Kartu buvo priimta virtinė įsipareigojimų:

• 15 proc. tarifas tapo norma didžiajai daliai ES eksporto į JAV;

• ES įsipareigojo pirkti JAV energetinius išteklius už 750 mlrd. dolerių;

• Pažadėta investuoti 600 mlrd. dolerių į JAV ekonomiką;

• Atvertos rinkos JAV karinei įrangai, žemės ūkiui ir paslaugoms;

• Daugumai JAV prekių tarifai netaikomi, kai kurioms – „zero-for-zero“ modelis.

Skaičiai: kiek „labai minimalių“ muitų įvedimas kainuos Europai

Pagal ekonomistų vertinimus, susitarimas gali sumažinti ES BVP apie 0,3 proc. Tai – apie 54 mlrd. eurų. Tačiau tai tik viena pusė.

„2024 m. bendras ES eksportas į JAV siekė apie 532 mlrd. Eurų. Jei 15 proc. tarifas taikomas plačiai, tai reiškia apie 80 mlrd. eurų tarifinės naštos – tai struktūrinis smūgis verslams, nuo automobilių komponentų gamintojų iki farmacijos eksportuotojų.“

Tai nėra simbolinis skaičius. Tai struktūrinis pokytis, kurio pasekmes pajus tūkstančiai įmonių – nuo automobilių tiekėjų Vokietijoje iki metalo komponentų gamintojų Lietuvoje.

Be to, derybose nepavyko išvengti išimčių: plienui ir aliuminiui JAV paliko net 50 proc. muitus arba kvotų sistemą. Tai reiškia, kad ES gamintojai, tarp jų ir Lietuva, susidurs su masiniu konkurencingumo smukimu. Vokietijos automobilių komponentų gamintojai taip pat atsiduria ties riba – 15 proc. muito padidėjimas kai kuriems segmentams reiškia milijardus nuostolių.

Merzo planas: jei spaudžia – reikia remti

Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas reagavo aiškiai: jei JAV renkasi protekcionizmą, ES turi pasirūpinti savo pramone. Jis pasiūlė nacionalinį paramos planą: lengvatines paskolas, mokesčių atidėjimus, tikslines subsidijas pažeidžiamiausiems sektoriams. 

Šios žinios svarbios ir Lietuvai: ir dėl to, kad Vokietija labai svarbi eksporto partnerė, ir dėl to, kad tai pavyzdys, kaip reikia veikti valstybei šiomis sąlygomis. Pavyzdys visai Europai, ir ,norėčiau tikėtis, Lietuvai. Vokietija negali tik stebėti, kaip spaudimas sunaikina jos strateginę pramonę.

Nors, kitaip nei Vokietija ar Prancūzija, Lietuva šiame susitarime buvo mažai matoma, ji kartu su Skandinavijos šalimis ir Lenkija rėmėsi neeskalavimo pozicija – t. y. siekė išvengti tarifų karo. Tačiau ši ramybės strategija turėjo būti lydima aktyvių vidaus pasirengimo veiksmų: prioritetų suformulavimo, pasiūlymų dėl išimčių ir aiškios pažeidžiamų sektorių identifikacijos. Ką sako skaičiai:

• 60 proc. Lietuvos eksporto į JAV pateks po tarifais;

• Eksportas gali sumažėti iki 20 proc.;

• BVP augimas sulėtės 0,3–0,4 proc. punkto, ilgainiui nuosmukis gali siekti iki 0,65 proc. punkto;

• Maždaug 100 Lietuvos įmonių, kurių daugiau kaip pusė apyvartos priklauso nuo JAV rinkos, rizikuoja prarasti pagrindinę rinką.

Jeigu jau pasirinkome neeskalavimo taktiką – vadinasi, turime turėti aiškų kompensavimo planą. Jis turėtų apimti:

• nacionalinių finansinių priemonių paketą (lengvatinės paskolos, eksporto kreditų garantijos);

• sektorinių interesų identifikavimą ir gynimą ES vidinėse derybose;

• koordinaciją su regioniniais partneriais dėl bendros pozicijos (ypač dėl plieno, komponentų, lazerių sektorių).

Prancūzų perspėjimas: tai ne kompromisas, tai posūkis į jėgos politiką

Prancūzijos Europos reikalų ministras Benjaminas Haddadas susitarimą įvertino atvirai: jis suteikia laikiną stabilumą, bet yra netvarus. Pasak jo, JAV vis labiau atsisako taisyklėmis grindžiamos prekybos ir renkasi ekonominį spaudimą, ignoruodamos PPO normas.

B. Haddado siūlomi atsakai:

1. Trumpuoju laikotarpiu – aktyvuoti ES Anti-Coercion Instrument;

2. Vidutiniu laikotarpiu – mažinti reguliacinę naštą ir reformuoti valstybės pagalbos politiką;

3. Ilgainiui – investuoti į Europos technologinę nepriklausomybę: DI, kvantinius sprendimus, žaliąją energetiką.

Šis susitarimas taip pat išryškino svarbų geopolitinį pamokymą: strateginius sektorius turime stiprinti patys. Tai reiškia – investuoti į gynybos pramonę, maisto gamybą, farmacijos sektorių, energetinį saugumą. Laisva rinka turi veikti, tačiau produkcijos iš trečiųjų šalių įsileidimas privalo būti grindžiamas labai aiškiomis sąlygomis – taip, kad negriautų vietos gamybos pajėgumų.

Donaldas Trumpas gina savo pramonę. Laikas Europos Sąjungai tai išmokti daryti taip pat – su mažiau biurokratijos ir daugiau politinio bei ekonominio stuburo.

Kaip sako Prancūzijos Europos reikalų ministras B. Haddadas: jei europiečiai neatsibus, sunkumai, su kuriais susiduria kiti, atrodys pernelyg reliatyvūs, palyginti su mūsų nuosmukiu. 

Susitarimas su JAV – tik momentinis atokvėpis, pasiektas ne vidine stiprybe, o prisitaikymu. Tai ne stabilumas – tai trapios paliaubos, kurias bet kada galima nutraukti. Tai ne kompromisas – tai vienpusis spaudimas. Tai ne pergalė – tai lėtai verdamos varlės sindromas.

Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.