Įspūdžiais apie kelionę ir pasiektus rezultatus su „Vakaro žinių“ skaitytojais dalinasi LINAVOS generalinis sekretorius Mečislavas Atroškevičius.

- Uzbekistanas - daugeliui girdėta šalis, bet lankėsi joje vienas kitas. Ką apie ją galėtumėte papasakoti?

- Kalbų apie šią Azijos valstybę teko girdėti visokių. Esą ten vis dar gyvuoja diktatūra, valdžią pasidalinę tarpusavyje nesutariantys klanai ir užsieniečiams nesaugu. Tenka pripažinti, kad Uzbekistane po Sąjungos subyrėjimo buvo visko, bet dabar ši šalis sparčiai plečiasi. Ilgą laiką 33,5 mln. uzbekų gyveno savotiškoje izoliacijoje, tad dabar, situacijai pasikeitus, jie yra „ištroškę“ naujovių, naujų rinkų, turistų ir t.t. Be to, kiek teko bendrauti, uzbekai - šilti, paprasti, nuoširdūs ir draugiški žmonės.

- Kalbant apie ekonomiką, ji irgi auga?

- Šalyje sparčiai vystomos statybos, vienas po kito kyla nauji objektai, tad būtinas nuolatinis statybinių medžiagų importas. Pasikeitus politikai, naujos galimybės atsiveria tiek Lietuvai, kaip tranzitinei šaliai, tiek Lietuvos vežėjams.

Atitinkamai atsiveria naujos galimybės ir patiems uzbekams, nes Lietuva jiems siūlo ne atskiras paslaugas, o visą paketą - kelių pervežimus, geležinkelius ir Klaipėdos uostą. Teoriškai atrodytų, kad Lietuva yra toli, tačiau faktiškai mus skiria tik viena ekonominė erdvė - Rusija. Nors su ja dar problemų kyla, bet visi klausimai sprendžiami. Be to, kelionė per ją reiškia mažesnį sienų ir patikrų skaičių, paprastesnę logistiką, tiesesnius ir greitesnius pervežimus. Vežėjai puikiai supranta, kas yra tuščias laukimas pasienyje, todėl, kai tik yra galimybė, renkasi kelius su mažiau patikros punktų. Juk reikia nepamiršti ir to, kad Azijos šalyse korupcija niekur nedingo, tad kelionė per jas į kokį Turkijos uostą, nors ir atrodo trumpesnė, tačiau trunka ilgai ir atsieina gerokai brangiau.

Be to, per mus uzbekams atsidaro visos ES rinkos. Lietuvos privalumas, kad turime puikią, krovinių gabenimui skirtą, infrastruktūrą - logistikos sandėlius, žinomus maršrutus, patikimas įmones ir t.t. Visus šiuos privalumus būtina išnaudoti.

- O galvojant apie importą ir eksportą?

- Mes jiems galime pasiūlyti paslaugas - pervežimus, logistiką, į Europą keliaujančių prekių patikrą ir sertifikavimą, jie mums - žemės ūkio produkciją. Uzbekistanas - saulėtas kraštas, tad čia auga nemažai lietuviams puikiai pažįstamų egzotinių vaisių. Dabar juos gabena iš Afrikos ar net Pietų Amerikos, bet dalį tikrai galėtume atsivežti iš Uzbekistano. Manau, atgabenti iš čia jie būtų šviežesni ir ekologiškesni.

Taip pat iš Uzbekistano galime vežti riešutus, džiovintus vaisius, planuoti medvilnės importą arba tranzitą. Turi uzbekai ir išvystytą pramonę, patys gamina automobilius. Dirba, kiek teko matyti, ne tik greitai, bet ir kokybiškai, tad jų produkcija neturėtų nuvilti. Kaip sakiau, šalis tik dabar „pajautė laisvę“, tai nori dalintis viskuo, ką turi geriausio.

- Kam dar gali būti įdomus Uzbekistanas?

- Matau čia dideles turizmo sektoriaus perspektyvas. Tik nereiktų Uzbekistano lyginti su Graikija ar Gruzija. Ši šalis labiau skirta keliauti ir pažinti jos kelių tūkstančių metų senumo istoriją. Vien ko tokie legendiniai miestai, kaip Samarkandas ar Buchara, verti. Vokiečiai ir skandinavai, kuriuos kelionės metu sutikdavome gan dažnai, tai, panašu, jau suprato. Dabar kaip ir su krovinių gabenimu, svarbu nepraleisti progos ir užmegzti bendradarbiavimą. Juolab kad ir uzbekus galima drąsiai kviesti į Lietuvą. Juk mes ir be ne visada šiltos Baltijos jūros turime ką parodyti.

