2020 m. gruodį Lietuvos darbo rinkoje buvo statybos vadovų, statybos architektų, dažytojų, stalių, dailidžių, suvirintojų, nekvalifikuotų darbininkų perteklius... Labiausiai trūko plytų mūrininkų, betonuotojų, montuotojų, izoliuotojų.

Tačiau, sprendžiant iš darbo pasiūlymų, sausio mėnesį Lietuvos darbdaviai ieškojo tų pačių perteklinių dažytojų. Taip pat plataus profilio statybininkų, deficitinių betonuotojų ir t.t. O kokias siūlė algas? Tinkuotojui siūlė 725 eurus prieš mokesčius. Dažytojui - taip pat. Tiesa, prie darbo skelbimo prirašė, jog kitos sąlygos bus sutartos pokalbio metu. Gal tai užuomina, kad kažkiek papildomų pinigų gaus vokelyje? Be to, dažytojo pageidavo fiziškai ištvermingo, turinčio trejų metų darbo patirtį ir mokančio anglų kalbą. Tikėtina, jog angliškai kalbantys, fiziškai tvirti mūsiškiai dažytojai jau seniai darbuojasi užsienyje. Ir tikrai ne už 725 eurus prieš mokesčius. Nes dar viename skelbime ieškomas dažytojas, galintis dirbti Švedijoje. Jam siūloma 2640 eurų „į rankas". Lietuvoje neva stalių perteklius, o Vokietijoje jiems siūlomas 2500-2800 eurų atlyginimas „į rankas". Net žemės ūkio darbininkas, Olandijoje visus metus auginantis porus ir narcizus, per savaitę gali uždirbti 300-700 eurų. Per savaitę daugiau, nei Lietuvoje triūsiantis tinkuotojas per mėnesį.

Kur jie dingsta?

O kur dingsta profesijos išmokę mūsiškiai, kuriuos ruošia 73 profesinės mokyklos? Be to, bedarbis gali kvalifikaciją įgyti ir nemokamai. UT užmoka už mokslus iki 4,65 minimalaus atlyginimo (2985,3 Eur) ir dar skiria kursantui 301,74 euro stipendiją bei moka už kursanto privalomą sveikatos draudimą (PSD). Negi ruošiame juos Vakarų rinkai?

Vilniaus statybininkų rengimo centro vadovė Daina Kiršanskienė nurodė ne vieną priežastį:

„Pagrindinė priežastis - mes paruošiame šimtus statybininkų, o įmonėms reikia tūkstančių. Antra priežastis - geriausiai dirbantys specialistai dirba su individualios veiklos pažymėjimais arba verslo liudijimais. Įmonės skundžiasi, kad geriausių specialistų neprisivilioja. Trečioji priežastis, kodėl trūksta statybininkų - Lietuvoje dirbę ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai per pandemiją išvažiavo. Tiesa, dalis pasiliko, bet mažai. Mes galime priimti daug moksleivių, bet tiek, kiek norėtume, neina pas mus mokytis, nes nenori ateityje dirbti sunkaus fizinio darbo. Taip pat ir prestižo šleifas visuomenėje dar likęs. Statybininkų profesijos vis dar neprestižinės. Įmonės prašo - apmokykite statyboms reikalingų profesijų kuo daugiau, bet nėra ką mokyti. Gal per maži atlyginimai? Aišku, tikrai negaliu teigti, bet moka jiems, ko gero, daugiau nei nurodoma kai kuriuose darbo pasiūlymuose. Mūsų mokiniai atlieka praktiką įmonėse ir tikrai gerai uždirba. Ypač geri specialistai gauna tikrai labai daug. Ar skelbia tikras algas skelbimuose - nežinau. Gal darbdaviai nenori iškart dideles algas siūlyti nepamatę, ką žmogus sugeba. Bet yra įmonių, kurios statybininkams labai mažai moka ir todėl joms visada darbininkų reikia."

Tarkime, dažytojas gyvena Kauno rajone, Čekiškėje, esančioje 50 km nuo Kauno, o dažytojo darbą jam siūlo Kaune. Jei gaus 725 eurus prieš mokesčius ir važinės į darbą savo transportu, žmogui „į rankas" beveik nieko neliks. Jei važinės autobusu, gali į paskutinį reisą pavėluoti, nes jis iš Kauno išvyksta 18.35 val. Tad gal geriau žmogui iškart vykti uždarbiauti į užsienį? Nors ir nesinori bastytis, palikti Lietuvoje šeimą.

Tačiau D.Kiršanskienė priminė, kad yra daug įmonių, kurios ir gerus atlyginimus moka, ir maitina, ir transportą suteikia, jei tenka važiuoti į objektą, esantį toliau nuo miesto. Be to, D.Kiršanskienė įvardijo dar vieną priežastį, kodėl darbdaviai kartais negali mokėti savo specialistams didesnių atlyginimų: „Priežastis - viešieji pirkimai, kai perkama pati pigiausia paslauga."

Pavyzdžiui, kas nors pasiūlo pastatyti stadioną už tokią kainą, už kurią nepastatytum net kiosko?

