Rengtis darosi brangu ne tik lietuviškais, bet ir kiniškais drabužiais. Dažnas lietuvis pirkėjas vis dar stebisi, kodėl Lietuvoje tiek importinių, tiek šalyje pagamintų drabužių kainos didesnės nei aukštesnio gyvenimo lygio kraštuose. Rinkos tyrimo, kurį užsakė Nyderlandų užsienio reikalų ministerija, duomenimis, drabužių kainos parduotuvėse Estijoje nuo 2005 iki 2011 m. pakilo vidutiniškai 17 proc., tuo tarpu Vakarų Europoje nukrito 14 proc. Vargu ar Estija kuo nors skiriasi nuo Latvijos ir Lietuvos.
Estijos drabužių prekybininkai kitokią nei Vakarų Europoje kainų dinamiką argumentuoja seklia vietine rinka. Kita vertus, jų taikomi antkainiai - gerokai didesni nei Europoje. Estijos statistikos departamento duomenimis, vietos prekybininkų marža pernai svyravo nuo 59 iki 86 proc. Šis rodiklis Europos Sąjungoje buvo 45-75 proc. Didžiausi prekybos antkainiai nustatomi metų pabaigos apsipirkimo laikotarpiu, o mažiausi jie būna metų pradžioje.
Kainas įšaldė monopolija
„Drabužių ir batų kainos yra pastebimai paaugusios, o kad kainos neatitinka kokybės, nėra abejonių. Palaidinė „Zara“ parduotuvėje kainuoja apie 100 litų, bet jos audinys ir pasiuvimo kokybė geriausiu atveju verta 50 litų. Moteriški švarkai, kurių audiniai dažniausiai sintetiniai, kainuoja 200-300 litų. Dizainas gal ir neblogas už tokią kainą, bet perki sintetiką. Švarkas, kainuojantis 180 litų, ant pakabo atrodo neblogai, bet kai užsivelki - nekaip. Prastas audinys, negražiai krinta, kreivos siūlės, trūksta kokybės. „Aprangos grupė“ atvedė į Lietuvą „Massimo Dutti“. Tai to paties koncerno, kaip ir „Zara“, „Mango“, prekės ženklas. Jis skiriasi tuo, kad daugelis drabužių pasiūti iš natūralaus audinio, vilnos, medvilnės. Bet toks švarkas jau kainuoja nuo 550 litų. Užsieniečių akimis, gal tai ir nebūtų daug, bet daugumai lietuvių tai yra labai daug. Tad tenka rinktis tai, ką įperki, - sintetinius drabužius kreivomis siūlėmis. Nuolaidos nedžiugina. Pastebėjau, kad praėjusiais metais per išpardavimus nuolaida būdavo vos 10-20 litų. Juokinga, nes per išpardavimus nuolaida turėtų būti 50 proc. ir didesnė. Pas mus parašo: „Nuolaidos iki 75 proc., o kai ateini į parduotuvę, geriausiu atveju randi 20-30 proc. nuolaidą. Šitaip bandomi apgaudinėti pirkėjai tikintis, kad vis tiek ką nors nupirks atėję. Man atrodo, kad tai jau turėtų būti Konkurencijos tarybos kompetencija“, - atkreipia dėmesį vienos įmonės pardavimų vadybininkė vilnietė Agnė Jankauskienė.
Jos manymu, taip susiklostė dėl to, kad „Aprangos grupė“ stipriai įsitvirtinusi rinkoje ir diktuoja sąlygas. Vilniaus „Akropolyje“ didžioji dauguma parduotuvių priklauso „Aprangai“. „Nesuklysčiau, kad tai sudaro apie 80 proc. jaunimo pamėgtos „Mango“, „Zara“, „Promod“, „Mexx“, „Stradivarius“, „Bershka“, „Pull&Bear“, iš brangesnių - „City“, „Massimo Dutti“, „Emporio Armani“, „Hugo Boss“. Pirkėjų ten visada pilna, tuštinti kišenių atvažiuoja daug baltarusių, kuriems jau turbūt tapo prestižu apsipirkti Lietuvoje. Nėra konkurencijos, todėl kainas bei savo maržas savininkai reguliuoja taip, kaip jiems naudinga. Greičiausiai ateinančiais metais į Lietuvą ateis drabužių tinklas H&M („Hennes & Mauritz“), visai tikėtina, kad šis prekės ženklas dirbs ne savarankiškai, o pasirašys franšizės sutartį su „Aprangos grupe“. Tad naujų vėjų kainų politikoje jis neatneš. H&M lietuviams ir anksčiau buvo pasiekiamas. Tokia parduotuvė yra viename prekybos centrų Suvalkuose, kuriuos lietuvių pirkėjai savaitgaliais užgula. Neteko matyti, kad lietuviai ten prekes labai šluotų. Pagal vidutinio lietuvio perkamąją galią drabužiai turėtų kainuoti perpus pigiau“, - svarsto vilnietė.
Alternatyva - paštu ir transportu
Susiklosčius tokiai situacijai, daugelis darbužius, batus net ir buitinę techniką perka internetu Vokietijoje, Anglijoje, net ir Amerikoje. Siuntimo išlaidos, palyginti, kiek išlošiama dėl kainų skirtumo, nebaugina. Parsisiųsti iš Vokietijos vieną porą batų kainuoja 6-7 eurus (21-24 litus), siunčiantis iš Anglijos kaina taip pat nesiekia 30 litų. Iš Amerikos, norint išvengti muito mokesčių, prekės dažniausiai keliauja kaip dovanos, jos neapmokestinamos. Parsisiųsti kokybišką, 70 proc. nukainotą prekę nėra per brangu. Tuo labiau kad užsienyje pirktais batais ar švarku gatvėje kas antro nesutiksi.
