8 nuotr.Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, 2007 m. mūsų šalyje veikė 1053 profesinės sąjungos. Daugiausiai profesinių sąjungų - net 204, buvo įsteigę slaugos specialistai. Turėję ir patį didžiausią profsąjungiečių skaičių - iš viso 9000 narių. Tos pačios enciklopedijos duomenimis, 2016 m. visoms šalies profsąjungoms priklausė apie 91 500 žmonių. Ir tai sudarė 7,6 proc. nuo viso šalies dirbančiųjų skaičiaus. Taip pat pastebėta, kad profsąjungiečių nuo 2010 m. nuolat mažėja. Kodėl?
Žmonių sąjungose daugėja
Natūralu. Jei šalyje mažėja darbingų gyventojų, atitinkamai mažėja ir profsąjungiečių. Be to, kai Užimtumo tarnybos naujausiais duomenimis, nedarbas šalyje - 12 proc., retas dirbantysis nori „šakotis“ prieš darbdavius. Tiesa, pastebima ir labiau džiuginanti tendencija. Profesinės sąjungos apsijungia į skaitlingesnius, todėl solidesnius ir įtakingesnius, juridinius vienetus.
Lietuvos darbo federacijos (LDF) - seniausios profsąjungos, kurios ištakos - 1919 m., laikinoji pirmininkė Jelena Soms patikino, kad žmonių profesinėse sąjungose vėl daugėja:
„Tokia yra bendra tendencija, nes pagal atnaujintą Darbo kodeksą darbovietėse turi būti įsteigtos arba Darbo tarybos, arba profsąjungos.
Nario mokestį nusistato kiekviena organizacija atskirai. Jis gali būti centralizuotai nuskaitomas įmonių buhalterijose. Pavyzdžiui, 1 proc. nuo darbuotojo atlyginimo, gauto į rankas. Iš nario mokesčių organizuojame renginius, taip pat tuos pinigus panaudojame kaip išmokas ligos atveju.
Ar pavyksta palaikyti socialinį dialogą su darbdaviais? Visada sakau, kad ne laikas kurti profsąjungą, kai darbovietėje jau yra problemų. Ne laikas pirkti gesintuvą, kai jau namo stogas dega. Mes padedame darbovietėse spręsti problemas, visą laiką bendradarbiaujame su personalo skyriais, tačiau, kita vertus, turime suprasti, kad negalime iš darbdavio tik reikalauti.
Ir per karantiną visko buvo. Viešbučių sektoriuje labai daug žmonių išleido nemokamų atostogų.“
Lietuvoje tiek daug profesinių sąjungų, susivienijimų, konfederacijų, federacijų. Kaip jos visos Lietuvoje išsitenka?
„Visko būna, - sutiko J.Soms, - būna ir negražios konkurencijos, kai kitų profsąjungų narius nusivilioja pas save. Iš nacionalinių centrų liko tik kelios organizacijos. Tai Kristinos Krupavičienės vadovaujamas „Solidarumas“ ir Ingos Ruginienės Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Jos atstovauja Trišalėje taryboje. Yra dar Kęstučio Jukniaus „Sandrauga“, yra Arvydo Dambrausko Respublikinė jungtinė profesinė sąjunga, jie vieną vietą dalijasi Trišalėje taryboje.
Atsiranda ir visiškai naujų veikėjų. Kai Kaune streikavo stadioną statę turkai, jiems ginti atsirado kažkokia anksčiau negirdėta Gegužės pirmosios profesinė sąjunga. Bet dar yra šakinių profesinių sąjungų, kurios labai aktyviai atstovauja savo sektoriaus interesams.“
Galiausiai J.Soms prisipažino, kad LDF išgyvena ne pačius geriausius laikus:
„Mums dabar ne kažin kas. Net galvojame apie likvidavimą. Keitėsi pirmininkai, aš pati esu laikinai einanti pirmininkės pareigas. Buvusio LDF pirmininko Vydo Puskepalio laikais prisidarėme skolų, gal ateityje ir neliksime. Ir 2008-2009 metų ekonominė krizė pakišo mums koją. Bet regioniniai mūsų sektoriai dar veikia.“
Pasitaiko ir mirusių sielų
Sprendžiant iš profsąjungiečių interneto svetainėse pateiktų duomenų, daugiausiai, net apie 50 tūkst., narių turi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Antroje vietoje - Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“. Jungiantis 13 gamybinių profesinių federacijų ir 24 teritorines profesines sąjungas. Bendras narių skaičius - apie 13 tūkst. Tiek pat narių vis dar nurodo ir LDF. Dar yra ir Žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų konfederacija. Negi šalies ūkininkai tiek prisisamdo darbininkų, kad jiems tenka steigti profesines sąjungas?
