Tačiau pasklaidykime pastarųjų metų Europos Komisijos Lietuvos vystymosi vertinimo ataskaitas ir jose rasime grėsmingą įvertinimą: socialinė atskirtis Lietuvoje pasiekė kritinį lygį. Kai kalbame apie ligonį, tai toks įvertinimas reiškia, kad jis balansuoja tarp gyvybės ir mirties. Kai kalbame apie valstybę, tai yra dar blogiau - tai reiškia, kad labai daugeliui žmonių gyvenimas katastrofiškai trumpėja dėl pastovių nepriteklių, pažangių medikamentų chroniško trūkumo ir nuolatinės kovos už būvį, ką patvirtina ir vienas mūsų amžiaus mažiausių Europos Sąjungoje vidurkis.

Statistika taip pat negailestinga. Lietuva EUROSTAT duomenimis pagal S80/S20 indeksą, rodantį 20 proc. didžiausias ir 20 proc. mažiausias pajamas gaunančiųjų pajamų santykį (kuris yra 7,08), atrodo geriau tik už Bulgariją ir Rumuniją. Tačiau žymiai blogiau už Estiją su 5,07 (kuri net lenkia ES vidurkį, lygų 5,17) ir Latviją (6,78). Liūdniausia yra tai, kad mes lenkiame jau VISAS ES šalis pagal šio indekso augimą. Iš tikrųjų, nuo 2011 iki 2018 m. jis padidėjo daugiau kaip penktadaliu, tuo metu Latvijoje - tik 4 proc., o Estijoje sumažėjo 5 proc.

EK jau daugelį metų kaip mantrą kartoja savo rekomendacijas, prie kurių nelabai yra ką pridėti: plėsti mokesčių bazę, mažinti jų išimtis ir didinti progresyvumą, ryžtingai stiprinti kovą su šešėliu, mokesčius ir socialines išmokas pritaikyti taip, kad būtų mažinamas skurdas ir pajamų nelygybė, taip pat didinti paskatas dalyvauti darbo rinkoje.

„Valstiečių“ trubadūrai nepasikuklino trimituodami visam pasauliui, kokia stulbinanti ir ryžtinga bus jų mokesčių reforma. Ir ką gi, EK 2019 m. Lietuvos pažangos ataskaitoje skaitome: „gerinant mokesčių ir socialinių išmokų sistemos struktūrą, taip pat didinant našumą užtikrinus viešųjų investicijų, mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos veiksmingumą pasistūmėta nedaug. Įgyvendinant rekomendaciją išplėsti mokesčių bazę pereinant prie šaltinių, kurių apmokestinimas mažiau kenkia augimui, pažangos nepadaryta.“

Negailestinga diagnozė valdžios pastangoms, ypač genijui jaunajam EK komisarui, kuris, pasirodo, švelniai tariant, kalnų nenuvertė, o būtent inovacijos yra sritis, leidžianti kurti gerai apmokamas darbo vietas, kas reiškia ir daugiau mokesčių, ir mažesnį skurdą. Dar daugiau, šioje ataskaitoje EK jungtinis tyrimų centras įvertino minėtos reformos rezultatus ir teigia, kad „remiantis modeliavimo rezultatais, dėl gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų koregavimo bus negauta maždaug 560 mln. EUR (arba 1,2 proc. BVP) pajamų.“ Vadinasi, nors pagal mokesčių surinkimą esame vieni paskutiniųjų ES, po garsiosios „reformos“ dar sugebam prarasti daugiau kaip pusę milijardo.

O vietoj sistemingos ir strateginės mokesčių sistemos analizės vis pasiūlomi eiliniai „perliukai“. Vienas jų - prigriebti odontologus už mokesčių nemokėjimą. Ponai iš VMI, ar jūs skaičiavote, kokią dalį visų mokesčių sudarytų odontologų dalis, net jei visos jų pajamos nueitų pas jus? Ir dar vienas - 20 metų atleisti nuo pelno mokesčio tuos, kurie investuos ne mažiau kaip 30 mln. Eur ir įdarbins bent 200 naujų darbuotojų parinktuose (?) ūkio sektoriuose. Negana to, kad suma juokingai maža, anot prof. R.Lazutkos, kažkodėl antrarūšiais skelbiami tie, kurie investuos 29 mln. ar priims 190 darbuotojų, arba investuos bet kokią sumą, tačiau „ne į tuos“ ūkio sektorius. Būtent jie turės net 20 metų mokėti už „pateptuosius“.

Manau, kad susikaupusių problemų sprendimą, nors tai pirmiausia yra Vyriausybės ir Seimo kompetencija, turėtų koordinuoti prezidentas. Todėl klausiu: pone prezidente, kada bus pradėtas rengti per rinkimų kampaniją žadėtas su jūsų gerovės valstybės samprata derantis strateginis mokesčių struktūrinio pertvarkymo modelis, kuriame, be kita ko, tinkamą vietą surastų ir socialinės atskirties bei pensijų klausimai? Ko gero, pradžiai derėtų prašyti estų pagalbos, kurie turėdami tą patį BVP vienam gyventojui, sugeba užtikrinti beveik pusantro karto didesnes algas „į rankas“ ir pensijas bei beveik trečdaliu mažesnę socialinę atskirtį. Naujausiais duomenimis, praranda jo apie 25 proc., kai tuo metu Estija - tik 5 proc., kas beveik dvigubai mažiau net už ES vidurkį. Ne ką geresnė situacija yra ir su GPM.