Lietuvos pašto duomenimis, iš Anglijos 2010 m. internetu pirktų daiktų į Lietuvą buvo atsiųsta daugiau nei 133 tonos. Vis daugiau siuntų su pirkiniais atkeliauja iš Kinijos, kur kainos dar mažesnės.
Dėl kainų skirtumo Vakarų Europoje ir Lietuvoje naują verslo gyslą užčiuopė ir keleivius bei siuntinius vežiojantis gausus vežėjų būrys. Dauguma jų siūlo internetu nusipirktas didesnių gabaritų prekes siųsti tose šalyse gyvenančių draugų adresu. Vežėjai jas pargabena į Lietuvą ir pristato iki slenksčio. Neretai vežėjai patys nurodo adresą, kuriuo siųsti internetu nusipirktus daiktus. Per vežėjus iš užsienio gabenamos buities, elektros prekės, vaikiški vežimėliai, net ir baldai. Populiarios apsipirkimo kelionės į Angliją, Vokietiją. Įsigytas prekes dauguma taip pat patiki vežėjams. Tie, kas nemoka pirkti internetu, neturi pinigų išvažiuoti ir apsipirkti į užsienį visiems metams, priversti tenkintis skurdžia ir brangia vietos rinka.
Žinomų ženklų produkciją pardavinėjantys prekybininkai nenori sutikti, kad užsienyje drabužiai ir batai pigesni nei Lietuvoje. „Tiesiog Lietuvoje mes neturime kai kurių prekių ženklų, kurie siūlo pigesnę produkciją“, - vienbalsiai sako jie. Tuo tarpu pirkėjai teigia, kad užsienyje pigiau galima įsigyti ne tik tų ženklų prekių, kurių neturime Lietuvoje. Anglijoje daug pigiau galima nusipirkti žinomų ženklų sporto prekių ne tik per išpardavimus. Madingomis, kokybiškomis žinomų firmų prekėmis visus metus prekiauja populiarus prekybos tinklas „TKmax“. Šis tinklas parduoda prekes, neišpirktas garsių ženklų parduotuvėse per išpardavimus. „TKmax“ modelį jau kelinti metai bando įdiegti ir mūsų prekybininkai, pavadinę savo parduotuves naujų drabužių išparduotuvėmis. Kainų ten ir pas mus nėra nė ko lyginti.
Turgui smogė prekybos centrų vilionės
„Turguose prekiaujama beveik tais pačiais drabužiais, kaip ir prekybos tinkluose, ir kokybė tokia pat. Skirtumas tik kad prekybos tinkluose antkainis 100-300 litų, o turguje - 30 proc. Turgaus prekiautojas didelių nuolaidų suteikti negali, negali imti visko ir išparduoti pusvelčiui, nes dažniausiai į tas prekes yra sudėjęs visus savo pinigus. Mane stebina, kad prekybos tinklai sau leidžia daryti išpardavimus beveik visus metus. Tuomet pagrįstai kyla klausimas, už kiek jie įsigijo tas prekes, jeigu skelbiasi darą tokias dideles nuolaidas?“ - stebisi Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė.
Anot Z.Sorokienės, prekybos tinklai pirkėjus prisivilioja paradinėmis nuolaidomis ir taip juos nuvilioja nuo turgaus. Yra pirkėjų, kurie į turgų apskritai neina, nes įsitikinę, kad prekių kokybė čia prasta. Bet taip nėra. Žinoma, brangios, itin kokybiškos prekės ir čia kainuoja daugiau nei sintetika. Nemaži konkurentai turgaus prekybininkams yra dėvėtų drabužių parduotuvės. Kainos šiose parduotuvėse taip pat gerokai išaugusios.
Lietuvos gamintojai rengia turtingus
Daugeliui pirkėjų atrodo, kad nuskurdusius pirkėjus galėtų išgelbėti vietos gamintojai, pasiūlydami pigesnių prekių. Yra priešingai, prekių su lietuviška etikete Lietuvoje galima rasti vis mažiau, o jeigu ir yra, lietuviams jos tapo nebeįperkamos. Lietuvoje tekstilės gaminių eksporto rinkai pagaminama daugiau, nei parduodama vietinėje, ir daugiau, nei jų įsivežama. Importuojami vidutinės klasės drabužiai siuvami dažniausiai Kinijoje, Vietname ar Indijoje, kaina priklauso nuo siuntos dydžio.
„Audimas“, „Lelija“, „Tūta“, „Rožė“, „Vilniaus kailiai“ - tai tik keletas įmonių, savo gaminiais sėkmingai prekiaujančių Rusijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, bet ne Lietuvoje. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas sutinka, kad Lietuvos gamintojų prekių vietos rinkoje parduodama nedaug. Didžioji dalis pagamintų prekių išvežama. „Kažkodėl visiems atrodo, kad Lietuvoje pagamintos prekės turi kainuoti mažiau. Bet taip negali būti, nes jos yra kokybiškos ir jas galima kitur parduoti už tiek, kiek jos vertos. Lietuvos gamintojai orientuojasi į aukštesnės prekės klasės pirkėją“, - sako Aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos atstovas.
Lietuvos tekstilės gamintojai tikina, kad geresnės kokybės drabužių savikaina yra didesnė nei pagamintų Rytų Azijoje dėl brangesnės darbo jėgos ir žaliavų, kurias užsakydami mažesniais kiekiais Lietuvos gamintojai moka didesnę kainą.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
