„Vadinamoji antros pakopos pensijų sistema - tai rytietiška schema, kurią Pasaulio bankas iš pradžių išplatino Lotynų Amerikoje, o paskui Rytų Europoje, - sakė R.Lazutka. - Vakarų Europoje niekas tokios sistemos neįsidiegė, nes vakariečiai iškart pamatė, kad tai neracionalu. Tai schema, įdiegta tuose kraštuose, kuriuose nebuvo privačių pensijų fondų, bet buvo veikianti socialinio draudimo sistema. Atsirado „gudručių“, kurie sugalvojo, kaip iš valstybinių pinigų išspausti pelno - pasiūlė privatizuoti dalį „Sodros“. Taip įvyko ir Lenkijoj, ir Vengrijoj, ir Estijoj, ir Latvijoj - dalį „Sodros“ įmokų pervedant į privačius pensijų fondus, kur „gudručiai“ uždirba gražius pelnus“.

Vengrija, Čekija, o dabar ir Lenkija bei Estija atsisakė idėjos kaupti lėšas pensijoms privačiuose fonduose ar ruošiasi tai padaryti artimiausioje ateityje. Tačiau „Respublikai“ atsiųstuose atsakymuose į klausimus „Sodros“ atstovai tikina, kad Lietuva neturi kitos išeities, kaip tik laikytis II pakopos pensijų modelio ir toliau. „Vertinant Lietuvos situaciją, būtina atsižvelgti į demografiją - pokariu okupuotoje Lietuvoje gimė gana daug kūdikių, kurie dabar arba artimoje ateityje išeina į pensiją, tačiau pastaruoju metu gimstamumas Lietuvoje mažėja dėl ilgą laiką trukusios darbingo amžiaus gyventojų emigracijos. Ir nors emigracija slopsta, bet jos padariniai aiškiai jaučiami. Darbingo amžiaus gyventojai ne tik kuria šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP), bet ir susilaukia vaikų, kurie vėliau dirbdami ir mokėdami mokesčius per „Sodrą“ išlaiko Lietuvos senjorus. Vadinasi, į pensiją išeinant gausiai pokario vaikų kartai ir sumažėjus darbingo amžiaus žmonių skaičiui, Lietuva niekaip negalės skirti vis didesnės ir didesnės BVP dalies senatvės pensijoms. Žinant šią realybę ir siekiant oresnių pensijų, akivaizdu, kad būtinas privatus kaupimas, kai asmuo yra darbingo amžiaus.“

Prof. R.Lazutka nemano, kad privatūs pensijų fondai patys savaime yra blogybė - jie yra paplitę daugelyje Vakarų šalių. Tačiau yra vienas esminis skirtumas. „Vakaruose tokios pensijos dažnai vadinamos profesinėmis. Jos susikūrusios darbo kolektyvų pagrindu, - aiškino R.Lazutka. - Profsąjungos ir darbdaviai jas organizavo savo darbuotojams papildomai prie valstybinių pensijų sistemų. Darbuotojas pasirašo darbo sutartį, o darbo sutarties prieduose yra susitarimas dėl dalyvavimo pensijų schemoje ir tada įmokos atskaičiuojamos iš darbuotojo algos, prisideda ir darbdavys. Bet svarbiausia, kad pensijų reikalus reguliuoja specialiai tam sukurta patikėtinių taryba. Ji arba steigia savo įmonę, arba investavimo paslaugas perka finansinių paslaugų rinkoje. Eilinis darbininkas dažniausiai nėra pajėgus įsigilinti į sistemą, pasirinkti, kur čia kaupti, kiek kaupti ir t.t. Tokia paslauga laikoma sudėtingu produktu. Todėl ir reikalingi tokie patikėtiniai. Darbininkai atstovaujami kolektyviai. Net jeigu investavimo paslaugos perkamos iš trečiųjų šalių, tokie patikėtiniai, ateidami su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių skaičiuojama klientų baze, turi kur kas daugiau derybinės galios, nei vienas žmogus. O pas mus žmonės priversti derėtis su pensijų fondų valdytojais individualiai.“

„Sodra“ aiškina, kad „galimybė steigti profesinius fondus ir kaupti juose Lietuvoje yra įtvirtinta, tačiau darbuotojai ir darbdaviai šia galimybe nesinaudoja. Tikėtina, kad taip yra dėl atsargaus gyventojų noro jungtis į profesines sąjungas, kurios atstovauja dirbančiųjų interesams. Šiuo metu profesinėms sąjungoms priklauso tik iki 10 proc. darbuotojų“.