„Kartais viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantys numuša statybų kainą iki tokio lygio, kad tenka taupyti statybininkų algoms, - paaiškino D.Kiršanskienė. - Lietuvos statybininkų asociacija jau dirba šiuo klausimu, kad viešuose pirkimuose būtų kreipiamas dėmesys ne tik į mažiausią kainą, bet ir į darbininkų kvalifikacinius reikalavimus. Prisimenu, viena įmonė laimėjo, bet gerai, kad mes patys sąmatas mokame apskaičiuoti ir supratome, kad už tiek pinigų įmonė visų darbų nepadarys. Įmonė aiškino, kad prisisamdys ukrainiečių, bet mes atsisakėme tos įmonės paslaugų. Dar viena priežastis, kodėl statybose trūksta darbininkų - statybos sektorius, nepaisant pandemijos, dirba visu pajėgumu, o užsieniečiai išvažiavę. Kelios įmonės jau kreipėsi į mus, ar galėtume priimti mokytis užsieniečių, kurie iš tikrųjų nesimokys, o dirbs statybose. Aišku, mes su tokiu pasiūlymu nesutikome."

Gaila kaimo

Žemės ūko rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus apgailestauja, kad šalies žemės ūkyje irgi plušės imigrantai:

„Tokia politika varo žmones iš kaimo. Kaimuose žmonių dar tikrai yra, tačiau nedarbas siekia apie 60 proc. Tai kam dar daugiau bedarbių padaryti, prisivežant darbininkų iš užsienio? Visi nori naudotis pigesne darbo jėga iš užsienio. Turi būti bendra valstybės politika: jei žmogus neturi tinkamos kvalifikacijos, jį galima perkvalifikuoti. Pavyzdžiui, jei žmogus - traktorininkas, bet nemoka dirbti su nauja technika, kuri kompiuterizuota, žmogų galima išmokyti naujų technologijų. Bet tuo nesirūpinama, o ūkininkai įdarbina ne mūsiškius, bet pigesnius užsieniečius. Toks požiūris kenkia mūsų valstybei. Pirmiausia reikia investuoti į savo žmonių perkvalifikavimą. Kaimas kažkada buvo prasigėręs, bet dabar toks nėra. Kas gėrė, tie jau išmirė arba visai nedaug teliko. Aš pats dirbu su ilgalaikiais bedarbiais, bet kur jie eina darbintis - juos atstumia, moraliai žlugdo. Gauna išlikimo kompensacijas - ir viskas. Arba sako, kad jau per senas. Nors ūkiuose 60-80-mečiai sėkmingai dirba. Toks jų gyvenimo stilius. Kaime nėra tokio supratimo, kad išeis į pensiją ir nedirbs. Bet kaimiečius spaudžia - eik į pensiją, karvių, kitų gyvulių nelaikyk, o galiausiai - parduok savo žemę. Latifundininkai superka žemes, o jei tavo žemė yra tarp latifundininko žemių, tampi parazitu. Dideli investuotojai Lietuvoje kaimo žmogų vadina parazitu, nes jie negali išvalyti savo žemių nuo žmonių ir gyvulių. Afrikoje užsienio investuotojai taip pat išvalė derlingiausias žemes nuo vietinių ir juos sukišo į rezervatus. Duoda maisto paketus - ir viskas. Ir Lietuvoje visi jaučiame, kaip neteisingai elgiamasi su provincija, bet daug kas nedrįsta apie tai pasakyti garsiai."

Situaciją komentuoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistas Titas BUDREIKA:

„Lietuvos darbo rinkoje yra susiklosčiusi paradoksali situacija, kai nedarbo lygis auga, tačiau pramonėje esančios laisvos darbo vietos yra neužpildomos, nes trūksta atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Pagal Užimtumo tarnybos (UT) duomenis, Lietuvoje yra 280 tūkst. bedarbių, o pagal Statistikos departamento duomenis - apie 180 tūkst. UT šiuo metu užsiregistravusiems bedarbiams skiria „darbo paieškos" išmokas, kurios praktiškai darbo neieškančius asmenis skatina užsiregistruoti UT, siekiant gauti tą išmoką, nors šie asmenys arba darbo neieško, arba toliau dirba šešėlyje. Statistikos departamentas tiksliau atspindi bedarbių skaičių, nes bedarbiais laikomi tik tie asmenys, kurie aktyviai ieško darbo ir galėtų pradėti dirbti per artimiausias dvi savaites.

Lietuvos pramonės įmonėms dėl administracinių kaštų ir kalbos barjero paprasčiau yra įdarbinti Lietuvos gyventojus, tačiau dalis laisvų darbo vietų vis tiek lieka neužpildytos. Pirmiausiai tai yra dėl to, kad bedarbių turimi įgūdžiai dažnai skiriasi nuo darbdavių poreikių. LPK bendradarbiauja su UT ir su profesinio mokymo įstaigomis, siekdama bedarbius perkvalifikuoti ir sumažinti šį atotrūkį. Dėl asimetriško COVID-19 pandemijos poveikio ekonomikai, 90 proc. UT užsiregistravusių bedarbių dirbo ne pramonės, o kituose - dažniausiai paslaugų sektoriuose.

Vidutinis darbo užmokestis (VDU) pramonėje priklauso nuo darbo rinkos situacijos. VDU „į rankas" 2015 m. pramonės įmonėse siekė 514 Eur, o šiuo metu - 913 Eur. Tai yra per 5 metus padidėjo 70 proc. VDU „į rankas" šalyje - 921 Eur, tad iš esmės toks pats kaip ir pramonėje. Darbo užmokesčio augimas per pastaruosius metus stipriai viršijo darbo našumo augimą, todėl pramonės įmonių konkurencingumas mažėjo. Lengvata reinvestuojamam pelnui galėtų paskatinti įmones daugiau investuoti, o tai leistų sparčiau didinti darbo užmokestį."