Verslininkas, kuris pusryčių nevalgo namie

Bendrovės “Vičiūnų restoranų grupė” valdybos pirmininkas Gediminas Balnis (32) nei pusryčių, nei vakarienės nevalgo namie, - jam gaila laiko, kai yra tiek daug Lietuvoje nebrangių restoranų ir picerijų. Jo nuomone, lietuviai ir skiriasi nuo užsieniečių būtent tuo, kad yra didesni namisėdos, dievina šeimos pietus namuose, kuriuos gaminant, tarkim, ruošiant puodą cepelinų, sugaištamos kelios valandos. O juk gyvenime yra daug įdomesnių užsiėmimų, kuriems tą laiką galima skirti.

Su jaunu vadovu, kuris restoranų versle sukasi jau šešerius metus, kalbėjomės ne tik apie verslo bei verslininkų problemas, bet ir apie jo greitą karjerą, judrų gyvenimo būdą, kurį gal kiek labiau pakeis neseniai įsigytas niufaundlendų veislės šunelis.

- Esate vienas iš jauniausių įmonės, kuriai priklauso 26 trijų tipų restoranai vadovų. Kada ėmėte galvoti, kad tapsite bosu?

- Tikrai negalvojau, nors mano darbo biografija prasidėjo nuo 19 metų. Studijuodamas Vilniaus universitete verslo vadybą pradėjau dirbti ir iki dabar užkopiau nemažai laiptelių. Štai jau dveji metai, kai darbuojuosi didelėje ir daugiau galimybių turinčioje UAB “Vičiūnų restoranų grupė” sistemoje.

- Daugiau galimybių, nes didesnis ūkis?

- Restoranų tinklui priklauso 26 restoranai ir picerijos. O geografija labai plati: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Utena, Plungė, Mažeikiai, Rokiškis, Radviliškis. Gal dar ką pamiršau. Beje, restoranų tinklą dar ketiname plėsti. Į plėtrą ketiname investuoti iki 4 milijonų litų.

- Plėsite restoranų tinklą dabar, kai visi dejuoja dėl krizės?

- Taip. Mano įsitikinimu, dabar geriausias metas restoranų tinklą plėsti perkant jau įrengtus, tačiau neatlaikiusius konkurencijos restoranus.

- Kiek žinau, jūsų restoranuose darbuotojų kaita labai nežymi. Įdomu ir tai, kad dar pernai jūsų iniciatyva buvo surengta akcija “Atlyginimams vokeliuose - ne”.

- Norėjau atkreipti atitinkamų institucijų dėmesį, kad verslą plėtoti galima ir švariomis rankomis.

- Ar esate turtingas žmogus?

- Kiekvienas jaunas žmogus, kuris turi bent tūkstantį litų, yra turtingas, palyginti su tuo, kuris neišmokėjęs paskolų ir turi namą ar prabangų butą. Lietuviai, deja, spontaniški ir neretai paviršutiniškai mąstantys žmonės, kurie atsiradus galimybei puolė imti paskolų, nors jas teks mokėti 30-50 metų. Jie puolė stačia galva į išsvajotą gerovę, nesuvokdami, kad už visa tai teks atseikėti iš savo atlyginimo, atsisakyti pramogų. Kitaip tariant, tas siekis turėti savo turto, kol dar nesi sukaupęs pakankamai pinigų, jaunam žmogui atsirūgsta. Užsidarę tik su savo šeima ir nuolat sukdami galvą, kaip išmokėti bankui paskolą, jie neretai tampa namisėdomis, televizoriaus ar kompiuterio vergais. Esu daug važinėjęs po Europos šalis ir ten nieko panašaus nemačiau. Kavinukėse ir restoranuose žmonės leidžia vakarus, o savaitgaliais dažnai pietauja ir pramogauja su vaikais.

- Teko girdėti, kad neseniai dalyvavote Šveicarijoje vykusioje restoranų vadovų konferencijoje. Sužinojote ten ką nors įdomaus bei naudingo sau?

