3 nuotr.

Parlamentaras, finansų analitikas Stasys Jakeliūnas atskleidė, kad iš visų Europos šalių komerciniai bankai labiausiai lupikauja Lietuvoje. Stasio Žumbio nuotr.

Su žmonių gyvenimus sugriovusiomis istorijomis yra susipažinęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Tiesa, kai dar buvo finansų analitikas ir konsultuodavo bankų klientus.

„Lietuvoje yra buvę daug atvejų, kai dėl krizės pasunkėjus žmonių finansinei būklei komerciniai bankai ilgą laiką skaičiuoja netesybas, siekiančias 18 proc. metinių palūkanų. Vienas klientas, kurį konsultavau, bankui už vėlavimą turėjo sumokėti net 50 tūkst. eurų. Tokį ir kitus panašius atvejus galima vertinti kaip finansinį lupikavimą kliento sąskaita“, - akcentavo S.Jakeliūnas.

Pasak finansininko, Lietuvoje bankams įstatymai leidžia pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais taikyti absurdiškai dideles netesybas. Už kiekvieną pradelstą dieną leidžiama reikalauti sumokėti sumą, lygią 0,05 proc. pradelstos sumokėti įmokos. Pavyzdžiui, jei žmogaus mėnesinė įmoka yra 100 eurų, o jis vėluoja mokėti pusę metų, procentai kiekvieną dieną skaičiuojami nuo 600 eurų.

Bankai naudojasi ne tik šia itin jiems dosnia įstatymo nuostata. Net nutraukę kredito sutartį, jie toliau skaičiuoja delspinigius.

„Minėto mano konsultuoto kliento atveju bankas net nutraukęs kredito sutartį skaičiavo palūkanas nuo visos negrąžintos sumos. Skaičiavo net kai iš jo buvo atimtas būstas. Žmogus prarado būstą ir dar liko skoloje 50 tūkst. eurų, nors buvo negrąžinęs tik 20 tūkst.“, - baisėjosi dabartinis parlamentaras, kuris banko pavadinimo nenorėjo įvardyti. Tačiau panašiai elgiasi visi bankai.

S.Jakeliūnas sako, kad Lietuva iš visų Europos šalių bankams labiausiai leidžia lupikauti.

„Kaip minėjau, per metus tai sudaro 18 proc. metinių palūkanų, kas būsto kredito atveju yra nesuvokiamai daug. Domėjausi kitų Europos šalių pavyzdžiu, tai ten metinių palūkanų vidurkis - 5-7 proc. O kai kur palūkanų iš viso nėra“, - akcentavo S. Jakeliūnas. Specialistas pridūrė, kad, beje, skandinaviški bankai Lietuvoje klientus smaugia gerokai labiau nei Skandinavijoje. Tiesa, tikslių skaičių jis įvardinti negalėjo.

Anot politiko, bankai, be abejo, turi teisę atgauti visas paskolintas lėšas, padengti su sutarties administravimu susijusius veiklos kaštus ir tikėtis pelno. Bet tai jie gali daryti tinkamai naudodamiesi paskolų kainodaros ir rizikos valdymo priemonėmis, kurios nekelia papildomų nuostolių grėsmės vartotojams.

Todėl S.Jakeliūnas siūlo nustatyti, kad bankai kasdien galėtų imti tik iki 0,02 proc. nuo nesumokėtos įmokos baudą. Netesybų skaičiavimo trukmė negalėtų būti ilgesnė negu 5 metai ir negalėtų būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Nutraukus kredito sutartį netesybos, palūkanos ir kiti mokėjimai nebegalėtų būti skaičiuojami. Kitaip tariant, jei žmogus prarastų būstą, bent jau nebeliktų skolingas.

Situaciją komentuoja Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė:

- „Lietuvoje, kaip, beje, ir visoje Europoje, yra keista sistema. Jei žmogus nebeišgali mokėti įmokų už būsto kreditą, o būstas per tą laiką tapo pigesnis nei paskolos ėmimo metu, neužtenka, kad bankas jį pasiimtų. Žmogus lieka ir be stogo virš galvos, ir dar skolingas bankui. JAV sistema yra visiškai kitokia. Nemokumo atveju tu atiduodi raktus bankui ir nebelieki skolingas. Taip ir turėtų būti, nes bankai turi prisiimti riziką. Juk jis paskolą suteikė ne šiaip kam, o konkrečiam būstui įsigyti. Bet pas mus visa rizika primetama klientui. Jei būstas, kuriam paskolą išdavė bankas, atpigo, kažkodėl nukenčia tik viena pusė“, - kalbėjo R.Paukštė.

