Išnyko bruceliozės grėsmė

Kovo pradžioje Europos Komisija pripažino, kad Lietuvos galvijų bandos yra neužkrėstos brucelioze. Siekti šio statuso šalis turi teisę pateikusi pluoštą atliktų tyrimų, kurie įrodo, kad buvo tiriamos visos bandos ir per pastaruosius trejus metus nenustatytas nė vienas užsikrėtimo atvejis.

Bruceliozė yra gyvuliams ir žmonėms bendra, dabar jau reta liga. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, sukėlėjas labiau paplitęs Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Lotynų Amerikoje.

Lietuvoje bruceliozė daugiausia rūpesčių kėlė pokariu, ypač Šilutės rajone. 1965-1968 metais dėl šios ligos Lietuvoje netgi buvo paskelbtas karantinas. Ligą suvaldžius, pasireiškė tik keli pavieniai atvejai: 1976-aisiais - Šakių rajone, 1991-aisiais - Utenos rajono Tauragnų apylinkėse.

Gyvulių augintojams bruceliozė gresia dideliais nuostoliais: brucelės bakterijomis užsikrėtusios veršingos karvės išsimeta, kenčia dėl sąnarių uždegimų, kitų negalavimų. Į bandą užkratas gali atkeliauti iš užterštų pievų - bakterijų gali palikti jų nešiotojai kiškiai. Brucelių rizikuojama įsivežti iš kitų šalių su užkrėstais galvijais. Būtent tokiu būdu su Baltarusijoje įsigytais gyvuliais 1991-aisiais Utenos krašte atsirado paskutinis Lietuvoje bruceliozės židinys.

Žmonės brucelioze gali užsikrėsti vartodami nepasterizuotus pieno produktus, o dirbantieji su gyvuliais - tiesioginio kontakto metu, per pažeistą odą. Pasireiškia ilgalaikis banguojantis karščiavimas, liga gali pažeisti sąnarius, nervus. Veterinarijos specialistai perspėja, kad brucelioze serga ne tik karvės, bet ir kiti naminiai gyvūnai, tad yra pavojus užsikrėsti ir nuo žalio ožkų, avių pieno.

Viena iš pavojingosios trijulės

Bruceliozė yra viena iš trijų ligų, kurias išgyvendinus šaliai suteikiamas užkrečiamosiomis ligomis neapimtos šalies statusas. Pavojingajai trijulei Europos Sąjungoje taip pat priskirta tuberkuliozė bei enzootinė galvijų leukozė. Pastaroji kaip ir suvaldyta: galvijų leukoze neapimtos šalies statusas Lietuvai pripažintas 2011-aisiais. Nyksta bandose ir tuberkuliozė. Paskutinis šios ligos židinys aptiktas 2010 metais Šilutės rajone. Tikėtina, kad po kelerių metų galima bus konstatuoti, jog tuberkuliozės grėsmė - jau vakarykštė diena. Baltijos kaimynės Latvija bei Estija jau turi neužkrėstos šiomis trimis ligomis statusą.

Pasak VMVT vyriausiojo veterinarijos gydytojo valstybinio veterinarijos inspektoriaus Vido Charašausko, gyvūnų užkrečiamosiomis ligomis neapimtos šalies statusas yra vienas tarnybos strateginių tikslų, tačiau ir jį pasiekus ligų stebėsena tęsiama. Aptikti pavieniai leukozės viruso nešiotojai ar įtartini galvijai (pasitaiko 0,0001 proc.) skerdžiami, o banda stebima, kuriam laikui gyvulių iš jos niekur negalima gabenti. Išaiškinus bruceliozę, užsikrėtęs gyvūnas taip pat būtų pasmerktas, kitų bandos gyvūnų judėjimas apribotas. Ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms pavojingos tuberkuliozės atveju likviduoti tektų visą bandą. Kaip tik taip buvo pasielgta prieš ketverius metus paskutiniame nustatytame ligos židinyje.

Sveikos bandos statusas aktualus visiems, norintiems parduoti užaugintus gyvulius. „Parduodant kitoms ES šalims sumažėja administracinė našta, mažiau tyrimų reikia atlikti. Jeigu šalis neturi užkrečiamosiomis ligomis neapimtos šalies statuso, eksportuojamus gyvulius reikia laikyti atskirai nuo kitų ir ne vėliau kaip 30 dienų iki išvežimo atlikti papildomus tyrimus dėl tų ligų“, - paaiškino VMVT valstybinis veterinarijos inspektorius.

Užkrečiamųjų ligų stebėsenos tyrimai gyvulių laikytojams nekainuoja, jie atliekami biudžeto lėšomis. Augintojams privalu užmokėti tik už veterinarijos gydytojo paslaugą - mėginio paėmimą. Papildomas tyrimas, atliekamas rengiantis gyvulį parduoti, yra komercinis.

Puiku, bet prekyba dabar nevyksta

Gyvulių veisėjai pripažįsta, kad užkrečiamųjų ligų neapimtos šalies statusas plačiau atveria duris prekybai gyvuliais. Tik bėda, kad dabar jos beveik nėra.

Kaip „Respublikai“ sakė Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktorius Edvardas Gedgaudas, vangus judėjimas jaučiamas tik vietos rinkoje, šiek tiek gyvulių parduodama į Lenkiją. Kai nėra rinkos, nukritusios ir kainos: už veislinę telyčią augintojas gauna 3,5-4,5 tūkst. litų. Laukdami geresnių laikų, ūkininkai veislines telyčaites palieka savo bandai papildyti. Tai esą dabar skatina ir palankios pieno supirkimo kainos.

Prieš porą metų, kai Lietuvoje užaugintus veislinius gyvulius noriai pirko Turkija, veisėjams už kiekvieną būdavo atseikėjama po 4,5-5 tūkst. litų. Europoje galima parduoti dar pelningiau - už 1,5-1,7 tūkst. eurų, labai aukštos veislinės vertės atstovą - už 6-7 tūkst eurų. Bene rekordine kaina viename Europos aukcionų pernai parduota puikiai įvertinto buliaus palikuonė iš Didžiosios Britanijos - už 9 tūkst. svarų.

Galvijų veisėjų asociacija, kuri vienija apie 1,7 narių, laikančių 75 tūkst. pieningosios holšteinų veislės karvių ir telyčių, senųjų Vakarų Europos šalių „užkariauti“ nesitiki. Didžiausią rinką prekybai veisliniais gyvuliais veisėjai mato Rusijoje. Deja, durys Lietuvos galvijų augintojams į šią rinką užsitrenkė dar pernai.

Bruceliozė niekuo dėta

Direktyva dėl neužkrėstų bandų statuso galioja tik ES šalims. Rusijoje, Baltarusijoje - kitokie prioritetai. Šios šalys neteikia duomenų ES veterinarijos tarnyboms apie bruceliozės, tuberkuliozės, enzootinės galvijų leukozės situaciją. Joms nedaro įspūdžio pašonėje atliekamos šių ligų stebėsenos mastas.

Rusija ir Baltarusija prekybą veisliniais gyvuliais sustabdė baimindamosi Šmalenbergo viruso, kuris pirmą kartą buvo išskirtas visai neseniai - 2011 metais (Vokietijoje).

Galvijų veisėjų asociacijos vadovas E.Gedgaudas tikisi, kad Rusija peržiūrės savo poziciją: „Buvome parodoje Rusijoje „AgroFarm 2014“, užmezgame dalykinius ryšius. Kai tik atsiras galimybė, prekyba pajudės. Ligų yra visur, tokių kaip rinotracheitas, diarėja ar Šmalenbergo liga, platinama mašalų. Tai palyginti nepavojingos, labiau ekonominės ligos. Laukiame pragiedrulių, kad rinka pajudėtų. Tai būtų didelė paspirtis ūkiams. Žinoma, rusai nestovi vietoje, veisimui naudoja ganėtinai gerus bulius, kviečiasi iš užsienio ekspertus, stato didelius kompleksus. Jiems gyvulių užtenka, bet bandas nori papildyti vertingais, iš kurių galėtų gauti daug pieno. Kita vertus, pas juos daug problemų dėl bandos vadybos, higienos. Jie mūsų sūrius perka ir dar ilgai pirks, nes jiems nepavyksta išgauti tokios pieno kokybės, kokia yra pas mus“.

Mėsinių galvijų augintojai - per maži

Perspektyvią rinką Rusijoje įžvelgia ir Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, kuri telkia per 230 narių. Bendrovės Radžiūnų agrofirmos (Molėtų r.) vadovas Rolandas Marcinkevičius, drauge su broliu Pauliumi auginantis beveik 300 grynaveislių simentalų ir limuzinų veislės galvijų, pernai pardavė vos kelis buliukus, o šie metai - visai sausi.

Nujunkytų grynaveislių mėsinių telyčių kainos panašios kaip pieninių veislių (3,5-4 tūkst. litų), už sukergtą telyčią augintojas tikisi gauti beveik dvigubai tiek (6-7 tūkst. litų).

„Vietinė rinka maža. Reikia daugiau eksportuoti į Rytus“, - neabejoja R.Marcinkevičius ir pripažįsta, kad eksporto startui šalies mėsinių galvijų veisėjai dar turi paūgėti: reikia tobulinti kilmės knygų vedimą, genetiką, veisimą. Be to, ir auginamų gyvulių kiekis dar labai mažas.

„Bandos per mažos, nėra kritinės masės, mes niekam neįdomūs - nei rusams, nei kazachams, nei baltarusiams. Paprašo poros šimtų mėsinių telyčių, o mes vienos veislės per visą Lietuvą nesurenkame“, - apgailestauja augintojas. Kad rinka išsijudintų, jo įsitikinimu, gyvūnų laikytojus reikėtų labiau skatinti auginti veislinius gyvulius. O kaip bus iš tiesų, kada mėsinės telyčaitės iš Lietuvos pradės važiuoti į Rusiją, priklausys nuo virtinės susijusių aplinkybių.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“