- Argi neįdomu palyginti tokius skaičius: Lietuvoje vienas žmogus per metus restoranuose pravalgo 90 eurų, Amerikoje - 1400, Italijoje - 1200, Vokietijoje, kurioje taip pat paplitusios valgymo namuose tradicijos, - 800 eurų. Na, o Rusijoje, jeigu atsižvelgsime į visas Sibiro platybes ir kitas retai apgyvendintas vietas, viešojo maitinimo įstaigose pravalgoma 70 eurų vienam gyventojui. Tad Vakarų pasaulyje šiuo atžvilgiu esame labai atsilikę. Čia teigiamo galima įžvelgti nebent tai, kad mūsų tautiečiai nuo seno, išskyrus liaudyje vadinamus plevėsas, nebuvo linkę švaistytis pinigais. Optimizmo suteikia tai, kad žmonės bent jau gimtadienius, vestuves šventė, švenčia ir švęs restoranuose.

- Į kokio lygio lankytoją orientuojasi “Vičiūnų restoranų grupės” valdomi restoranai?

- Sakyčiau, “Katpėdėlė” ir “Charlie pizza” lanko daugiausia nedideles ir vidutines pajamas gaunantys žmonės, o “Carskoje selo” gal kiek labiau pasiturintys. Beje, mūsų restoranų mažos kainos dažnai apstulbina užsieniečius, jie kartais net fotografuojasi prie mūsų meniu reklamos.

- Ar jūsų darbo dienos trukmė tokia kaip ir jums pavaldžių restoranų?

- Panaši. Prisipažįstu, kad esu darboholikas. Ne paslaptis, kad daugumoje restoranų pagrindinė apyvarta yra savaitgaliais. Todėl ir man tenka, kai kiti žmonės pramogauja ir ilsisi, stebėti restoranus. Tenka keliauti po visą Lietuvą, esu ją išvažinėjęs skersai ir išilgai.

- O kas laukia namuose?

- Esu išsiskyręs. Tad į namus pastaruoju metu traukia tai, jog turiu prižiūrėti neseniai įsigytą niufaundlendų veislės šunelį. Jis kol kas namie, bet kai užaugs, gyvens namo kieme, būdoje.

- Sakėte, jog neturite nekilnojamojo turto ir kitiems jauniems žmonėms nepatariate skubėti jo įsigyti. Tai tą namą, kuriame gyvenate, nuomojatės?

- Ne. Tai mano tėvų namas, jie šiuo metu dirba užsienyje.

- Ar jie taip pat verslininkai?

- Mano tėvai - diplomatai. Mama šiuo metu yra Lietuvos ekonomikos atašė Olandijoje. Esu trečios kartos vilnietis. Vilniuje gyvena ir mano seneliai, kuriems patikėsiu augintinį, kai teks išvažiuoti.

- O jūs pats ketinate kurti šeimą?

- Aš išsiskyręs. Turiu dukrą, o naujos šeimos kurti neskubu, nes verslas, kad ir kaip būtų, atima daug laiko.

- Kur praleidžiate laisvalaikį?

- Kažin kur... Juk restoranų verslas yra tapęs mano gyvenimo būdu. Tad savaitgalio vakarus, kaip jau minėjau, dažniausiai leidžiu restoranuose. 

- Kurį labiausiai mėgstate?

- Man patinka vakarus su draugais leisti restoranuose “Carskoje selo”, kurių yra trys. Juose skamba gyva muzika, šokiai ir gera virtuvė. Kai ten sėdi ir linksminiesi, užmiršti, jog Lietuvoje ginčijamasi, ar krizė jau pasiekė dugną, ar dar ne. Beje, savaitgaliais į “Carskoje selo” nėra lengva patekti, nes jie populiarūs ne tik tarp vietos gyventojų, bet ir tarp turistų. Man labai priimtinas italų, ispanų, prancūzų gyvenimo būdas, jie mėgsta bendrauti ne namuose, nes žmogus atsipalaiduoja nekasdienėje aplinkoje, o po vaišių nereikia plauti indų.

- Koks jūsų gyvenimo varikliukas ar dėsnis, kuriuo vadovaujatės?

- Vadovaujuosi taisykle, kad nieko nėra neįmanomo. Man regis, kad jeigu tik pasistengsi ir eisi teisingu keliu, finišą pasieksi. Mėgstu gyventi pagal taisykles, tačiau esu įsitikinęs, kad pirmiau jas reikia sulaužyti, o paskui iš naujo sukurti tokias, kurios tinka besikeičiančioje aplinkoje. Kai susikuri savo dėsnius ir juos sėkmingai įgyvendini, pasijunti žengęs žingsnį į priekį. Man patinka, kai kiti pradeda tavo idėjas kopijuoti. Antra vertus, sėkmę atneša komandinis darbas, kai yra kolektyve žmonių, kurie panašiai mąsto ir pritaria idėjoms.