Skaidriai dirbančios urėdijos - akibrokštas

Nors rugpjūtis - pats atostogų metas, miškų urėdijose darbai nesustoja. Šiaulių miškų urėdijos miškų urėdas Stasys Pališkis džiaugiasi, kad pirmojo pusmečio darbai vyko sėkmingai: atkurta 264 ha kirtaviečių, įveista 8 ha naujų miškų, išvengta gaisrų, neužklupo jokie viesulai ar audros, o pakilusios medienos kainos leido pasiekti ir puikių ekonominių rezultatų. Tačiau valstybiniuose miškuose dirbantiems miškininkams nerimą kelia tai, kad jų darbai nuolat menkinami, o metiniai rodikliai skaičiuojami taip, kad miškų urėdijos atrodytų dirbančios neefektyviai.

Idėja privatizuoti visus miškus - gyva

„Apmaudu nuolat klausytis priekaištų, kurių, mano nuomone, mūsų sektorius tikrai nenusipelnė. Neseniai buvo pristatyta praėjusių metų valstybės valdomų įmonių ataskaita. Nežinau, kokios stiprios jėgos lemia tokias skaičiavimo metodikas, tačiau iki šiol miškininkams nepavyksta įrodyti, kad urėdijos valdo specifinį turtą, kad būtina atsižvelgti į daugybę dalykų, o tada jau daryti išvadas“, - sako S.Pališkis.

Anot jo, idėja privatizuoti visus Lietuvos miškus iki šiol labai gyva, tad ir jėgos, siekiančios sumenkinti urėdijų darbą, Generalinės urėdijos pastangas išmintingai tvarkyti miškus, yra didelės. Šiuo metu maždaug pusė miškų yra privačių savininkų rankose, o kitą pusę valstybės patikėta teise valdo miškų urėdijos.

„Kartais net nebesupranti, ko valstybė nori iš urėdijų. Žinoma, pelnas yra labai svarbus, stengiamės įvykdyti pelno normas, nors jos būna, atleiskit, parašytos ir „iš lubų“, visiškai neatsižvelgiant į verslo specifiką. Štai pernai, kritus medienos kainai, niekaip negalėjome įvykdyti iškeltų uždavinių. Ir dar sulaukėme daug priekaištų, kad, sumažėjus pelnui, nesumažėjo darbų sąnaudos. Pasakykite man, ar, iškirtus 100 ha miško ploto, kirtimo darbai, miško atsodinimo ar miško atkūrimo sąnaudos gali būti iš esmės kitokios? Gal kai mediena atpinga, nereikia atsodinti iškirsto miško? Kirtimų plotai Vyriausybės yra griežtai reglamentuojami, tad nuo to leisto iškirsti miško ploto ir galime gauti pajamas, generuoti pelną. Ir tos kirtimo normos yra moksliškai pagrįstos, atsižvelgiant į medynų tūrio prieaugį, skaičiuojant, kad miškas būtų pelningas nuolat. Gyventi tik šia diena negalime, manau, kad tai ir yra valstybiškas požiūris į visų žmonių turtą“, - sako didelę darbo patirtį turintis miškininkas.

S.Pališkis pasidžiaugė, kad aplinkos ministrui iš tiesų rūpi miškininkystės problemos, jis stipriai gilinasi į miškininkystės klausimus, tad miškininkai su nauja valdžia sieja racionalius sprendimus.

„Galiu pasakyti, kad miškų urėdijos jaučia aplinkos ministro Valentino Mazuronio teigiamą požiūrį į miškų tvarkymą, gilinimąsi, kaip tvarkyti miškų ūkį efektyviai. Mes nesame menkinami kaip profesionalai, klausiama mūsų nuomonės“, - sakė miškų urėdas. Jam pritarė ir Rėkyvos girininkė Aurelija Jočienė, anot kurios, po Vaidoto Antanaičio tai pirmas ministras, kuris iš tikrųjų rūpinasi Lietuvos miškais.

Esminis pajamų šaltinis - griežtai ribota miškų dalis

Lietuvos miškus, ūkininkavimą juose užsienio ekspertai giria, neatsidžiaugiama čia išsaugota miškų įvairove, ekosistemomis, miškų priežiūra, atsakingas ūkininkavimas juose rodomas pavyzdžiu, kaip reikia tvarkytis. 2012 m. Jeilio (JAV) universiteto mokslininkams paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą Lietuva pripažinta geriausiai miškus saugojančia valstybe pasaulyje. Tačiau kitaip miškininkų darbas vertinamas Lietuvoje.

