Sunkmetis pratina prie rytietiškų papuošalų

Paradoksas, tačiau Lietuvoje, kuri neišgauna savo tauriųjų metalų, pernai aukso ir sidabro eksportas išaugo tris ir daugiau kartų. Neabejojama, kad tai ne kokių nors mistinių naudingųjų iškasenų, o lombardų, kuriems sunkmečio prispausti gyventojai už simbolinį užstatą masiškai nešė juvelyrinius dirbinius, nuopelnas. Į užsienį išvežamus lietuvių turėtus kokybiškus papuošalus keičia iš Turkijos, Honkongo, Tailando, Kinijos, Indonezijos atvežti pigūs juvelyriniai gaminiai.

“Lietuviškas” auksas - vertinamas

Statistikos departamento “Respublikai” pateikti duomenys - pribloškia. Anot jų, 2009 metais per vienuolika mėnesių iš Lietuvos buvo eksportuota aukso už 314 tūkst. litų ir sidabro už 73,6 tūkst. litų. Tuo tarpu pernai to paties laikotarpio skaičiai buvo atitinkamai 986,1 tūkst. litų ir 329,8 tūkst. litų. Kitaip tariant, 2010-aisiais nuo sausio iki lapkričio aukso buvo eksportuota 3,1, sidabro - net 4,5 karto daugiau nei prieš metus.

Kokių nors brangiųjų metalų kasyklų Lietuvoje neatradome. Paprasčiausiai sunkmečiu tragiškai sumenko nemažos Lietuvos gyventojų dalies pajamos, kiti išvis tapo bedarbiais.

Kaip “Respublikai” aiškino juvelyrinių dirbinių rinkos žinovai, pritrūkę pajamų arba apskritai jų neturėdami, žmonės užplūdo lombardus. Už palyginti menką sumą pinigų užstatydavo šeimos vertybes - auksinius ar sidabrinius žiedus, auskarus, grandinėles.

Prireikus juos išpirkti vėlgi pinigų nebuvo. Tada juvelyriniai dirbiniai perėjo lombardų savininkų nuosavybėn. Kadangi užsienyje nuolat kilo aukso ir kitų tauriųjų metalų paklausa bei kainos, juos ten realizuoti buvo pelningiausia. Juolab kad nuo Sovietų Sąjungos okupacijos ar dar ankstesnių laikų turėti lietuvių papuošalai buvo geros kokybės, iš aukščiausios prabos metalų.

Žinoma, tam tikrą dalį eksportuotos brangios produkcijos sudarė ir Lietuvoje gaminami juvelyriniai dirbiniai. Kaip “Respublikai” sakė vienų tokių dirbtuvių Vilniuje vadovė Inga Mizgirienė, mūsų šalyje pagaminti juvelyriniai dirbiniai užsienyje yra labai vertinami. “Eksportuojame apie 60-70 proc. savo produkcijos”, - sakė pašnekovė.

Anot jos, įmonės specialistai dirbinius gamina tik iš labai aukštos kokybės žaliavos. “Sidabrą atsigabename iš Lenkijos, auksą - iš Rusijos, garsiuosius “Swarovski” kristalus perkame iš Austrijos. Mūsų pagamintų juvelyrinių dirbinių rinka yra Anglija, Slovakija, Rumunija, Vengrija”, - dėstė I.Mizgirienė.

Paklausta, ar Lietuvos gyventojų nėra tarp aktyviausių vilniškės įmonės pirkėjų, bendrovės vadovė atsakė štai ką: “Be gamybai skirtų patalpų, turime dar ir kelias parduotuves. Tačiau atėjus sunkmečiui prekyba jose labai sumenko. Pavyzdžiui, jei sugretinsime praėjusių metų ir 2009-ųjų rezultatus, pernai prekyba lietuviškais juvelyriniais dirbiniais mūsų parduotuvėse smuko 40 proc.”

Jos tvirtinimu, sunkmetis nepakeitė pirkėjų sudėties. “Kaip ir ekonominio pakilimo metu, taip ir dabar pas mus dažniausiai apsiperka moterys”, - tvirtino įmonės vadovė.

Lengvo uždarbio suvilioti

Gera vieta tuščia nebūna. Jei jau lietuviai atsisako ar nebegali įpirkti brangių geros kokybės papuošalų, pinigų užtenka pigesniems. Prie to žaibiškai prisitaikė juvelyrinių dirbinių pardavėjai. Kaip “Respublikai” sakė valstybės įmonės Lietuvos prabavimo rūmų direktorius Eimantas Mitkus, sunkmečiu pradėta masiškai į Lietuvą gabenti pigius juvelyrinius dirbinius iš Turkijos, Honkongo, Tailando, Kinijos, Indonezijos.

“Pigi turkiška ir kitų Azijos šalių produkcija keičia senąją jau vien dėl to, kad tokia yra rinkos paklausa. Visi nori nusipirkti kuo pigiau, turėti kuo mažiau sąnaudų. Rusiška, net ir dabartinė, produkcija yra brangesnė. Žinoma, nebūtinai visa rytietiška produkcija yra bloga, nes net garsios juvelyrinės firmos dalį savo gamybos kelia į Azijos šalis. Lietuvos tauriųjų metalų rinkos blogybė yra ta, kad čia norima greitai ir labai daug uždirbti. Kitaip tariant, nusipirkti kuo pigiau, nesvarbu kokios kokybės, ir parduoti kuo brangiau. Todėl gaminius reikia rinktis atidžiai, būtina įvertinti, kas pagamino, iš kurios šalies jis įvežtas, kur jis buvo ženklintas, ar jis apskritai turi visus privalomus ženklinimus”, - pasakojo E.Mitkus.
Anot jo, 2008 m. ūkio subjektų, veikiančių tauriųjų metalų ir brangakmenių srityje, skaičius buvo 852, 2009 m. - 984, 2010 m. - jau 1131. Dauguma naujai atsiradusių įmonių, E.Mitkaus duomenimis, užsiima juvelyrinių dirbinių gabenimu iš Azijos šalių. Prognozuojama, kad jei sunkmetis gilės, aktyviau į Lietuvą bus vežami ir rytietiški papuošalai.

Rimtos firmos atsižegnoja

Šiauliuose veikianti viena juvelyrinių dirbinių parduotuvė, kurios savininkas yra Giedrius Kleišmantas, iš Azijos atkeliavusiais gaminiais neprekiauja. Anot juvelyro, saugo savo reputaciją. “Rimtose juvelyrinėse parduotuvėse pigios azijietiškos produkcijos nerasi. Tačiau kitose prekybvietėse jos pilna”, - “Respublikai” tvirtino pašnekovas.

G.Kleišmanto tvirtinimu, anaiptol ne visa iš Rytų atkeliavusi produkcija yra bloga. “Tačiau apie daugumos rytietiškos kilmės juvelyrinių dirbinių kokybę esu labai prastos nuomonės. Tarkim, dalis iš Honkongo, Tailando, Indonezijos atgabentų auksinių žiedų sveria mažiau nei gramą. Tokio žiedo ilgai nenešiosi - jisai susilamdo, susiglamžo, nusitrina”, - sakė pašnekovas.

Žinoma, toks žiedas ir kainuoja atitinkamai. “Nuo šimto iki šimto penkiasdešimt litų, kai normalūs žiedai yra keliskart brangesni”, - pasakojo juvelyrinės parduotuvės savininkas. Pasak G.Kleišmanto, brangiausias jo firmoje pagamintas žiedas kainavo 0,4 mln. litų.

Kita vertus, pašnekovas patarė būti atidiems perkant iš Rytų atkeliavusią produkciją. “Mūsų merginos labai mėgsta Rytų gamybos geltonai baltus žiedus. Tačiau įsigijus daiktą paaiškėja, kad baltumas lengvai nusitrina, nes ta vieta yra paprasčiausiai rodžiuota. Žiedas praranda išvaizdą”, - pasakojo G.Kleišmantas.

Anot jo, neretai įtartinos kokybės žiedus surizikuoja pirkti net tuoktis susirengę jaunuoliai. “Vestuviniuose žieduose turi būti viskas idealu. O rytietiškos gamybos žiedai kartais yra tuščiaviduriai. Tuščia erdvė užpildoma vašku, kuris laikui bėgant susitraukia. Tada žiedai kur nors prispausti įdumba, nebeįmanoma jų ištiesinti. Ar daug atsirastų žmonių, kurie norėtų tokios vestuvių “dovanos”?” - retoriškai klausė G.Kleišmantas.

Jis prognozavo, kad Lietuvos rinką užkariavę rytietiški papuošalai lengvai nepasitrauks. “Žmonės perka tai, ką išgali įpirkti. Rimtų firmų dirbiniai sunkmečio nualintiems lietuviams aiškiai per brangūs. Todėl, manau, dar ilgai bus tenkinamasi pigia produkcija iš Rytų”, - prognozavo šiaulietis.

Informacija

Lietuvos prabavimo rūmai įspėja:

- juvelyrinius gaminius reikėtų pirkti tik oficialiose parduotuvėse (ne gatvėje, ne turguje ar mugėse, ne išnešiojamosios prekybos būdu ir pan.), kurios yra tinkamai kontroliuojamos ir tikimybė būti apgautam ten yra minimali;

- visada reikia reikalauti prekių įsigijimo kvito. Tik tokiu atveju yra galimybė pakeisti nekokybišką gaminį;

- tauriųjų metalų gaminiai, Lietuvos prabavimo rūmuose pažymėti Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, arba Vienos Konvencijos bendruoju kontrolės ženklu yra garantuotai atitinkamos prabos tauriųjų metalų gaminiai.

Faktai

Praba - tai valstybės nustatytas standartas, kuris parodo santykinį tauriojo metalo kiekį lydinio masės tūkstantyje dalių. Kuo aukštesnė praba, tuo vertingesnis aukso lydinys (arba liaudiškai sakant - “auksas”), o kartu ir gaminys.

Lietuvoje visiems gaminiams, nepriklausomai nuo jų kilmės, galioja šios prabos:

- auksui:  375, 585, 750, 916, 999;

- sidabrui: 800, 830, 925, 999;

- platinai: 850, 900, 950, 999;

- paladžiui: 500, 850, 950, 999.