Tokia padėtis sudaro puikią terpę klestėti privatiems pensijų valdytojams. Dauguma tokių valdytojų Lietuvoje - dukterinės bankų įmonės. „Buvo vieno fondo dalyvių apklausa, kur apie pusė apklaustųjų atsakė, kad jie fondo veikloje nedalyvauja, nors iš tiesų dalyvavo, - pasakojo R.Lazutka. - Tai reiškia, kad žmonės net užmiršta, kurį pensijų fondą pasirinkę. O tai savo ruožtu reiškia, kad fondo valdytojai nėra verčiami stengtis. Mes galime pastebėti, kad antrojoje pakopoje labai mažas žmonių judėjimas. O juk vienas pensijų fondas uždirbo daugiau, kitas mažiau, vieno mažesni administravimo mokesčiai, kito didesni. Žmonės turėtų migruoti iš vieno fondo į kitą. Tačiau jie beveik visiškai nejuda. Žmonės aklai dalyvauja.“

„Patikėtiniai iš samdomų fondų reikalauja nuolatinių ataskaitų, kur investuota, kokia pelno marža, kiek sukaupė gaunantys minimalią ar vidutinę algą, analizuoja sukauptas lėšas pagal pjūvius vyrai-moterys, pagal amžių, pagal gyvenamąją vietą, ir t.t. ir tos informacijos pagrindu renkasi tolimesnius investavimo kelius, - tęsė R.Lazutka. - Ten dirba klientų nauda suinteresuoti žmonės, nes jie ir patys dažniausiai yra to paties fondo dalyviai. Atskiras individas niekada taip įdėmiai į finansines ataskaitas nesigilins.

Tačiau labiausiai Vakaruose paplitę pelno nesiekiantys pensijų fondai. T.y. profsąjungos ir darbdaviai patys sukuria investavimo įmonę, kai kada tam iš šalies samdydami finansų profesionalus. Tačiau jie gauna fiksuotą algą, o ne procentą nuo sukauptų įmokų, kaip privatūs pensijų fondai.“

Prof. R.Lazutka paaiškino, kad privačių pensijų fondų (PPF) valdytojų uždarbis labiausiai priklauso nuo pritrauktų klientų skaičiaus, o ne nuo fondo veiklos rezultatų. „Privačių pensijų fondų administratoriai patys asmeniškai niekuo nerizikuoja. Ar buvo geri metai ir fondas gavo pelno, ar blogi metai ir fondas patyrė nuostolių, jie vis tiek pasiima komisinį mokestį nuo sukauptos sumos. Jie neturi ko prarasti. O pelnai didžiuliai. Jie juk iš esmės nieko neinvestuoja.

Ir dar vienas dalykas - bet jis būdingas ir Vakarams - kad išmokos nėra indeksuojamos. Tarkim, žmogus taupė 15 metų ir pasiėmė anuitetą 50 eurų per mėnesį. O metinė infliacija yra, tarkime, 2 proc., dirbančių žmonių algos auga 5 proc. per metus. Tai reiškia, kad tie 50 eurų per 10 metų visiškai praras savo vertę. Tai čia tų privačių pensijų sistemų silpnoji vieta, nes kieno sąskaita gali būti indeksuojama? Sąskaita tų, kas moka dabar. Tai „Sodroj“ taip ir daroma. Didėjant algoms, matome, kaip didinamos ir pensijos. O privatus pensijų fondas taip elgtis negali, nes jis neturi teisės imti iš šiuo metu mokančių papildomų mokesčių. Todėl visame civilizuotame pasaulyje valstybinės pensijos vis dėlto yra pagrindinės, o privačios - tik papildomos“, - baigė pokalbį prof. R.Lazutka.