„Įdomu tai, kad jau keletą metų niekaip nepavyksta įrodyti, jog valstybinių miškų sektoriaus veikla vertinama neobjektyviai, nors pateikiamų argumentų niekas nenuginčija. Niekas nesigilina į mūsų valdomo turto - miško - naudojimo specifiką, ignoruojamos mokslininkų išvados ir siūlymai. Beje, ir tų miškų vertės skaičiavimo metodikų autoriai nėra žinomi. Jiems visiškai nesvarbu, kad valstybinių miškų sektorius einamaisiais metais generuoja pajamas tik iš 1,8 procento visų patikėjimo teise valdomų miškų. Miškų urėdijų ūkinėje dispozicijoje yra tik Aplinkos ministerijos patvirtinta ribota metinė kirtimo norma, kuri yra moksliškai pagrįsta ir draudžiama viršyti. Ji yra esminis einamųjų pajamų šaltinis. Todėl į turtą ar kapitalą įtraukti visų miškų vertę ir vertinti iš jų gaunamą metinę grąžą valstybei neteisinga“, - sako Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius.

Anot jo, skaičiuotojams labai patogu į turtą ar kapitalą įtraukti visą miškų vertę, nuo to skaičiuoti pelno rezultatus ir tuomet nuolat linksniuoti ir demonstruoti Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus veiklą kaip neefektyvią, visiškai neatsižvelgiant, kad kitos lyginamos įmonės pelną gauna panaudodamos visą savo turtą, o ne jo dalį. „Beje, neatsižvelgiama net į Seimo komitetuose priimtas nutartis, kad būtina vertinti tik einamaisiais metais panaudotų medynų grąžą valstybei. Žodžiu, kai nori suskaičiuoti taip, kad galėtum gauti norimus rezultatus, metodiką visuomet sugalvosi“, - sako A.Vancevičius. Anot jo, apibendrinant valstybės valdomų įmonių finansinius rezultatus, turėtų būti akcentuojamas ir lyginamas grąžos valstybei (dividendų, pelno įmokų, turto ir žaliavos mokesčių) pajamingumas - procentas nuo įmonės pardavimo pajamų. Šis rodiklis objektyviai atspindi realų valstybės valdomų įmonių grąžos valstybei pajamingumą nepriklausomai nuo sektoriaus veiklos specifikos.

„Štai pagal 2011-2012 m. ataskaitą akivaizdžiai matyti, kad 2011 m. didžiausią grąžą valstybė gavo iš „Litgrid“ įmonių grupės, „Klaipėdos naftos“, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir miškų urėdijų, o 2012 m. - iš miškų urėdijų“, - sako Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas.

Skaidriai dirbančios įmonės - akibrokštas

Šiaulių miškų urėdijoje, kaip ir kitose šalies urėdijose, dirbantiems žmonėms suteiktos socialinės garantijos, atlyginimai mokami skaidriai, atskaičius mokesčius valstybei, už darbus rangovams mokama pagal sąskaitas.

„Man kartais atrodo, kad mes esame tikras akibrokštas privačiam verslui - ten žmonės dirba už minimalius ir dar mažesnius atlyginimus, keli žmonės atlieka neįmanomai daug darbų. Ir, kas keisčiausia, mūsų rangovai kartais nutraukia darbus pas mus ir išskuba dirbti pas privatininkus. Būtų nieko nuostabaus, jeigu jie ten uždirbtų labai daug, nes mes atsiskaitome pagal išankstines aiškias sutartis, mokame pridėtinės vertės mokestį, tad išeina gal ir ne patys didžiausi pinigai. Bet ne, dažnai išgirstame, kad jie ten dirba už minimaliausią atlygį. Ar tuo galima tikėti?“ - sako S.Pališkis, labai abejojantis, kad valstybinės ir privačios įmonės dirba tokiomis pat sąlygomis ir kad konkurencija yra garbinga.

Anot jo, nuolatinį spaudimą patiria net urėdijos tiesiogiai, o ką jau kalbėti apie Generalinės miškų urėdijos puolimą, nuolatinę kritiką, specialistų menkinimą.

