Namų dydžiai mažėja akyse

Plotas sumažėjo

„Prieš 30 metų, Lietuvai tapus laisva, žmonėms atsirado poreikis turėti savo nuosavus namus. Jie turėjo savitą suvokimą apie turtą - buvo statomos vadinamosios pilys. Vėliau noras turėti didelius namus sumažėjo. Bet normalus namas buvo laikomas apie 250 kv.m.

Šiuo metu vidutinio namo plotas svyruoja nuo 100 iki 150 kv.m, ypač jei kalbame apie populiariausią segmentą - ekonominę klasę“, - aiškino NT ekspertas, Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos narys Saulius Vagonis.

Šiais laikais žmonės vadovaujasi ekonomine logika. Anksčiau dideliuose namuose gyvendavo tėvai ir jų vaikų šeimos, visuomenei turtingėjant, vaikai panoro gyventi atskirai.

Dabar pirkėjams labai svarbu išlaikymo sąnaudos. Jei prieš kelis dešimtmečius žmonės nedaug mąstė apie tai, kiek jiems kainuos namo šildymas, dabar šių sąskaitų dydis - vienas iš svarbiausių dalykų įsigyjant būstą.

Rūmus parduoti nelengva

S.Vagonio teigimu, parduoti didžiulius namus šeimininkams išties nelengva. „Daug kas keičia namų paskirtį. Pažiūrėkite, į ką pavirto pilys aplink Vilnių, vien vaikų darželiai, vaikų priežiūros įstaigos. Kai kurie namai šiandien tampa savotiškais viešbučiais arba nuomojamais kambariais žmonėms, kurie atvažiuoja dirbti, - pasakojo S.Vagonis. - Žodžiu, vienai šeimai turėti savo pilį, statytą prieš 20-30 metų, didelio noro nėra. Kai kurie tokie namai padalijami į butus.“

NT eksperto teigimu, kadais lietuviams buvo būdingas bruožas didžiuotis savo namais, įrengti juos kuo išskirtiniau. Šiandien to nebelieka. Žmogui turėti prabangesnį būstą tam, kad pasigirtų, nebėra poreikio. Ypač jaunimas į tai žiūri paprasčiau. Vienas iš pavyzdžių, kuo skiriasi dabartinis būsto pirkėjas, yra tai, kad nyksta būstų pirkimas su daline apdaila. Prieš 15 metų žmonės pirkdavo butus su daline apdaila dėl dviejų priežasčių - nes pigiau pačiam įsirengti ir stengtis būti išskirtiniam.

„Būdavo požiūris, negi gyvensiu, kaip kaimynas, aš pats būsiu dizaineris. Dabar dauguma žmonių taupo laiką ir jiems nerūpi, kad įsigijus jau įrengtą būstą jis gali būti toks, kaip kaimyno“, - kalbėjo S.Vagonis.

Apie lietuvio namus

Prof. Etnologas Libertas KLIMKA:

Liaudiškieji papročiai, tikėjimai ir visa tautosaka iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams. Lietuvio namas ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas, paaukojant medžio gyvastį. Viduje namų bene visi baldai ir rakandai iš medžio - stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo - mediniai šaukštai...

Iš senovės rašytojų lietuvių būstą plačiau aprašė XV a. autorius Janas Dlugošas, karalaičių auklėtojas. Jam lietuviškas namas panašus į apverstą laivą. Viduryje pastato - atviras ugniakuras, o dūmai išeidavę per skylę stoge. Tokiose pirkiose, rašo autorius, lietuviai gyveno su žmonomis, vaikais, šeimyna, laikė jose gyvulius, ginklus, grūdus ir visus namų padargus.

XVI a. antrojoje pusėje, vykdant Valakų reformą, kaimus imta formuoti jau iš patogesnių būstų. Susiklostė du labai skirtingo išplanavimo gyvenamojo namo tipai.