„Apie šią konfederaciją aš nieko negirdėjau, - atsakė J.Soms. - Gal liko nuo seniau dariniai? Niekas negali patikrinti, ar tikrai profsąjungos tiek narių turi, ar mirusių sielų prisirašiusios. Tradiciškai patys stipriausi lieka šie sektoriai - policija, medikai, vairuotojai, pedagogai.“
Vienos profsąjungos kopia į viršų, o kitos - leidžiasi į pakalnę? Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, Žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacija 2007 m. turėjo 4500 narių. O šit dabar, nors žemės ūkyje vis mažiau reikia darbo rankų, federacija padidėjo dvigubai. Savo svetainėje skelbia turinti 8035 narius. O kaip yra iš tikrųjų?
Federacijos pirmininkė Regina Dapšytė pripažino, jog anksčiau būta apie 6000 narių, o dabar beliko 1200. Tiesa, federacija sugebėjo išsaugoti tris vaikų poilsiavietes. Federacija savo išlaikymui gauna 15 proc. nuo viso surinkto narių mokesčio. Tų pinigų pakanka tik dviem etatams. Pirmininkės ir buhalterio. Pati R.Dapšytė žada dirbti tik iki rugsėjo 25 d., kai federacijos narių suvažiavimas išsirinks naują federacijos vadovą. R.Dapšytė praplėtė ir žemės ūkio darbuotojo sąvoką. Federacijai priklauso ir Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės mokėjimų agentūros, melioratoriai, provincijos statybininkai netgi kai kurie seniūnijų darbuotojai.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės Kristinos KRUPAVIČIENĖS komentaras:
„Profsąjungos yra keturių lygmenų. Darbovietės, regiono, šakinio ir nacionalinio. Nario mokestis - 1 proc. nuo atlyginimo, bet mums - nacionaliniam lygmeniui - lieka tik 50 centų nuo kiekvieno nario kas mėnesį. O ką padarysi? Vietos organizacijos nori turėti pinigus pas save, kad galėtų organizuoti šventes, skirti pašalpas. Jei pinigų neturės, niekas nenorės tokioje profsąjungoje būti.
Jungtinėje Karalystėje profsąjungai mokamas nario mokestis ir 12 svarų kas mėnesį, o Švedijoje - 1 proc. nuo atlyginimo.
Turtingų įmonių, tokių kaip „Lietuvos geležinkeliai“ profsąjunga puikiai išsilaiko iš nario mokesčio, pirmininkui algą moka. Bet tokių įmonių nėra labai daug.
Mūsų, profsąjungiečių darbą gerokai apsunkina darbdavių ir darbuotojų pasirašytos konfidencialumo sutartys. Nieko negali kalbėti net aukščiau stovinčiai profsąjungai. Demokratija apribojama, profsąjungoms užkišamos burnos. Kai bylinėjamės teismuose, darbdaviai pasisamdo po kelis advokatus ir jei mes bylą pralaimime, mums priteisiama sumokėti tiems advokatams pinigus už darbą. Būna visko. Ypač prekybos tinklai linkę savivaliauti. Taip pat turėjome kelis atvejus, kai profsąjungų lyderiai turėjo savo darbovietėse nemalonumų, nes bendravo su spauda.
Tenka ginti ir tolimųjų reisų vairuotojus, nes vieniems moka algas už nuvažiuotus kilometrus, kitiems - už darbo valandas. Daug painiavos. Bet turime ir gerų pavyzdžių, kai darbdaviai su darbuotojais susitarė, kad per karantiną dirbs tik 4 dienas per savaitę, nes įmonės neturėjo galimybių savo produktų išvežti į užsienį.“
Įsimintiniausios profesinių sąjungų akcijos
2000 m. lapkritį Kaune bado akciją paskelbė algų negaunantys bankrutuojančios įmonės „Inkaras“ darbininkai, vadovaujami profsąjungos pirmininko Kazimiero Ruževskio. Akcija tęsėsi beveik mėnesį ir nutraukta tik tada, kada tuometinė šalies vyriausybė nupirko „Inkaro“ produkciją ir atsiskaitė su darbininkais.
2009 m. sausio 16-ąją profsąjungos organizavo prie Seimo ir Vyriausybės taikų mitingą prieš visuomenės skurdinimą, kuriame dalyvavo apie 7000 žmonių. Dėl į minią įsimaišiusių chuliganų mitingas virto riaušėmis, kurias pareigūnams teko tramdyti guminėmis kulkomis ir ašarinėmis dujomis. Sužeisti 38 asmenys, iš jų - 34 civiliai.
2018 m. gruodį streikavusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, vadovaujama mokytojo Andriaus Navicko, užėmė Švietimo ir mokslo ministerijos pastatą ir čia laikinai apsigyveno. Po šio įvykio buvo atstatydinta tuometinė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.