„Dalyvaudami gamybiniuose susirinkimuose ginčijamės, aptariame, kas mūsų sektoriaus darbuose svarbiausia, Generalinės urėdijos specialistai konsultuojasi su mumis, girdi mūsų pasiūlymus. Tačiau kai jiems reikia racionalius sprendimus pristatyti politikams, Vyriausybės nariams, pasipila tik daugybė priekaištų. Su generaliniu miškų urėdu Benjaminu Sakalausku dirbame jau daug metų, manau, dėl jo tvirtos pozicijos turime tokius tvarius miškus, turime valstybinius miškus. Bet kam tai svarbu? Štai medienos perdirbėjai nuolat spaudžia Vyriausybę, kad Lietuvos gamintojams būtų rengiami atskiri medienos pardavimo aukcionai. Ką tai reiškia? Kad miškus, visų turtą, jie pirks jau ne rinkos kainomis, o 15-20 proc. pigiau? Kas gali paneigti, kad tuomet labai naudinga tokią pigią medieną net perpardavinėti. Ar atlaikys Generalinė miškų urėdija šį puolimą? Nuolat jaučiame didžiulę įtampą ir mūsų darbų menkinimą. Net sunku ką nors racionaliai paaiškinti daugybę metų miškuose sąžiningai dirbantiems žmonėms dėl tokio požiūrio ir sprendimų“, - sako S.Pališkis.

Urėdijoms - papildomos funkcijos

Miškų urėdijos, be ūkininkavimo miškuose, vykdo dar daugybę joms deleguotų visuomeninių funkcijų - stato ir taiso kelius, gesina ne tik valstybinių, bet ir privačių miškų gaisrus, prižiūri ir saugo unikalias miškų vietas, bendrauja su jaunaisiais miško bičiuliais, supažindina visuomenę su mišku ir nelengvu jo sodinimo bei priežiūros darbu. Miškų urėdijose auginamos sėklinės plantacijos, iš jose surinktų sėklų išauginami kokybiški miško sodmenys, kuriuos sodina ne tik valstybiniuose miškuose, bet perka ir privačių miškų savininkai bei užsienio šalių miškininkai.

„Jau šeštus metus iš eilės rengiame mūsų urėdijos medelyno atvirų vartų savaitę. Šiemet lauksime lankytojų rugsėjo 16-20 dienomis, aiškinsime, rodysime, kaip iš mažos sėklos užauginami sėjinukai, sodinukai, o paskui sodinamas miškas. Medelyne auginame per 4 milijonus sodinukų. Visuomenės susidomėjimas šiuo mūsų renginiu nuolat auga“, - sako S.Pališkis. Anot jo, miškininko profesija yra išskirtinė, žmonės yra įpratę, kad būtent jie yra miško šeimininkai, kad jie saugo ir puoselėja tą visiems brangų turtą. Žmonės pasitiki miškininkais, nes valstybiniuose miškuose kiekvienas gali jaustis kaip šeimininkas, čia neranda tvorų su užrašais „Privati valda“, čia žmonės gali naudotis tvarkingai įrengtomis ir prižiūrimomis poilsiavietėmis, gali privažiuoti urėdijų statomais ir remontuojamais miško keliais, laisvai uogauti ir grybauti.

Miškų urėdas sako, kad ypač skaudina priekaištai, kad urėdijos neieško resursų gerinti pelną. Visi resursai, anot S.Pališkio, seniai išsemti, nes žmonių urėdijose dirba minimaliai, atlyginimai jiems jau kelis kartus mažinti. „Tad kokie tie resursai? Negesinti gaisrų? Neatsodinti miškų, neveisti naujų? Neremontuoti kelių? Su urėdais dažnai pakalbame, kad taip nepamatuotai sukeltos pelno normos, kai nepaliekama lėšų net būtiniausiems darbams atlikti, yra tikrų tikriausias valstybinių miškų, urėdijų žlugdymas. Sakau tai nieko nebijodamas, nes mano keturių dešimčių darbo stažas, sukaupta patirtis leidžia kalbėti atsakingai. Miškus norima galutinai atimti iš valstybės - tokia mano išvada, nes kitos priežasties tokiems veiksmams, kokie nukreipti prieš urėdijas, nematau“, - įsitikinęs S.Pališkis.