- Kokia padėtis Kazachstane?

- Tai - seniai žinoma rinka, bet čia irgi yra savų „povandeninių srovių“. Padėtis dabar kiek pasikeitusi Lietuvos nenaudai, tačiau reikia dirbti toliau. Viena vertus, turime svertų, kaip kazachus „paspausti“, kita - mums Kazachstanas aktualus kaip tranzito šalis, nes per ją gauname tiesioginį išėjimą į Kiniją.

Nors ir kazachai supranta, kad jiems Lietuva su savo transporto ir logistikos galimybėmis yra labai parankus partneris. Jeigu Azijoje jie gali tvarkytis patys ar pasinaudoti kinais, tai galvojant apie Europą vis tiek reiks dirbti su kažkuria iš ES šalių.

Lietuva, visą transporto sektorių pozicionuojanti kaip vieną produktą, atrodo patraukliausiai. Turėdami geležinkelius, uostą ir kelių pervežimus, galime kiekvienai krovinių sričiai parinkti optimaliausią transportą arba formuoti multimodalinius pervežimus, kas, sakyčiau, yra perspektyviausia sritis.

Netgi Baltarusija, nors, atrodytų turėtų būti artimesnė NVS šalims, negali pasiūlyti to, ką siūlome mes. Jie ne tik neturi uosto, bet ir pati infrastruktūra yra prasčiau išplėtota, tad, padidėjus krovinių srautams iš Azijos, šalis tiesiog „užsikimštų“ ir vežėjai vis tiek suktų pas mus. Kazachai tai puikiai supranta, tačiau, tikėtina, ir dėl Kinijos vis dar branginasi.

- Lietuvai aktuali Kinijos rinka?

- Kinija - milžiniška šalis. Jeigu nebūsime ten, bus kiti. Eksporto srautai iš šios šalies - didžiuliai. Specialistai paskaičiavo, kad Lietuvai užtektų 0,5 proc. nuo viso Kinijos eksporto ir darbo turėtų visi - vežėjai, geležinkeliai, uostai. Uostą, jeigu bus poreikis, galima plėsti. Tik jis būtinai turi likti valstybės žinioje. Šiaip ar taip, tai - strateginis objektas.

Taip pat labai svarbu išmokti skirti verslą ir politiką. Politikuoti gali daugelis, tačiau kažkam reikia ir duoną uždirbti. Jeigu susipyksime su visais kaimynais ar potencialiais partneriais, iš kur tada gausime užsakymus ir kur siųsime savo prekes? Kas mokės mokesčius? Lietuvos problema, kad dažnai šaliai svarbius klausimus politikai sprendžia nepasitarę su vienos ar kitos srities specialistais, o paskui už jų klaidas moka visi piliečiai.

- Turite omenyje transporto sektorių?

- Pasirengęs ilgai ginčytis, tačiau visa ekonomika prasideda nuo transporto. Gali kažką kurti ar gaminti labai gerus produktus, bet be logistikos sprendimų nebus ir prekybos. Nebus kaip ir kur pagamintą produkciją išvežti. Tik tuomet, kai atsiranda logistika ir ji „pralaužia ledus“, atsiveria galimybės visoms kitoms sferoms. Įmonėms pradėjus vežti krovinius į ar iš kokios nors šalies, iškart atsiranda glaudesnis bendradarbiavimas, kuriamos atstovybės, ieškoma techninio aptarnavimo partnerių, statomos gamyklos, suartėjama su valdžios institucijomis ir t.t.

Aišku, situacija rinkoje nuolat kinta, tačiau kuo daugiau kelių visomis prasmėmis turi, tuo paprasčiau išgyventi sunkesnį laikotarpį. Tokios šalys, kaip Uzbekistanas (33,5 mln. gyventojų) ar Tadžikistanas (9 mln. gyventojų), Lietuvai ir jos verslininkams gali tapti atradimu. Dabar atėjimui į jų rinkas - pati palankiausia proga, tad būtų labai nesmagu, jei ją pražiopsotume.