Asociacijos vadovas akcentavo, kad pas mus veikiantys komerciniai bankai nepaiso net Lietuvos banko. Štai prieš daugiau nei metus tarpbankinės palūkanos EURIBOR tapo neigiamomis. Būsto paskolos palūkanas sudaro dvi dalys: EURIBOR ir banko užsidėta marža. Logiškai mąstant, jei marža yra 1 proc., o EURIBOR tapo - 0,1 proc., bendros palūkanos turi būti 0,9 proc. O jei marža buvo lygi 0,1, o EURIBOR nukrito iki - 0,2, tai bankas klientui netgi turėtų primokėti. Tą išaiškino ir Lietuvos bankas. Tačiau kredito įstaigos išaiškinimo nepaisė.

„Tai yra visiška bankų savivalė. Tačiau negalima už tai kritikuoti Lietuvos banko, jis tikrai nesileidžia vedžiojamas už pavadėlio, nes paskelbė kredito įstaigoms nepalankias išvadas. Tačiau kodėl jų niekas nepaiso? Bylinėtis žmogui dėl tų mažų pinigų neapsimoka, nes, visų pirma, bankai turi daugiau pinigų nusisamdyti geresnį advokatą. Be to, ne paslaptis, kad bankai paskolas yra išdavę su itin maža marža reikalingiems žmonėms - ar tai savo darbuotojams, ar tai Vyriausybės nariams. Jie nesiima bylinėtis, nes yra susiję su banku. O kai politikai yra susiję su bankais, tai bankai ir nepaiso Lietuvos banko nurodymų“, - konstatavo R.Paukštė.

Istorija: kovoje už savo pinigus žmonėms nepadeda ir valstybė

Ūkininkas iš Joniškio rajono Petras Šonta visoje Lietuvoje išgarsėjo laimėjęs 10 metų trukusį teisminį ginčą su „Energijos skirstymo operatoriumi“, nors net teisininkai bylą laikė visiškai neperspektyvia. Tačiau ne ką trumpiau trukusį teismą su „Swedbank“ vyras pralaimėjo: taip ir nesulaukė valstybės žadėtos kompensacijos už nuvertėjusius rublinius indėlius, kurią turėjo gauti per tarpininką - „Swedbank“.

„Bylinėjausi su „Swedbank“, nes nukentėjau nuo jo. Neatgavau 6 tūkst. litų kompensacijos už nuvertėjusius rublinius indėlius. Lygiai taip pat nukentėjo dar apie 20 tūkst. žmonių. Tad bendra žmonių neatgauta suma - apie 120 mln. litų“, - paskaičiavo P.Šonta.

Pasak ūkininko, valstybė buvo patvirtinusi tvarką, kad žmonės, kurių rubliniai indėliai nuvertėjo, per pusmetį nuo 1997 m. spalio turėjo parašyti prašymą kompensacijai gauti. Neparašiusieji turėjo įrodyti, kad tam turėjo itin svarbią priežastį (sunki liga, išvykimas į užsienį), nes kitaip kompensacijas matys kaip savo ausis be veidrodžio. P.Šonta terminą praleido, nes tuo metu ūkininkavo.

„Kreipiausi į visas įmanomas institucijas, bet visur atsakė, kad praleidau terminus. Tačiau tai mano pinigai ir jokių apribojimų terminais negali būti, kreipiausi į teismą. Atsakovu byloje buvo „Swedbank“, kuriam valstybė (kai jis dar vadinosi „Hansabanku“) suteikė įgaliojimus tarpininkauti kompensuojant nuvertėjusius indėlius valsty bės pinigais. Tačiau tų 6 tūkst. litų taip ir neatgavau. Mano pinigai buvo pasisavinti. Vien dėl to, kad praleidau terminus. Jei būčiau toks vienas, dar būtų galima tokią nuoskaudą nuryti. Tačiau juk buvo nuskriausti tūkstančiai žmonių“, - konstatavo P.Šonta.

„Swedbank“ atstovas spaudai Saulius Abraškevičius priminė, kad, vadovaujantis Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymu, rublinių santaupų atkūrimo procesas vyko nuo 1997 ir baigėsi 2011-08-31. Santaupų atkūrimo proceso metu buvo naudojamos ne banko, o valstybės lėšos. Pasak jo, buvo atkuriami indėliai, sukaupti valstybiniuose bankuose iki 1991 m. vasario 26 d., tačiau ne daugiau kaip 6000 litų vienam gyventojui.

Pasak S.Abraškevičiaus, bankas visiškai nebuvo suinteresuotas, kad žmonės negautų kompensacijų už nuvertėjusius rublinius indėlius, nes, pasibaigus atkurtų santaupų išmokėjimo procesui, visos lėšos grąžintos valstybei.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Pasidalink: