Lietuvoje paršeliai ne tik vieni brangiausių Europos Sąjungoje, turgavietėse jų sunku nusipirkti, nes mažai kas belaiko paršavedes. Žmonių tvarteliai, kur seniau kriuksėdavo viena, dvi ar net kelios kiaulės, dabar tušti. Namų ūkiui iškilęs išnykimo pavojus.
Seną paprotį kaime pačiam nusipirkti paršelių ir užsiauginti kiaulių sunaikino pakilusios pašarinių grūdų bei pašarų kainos. Tikros lietuviškos kiaulienos parduotuvėse ir net turgavietėse jau sunkoka rasti, ją išstūmė lenkiška, norvegiška mėsa.
Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties direktorius Stanislovas Rimkevičius teigia, kad šalies kiaulininkystei skaudžiausias smūgis buvo suduotas prieš dvejus metus, kai pašarinių gūdų kaina buvo pašokusi iki 800-900 litų. Kas kaime dar laikė kiaules, išpardavė, nes nebeapsimokėjo jų laikyti. Kaimo žmonės priprato mėsą pirkti parduotuvėse, rinka buvo užversta pigia įvežtine abejotinos kokybės kiauliena. Pokyčių neverta tikėtis ir šį rudenį, mat nors grūdų kainos ir ėmė leistis žemyn, pašarai tebėra labai brangūs.
„Nuvarėme žmones nuo žemės, atėmėme iš jų, ką tik galėjome. Kaime jau mažai kas belaiko karvę, ištuštėjo ir kiaulių gardai. Dabar jau sunku ištaisyti klaidas, nes žmonės įprato tingėti, nebenori vargti su gyvuliais, ir nieko čia nebepadarysi“, - apgailestauja S.Rimkevičius.
Veislininkystės specialistas tvirtina, kad mūsų šalies pasididžiavimas - Lietuvos didžioji baltoji kiaulė - vos nebuvo sunaikinta, įtikinėjant, kad esanti per prasta, nes užaugina 3 centimetrus lašinių. Norintiems namų sąlygomis užsiauginti savos mėsytės specialistas pataria laikyti paršelius, kurių motina yra minėtos veislės kiaulė, o tėvas - landrasų veislės. Petrėnų, diurokų ir kitų veislių paršelius namų sąlygomis užauginti sunku, mat pasiekę 60 kilogramų jie nustoja augti, nes trūksta sojos ir kitų baltymų.
Kainos sezoninės
Žemės ūkio maisto produktų rinkos informacinės sistemos specialistų duomenimis, rugsėjo viduryje vidutinė paršelių kaina šalies turguose sukosi apie 130 litų. Jurbarke, Mažeikiuose, Marijampolėje pardavėjai paršelius atidavė už 100-110 litų. Plungėje, Šilutėje, Kretingoje pirkėjai mokėjo po 150-160 litų.
Panevėžio regiono laikraščių skelbimuose nurodoma, kad už petrėnų ir petrokų veislės paršelius teks kloti 160 litų, už kitų veislių paršelius - 110 litų.
Lenkijoje rugsėjo mėnesį vidutinė paršelių, sveriančių 20 kilogramų, kaina buvo mažesnė - tik 105 litai. Visos Europos vidurkis yra 115 litų, taigi galima prieiti prie išvados, kad mūsų šalyje paršeliai yra brangūs.
Tyrėjai skambino į turgus, kuriuose leidžiama prekiauti gyvūnais, ir rinko informaciją. Ji bus atnaujinama kiekvieno mėnesio viduryje.
Paršelių, kuriuos galėtų nusipirkti smulkūs ūkininkai ar darbštūs kaimo pensininkai, trūksta. Didieji kiaulių kompleksai jų prisiaugina savo reikmėms, parduoda tik perteklinius. To smulkiesiems augintojams nepakanka.
Auginti ryžtasi senjorai
Panevėžio turguje „Tau, žemdirby“ paršeliais prekiaujama vos vieną dieną per savaitę - šeštadieniais nuo 7 iki 8 val. ryto. Turgaus direktorė Aldona Janavičienė teigia, kad dar iki atvažiuojant ūkininkams su paršeliais, jų su maišais jau laukia daugiausia pagyvenę žmonės. Paršelius atveža vos dvi trys mašinos, todėl pirkėjai juos bemat išgraibsto ir dėl kainų mažai besidera. Svarbu kuo greičiau už užpakalinės kojos nutverti didžiausią, guviausią, nes nusipirkus mažesnį, rizika tik didėja - negali būti tikras, kad parvežtas namo gerai ės ir nenugaiš. Kartais nutinka visai priešingai, būna, kad mažesnis, atskirtas nuo kitų, atsigauna ir auga geriau už kitus. Geriau pirkti du paršelius, nes vargas dėl šėrimo ir priežiūros tas pats, o mėsos - dvigubai.
Pirkėjai nuolat skambina turgaus administracijai ir teiraujasi, ar šeštadienį bus paršelių. Savos ekologiškos mėsytės užsiauginti, kaimiškų dešrų ir skilandžių pasigaminti nori daugiausia vyresni žmonės. Jaunos šeimos nenori prisirišti prie namų, todėl ir paršelius perka retai.
Seniau su paršeliais į Aukštaitijos sostinės turgų šeštadieniais suvažiuodavo 10-12 ūkininkų. Taip būdavo dar prieš penkerius metus. Dabar matyti, kad žmonės nebelaiko paršavedžių.
Lietuvos turgaviečių asociacijos prezidentė A.Janavičienė tvirtina, kad susidomėjimas kiaulių auginimu grįžta, nes krizė žmones sugrąžino į tikrąjį gyvenimą.
Pavasarį pirkę daug sėklų augintojai rudenį atvežė parduoti savo išaugintas gėrybes. „Didžiulė vaisių, kasdienių ir retesnių daržovių bei kitų gėrybių pasiūla rodo, kad mūsų žemė gali duoti visko, nebūtina mums žvalgytis į svetimus kraštus“, - sako turgaus direktorė.
Su paršavedėmis daug vargo
Keturias paršavedes laikanti Panevėžio rajono ūkininkė Aušra sako, kad smulkiame ūkelyje paršelių auginimas nėra labai pelningas, bet vis šiokia tokia paspirtis. Petrėnų ir diurokų veislės paršelius pagal skelbimą pardavinėjanti Aušra už paršelį prašė 160 litų. Moteris teigia, kad tokia kaina būna ne visuomet, yra tekę parduoti ir po 45 litus.
Daugiausia paršelių žmonės perka pavasarį. Jeigu pavyksta pasiekti, kad kiaulė apsiparšiuotų ir paršeliai iki reikiamo svorio užaugtų per patį pirkimo bumą, galima tikėtis gerų kainų. Tačiau jeigu apsiparšiuoja žiemą, kai žmonės nenori pirkti, tenka visą vadą parduoti pusvelčiui.
Viena paršavedė, pasak Aušros, dažniausiai atsiveda 10-12 paršelių, bet būna ir mažesnių vadų. Pasitaiko, kad vieną kitą paršelį nugula.
Algis BARAVYKAS, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos administracijos direktorius:
Smulkieji namų ūkiai neturi ateities. Kiaulių laikymas namuose yra per daug idealizuojamas. Namų tvarte auginama kiaulė užauga per 9 mėnesius, o kiaulių komplekse - per penkis. Taip yra todėl, kad namuose ja nesirūpinama taip, kaip tą sugeba profesionalai. Naminei kiaulei sušeriama daugiau pašaro, jos priežiūros išlaidos didelės.
Kiekvienas žmogus turi pragyventi iš atlyginimo, kurį gauna už darbą. Kaimo žmonių pajamos vis dar mažos, todėl darbštūs žmonės dar priversti laikyti gyvulių.
Namų ūkiai yra išlikę iš tarybinių laikų ir poreikio prisidurti prie mažo atlyginimo. Sovietinė sistema leido susikombinuoti pigių pašarų, arai būdavo suariami nemokamai, todėl iš gyvulių auginimo būdavo gaunama daug naudos.
Po Nepriklausomybės perėjus į kapitalizmą, įprotis laikyti gyvulius išliko, nes kaimo žmonių pajamos ir toliau išliko mažos. Tačiau gyvulių laikyti nebeapsimoka, nes už viską tenka mokėti: ir už pašarus, ir už kitas žemės ūkio paslaugas.
Jauni žmonės masiškai išvažiuoja iš kaimų. Senimas dar laiko gyvulių, bet pablogėjus sveikatai, atsisako. Manau, su senąja išeinančia karta nustos gyvuoti ir namų ūkis.
Jeigu yra taip, kad parėjęs po darbo žmogus melžia karves, šeria kiaules, kemša plunksnas į pagalves, tai mes grįžtame į archajišką žemdirbystę. Tačiau jeigu toks darbas teikia malonumo, į jį žmogus įdeda kūrybos, puiku. Blogai, kad gyvulius laikantis žmogus negali ilgesniam laikui išvažiuoti, turi ieškoti, kas juos prižiūrės.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