Žemaičių trobos arba stubos dažniausiai yra dviejų galų. Jų viduryje - kaminas; tai iš akmenų ir plytų sumūryta patalpa, užsibaigianti į aukštį siaurėjančiu dūmtraukiu. Kamino viduje yra atviras ugniakuras, kur ant vąškaro pakabinus varinį katilą gaminamas viralas, taip pat rūkoma mėsa, lašiniai. Iš abiejų kamino pusių yra priemenės; iš ten vienos durys - į trobą, kitos - į pryšininkę. Troboje gyvena šeimininkas su žmona ir vaikučiais, pryšininkėje - karšinčiai, nusenę tėvai. Abu trobos galus išilginė siena iš rąstų dar dalija pusiau. Mažiau pasiturintys žemaičiai statydinosi vieno galo trobą.

Visai kitokia yra aukštaičių pirkia bei jos modifikacijos Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Ji ilga ir siaura, dviem skersinėmis sienomis padalyta į maždaug vienodo dydžio patalpas: pirkią, priemenę ir seklyčią. Pirkioje svarbiausia yra duonkepė krosnis, įrengta prie įėjimo taip, kad langas apšviestų jos angą. Prie to lango stovi stalas, apie jį pasieniais ilgi ir platūs suolai.

Ilgą laiką senovės Lietuvoje gyventa tokiomis bendruomenėmis, kai kiekvienos šeimos būstas statytas labai arti vienas kito. Iki Valakų reformos, pradėtos valdovo Žygimanto Augusto 1557-aisiais, lietuvių valstiečiai gyveno savaime susiklosčiusiose, padrikos struktūros - kupetiniuose kaimuose arba vienkiemiuose. Minėtoji reforma įteisino baudžiavą, valstiečius sukėlė į gatvinius kaimus, žemę padalijo rėžiais po valaką trijuose laukuose: pūdymo, žiemkenčių ir vasarojaus. Lietuvoje įsivyravo vadinamoji trilaukė žemdirbystė. Panaikinus baudžiavą, gatviniai rėžiniai kaimai ėmė nykti, nes savo žemę patogiau įdirbti iš vienkiemio. Vienkiemiuose sodybos trobesiai būdavo išstatomi aplink keturkampį kiemą. Ten daugiau erdvės, tad prie įvažiavimo į sodybą, o ir aplinkui, augdavo įvairių lapuočių medžių. Negailėdavo lietuviai vienkiemyje žemės ir sodui.

Kaimo namai būdavo statomi perimant tėvų ir senelių patirtį bei papročius. Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje, - nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinių tikėjimų sluoksnius.

Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo koks takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors dabar ir sakoma: „Nebus šeimoje tvarkos, viskas maišysis.“ Negalima naujai statomo būsto pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Gal todėl, kad tokia orientacija primena kryžių. Pati geriausia sklypo vieta trobai - pietinė. Tada ir šeimoje santaika vyraus, ir ūkis gerai seksis.

Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netinka ir tie, kurie girioje augdami, vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo, - vaidensis namuose. Taip pat nereikia imti sienojų iš kokio nors seno statinio, - tada nesiseks troboje gyventi. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį iškels aukščiausiai, į paskutinį vainiką, tada dūmai iš krosnies visada kils aukštyn. Slenksčiui gi reikia parinkti sunkų ir tiesų stuobrį, bet ne kokį susisukusį ar šakotą, antraip kuriam iš namiškių protas gali susisukti.

Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį, - antraip, ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių. Būdavo atsižvelgiama ir į mėnulio fazę: gyvenamąjį namą patariama statyti per pilnatį, ūkinius pastatus - kai delčia.

Pokyčiai

Vidutinis namo plotas Vilniaus mieste ir apylinkėse

2003 m. - daugiau nei 160 kv. m

2011 m. - daugiau nei 110 kv. m

2018 m. - 100 kv. m

Vidutinis naujos statybos butų plotas Vilniuje (pardavimui statomuose daugiabučiuose)

2003 m. - 64,3 kv. m

2011 m. - 54,2 kv. m

2018 m. - 50,3 kv. m

2019 m. - 50,8 kv. m

Šaltinis - UAB „Ober-haus“