17,4 mlrd. litų - tiek siekė 1993-2010 m. bankrutavusių ir bankrutuojančių 10,2 tūkst. šalies įmonių patvirtinti visi kreditorių reikalavimai. Iš jų iki užpraėjusių metų pabaigos buvo patenkinta tik pusantro milijardo litų siekiančių reikalavimų. Kiti reikalavimai arba dar yra išieškomi, arba jau niekuomet nebus patenkinti dėl skolų beviltiškumo.
Daugiau kaip septyniolika milijardų - baisus skaičius Lietuvai. Tai daugiau nei 2010 metų valstybės biudžetas, į kurį pernai buvo tikimasi surinkti 14 mlrd. litų. Arba beveik pusė Lietuvos valstybės skolos, kuri, vakarykštės dienos duomenimis, sudarė 36,4 mlrd. litų.
Tiesa, tie 17,4 mlrd. litų neatspindi tikrosios padėties. Nemažai kreditorių savo skolininkams nėra pareiškę kreditorinių reikalavimų, todėl reali bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių skola yra dar didesnė.
Šiandien, remiantis oficialiais duomenimis, vien tik valstybei tokios įmonės yra skolingos 771,8 mln. litų mokestinių nepriemokų.
Kai kurie teisininkai ir ekonomistai linkę manyti, kad kreditoriai galbūt nebūtų patyrę tiek nuostolių, jei būtų tobulesnis dabar galiojantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymas.
Restruktūrizacija - panacėja?
Teisybę pasakius, nė vienas kapitalizmo sąlygomis gyvenančios šalies ūkis be bankrotų neapsieina. “Kapitalizme įmonių žlugimas toks pat įprastas, kaip ir naujų įmonių atsiradimas. Svarbu, kad kuo mažiau būtų tyčinių bankrotų, per kuriuos, grupei asmenų iš anksto susitarus, apgaunami niekuo dėti kreditoriai”, - “Respublikai” teigė Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinis direktorius Danas Arlauskas.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo garsių tyčinio bankroto atvejų buvo keliolika. Dešimtis tūkstančių indėlininkų apgavo bankrutavę “Sekundės”, “Litimpex”, Lietuvos akcinis inovacinis bankai, akcinė bendrovė “Oruva” ir kiti su valstybės garantija iš tarptautinių finansinių institucijų paskolas gavę ūkio subjektai, liūdnai pagarsėjęs koncernas EBSW. Tai nutiko praėjusiame dešimtmetyje. Šiame dešimtmetyje skambių bylų sumažėjo, tyčiniais pripažintų bankrotų - taip pat. Apskritai nuo 1993-iųjų iki 2009-ųjų tokių užfiksuota tik 36.
Tiesa, anot Lietuvos įmonių bankroto valdymo departamento direktorės Svajonės Alundarienės, tyčinių bankrotų galbūt būtų buvę nepalyginti daugiau, bet labai jau sunkus pripažinimo tokiais procesas. Kad ir kaip ten būtų, neįspūdinga oficiali tyčinių bankrotų statistika leidžia garsiau kalbėti restruktūrizavimo šalininkams.
“Restruktūrizavimas yra gerai. Netgi milžiniškas pinigų sumas kai kurioms beviltiškai atrodančioms įmonėms priskolinę bankai šiandien nori, kad bankrutuojančios įmonės kaip nors atsitiestų. Juk daug geriau, kai yra viltis, kad įmonė atsities, nei tada, kai jokios vilties bankrutavus įmonei nelieka”, - sakė D.Arlauskas.
Be to, anot LVDK vadovo, restruktūrizuotis nutarusios įmonės aiškiai parodo, kad jos nelinkusios tapti vadinamaisiais feniksais, kai iš bankrutavusios įmonės griuvėsių pakilusi nauja įmonė nelinkusi pripažinti jokių pirmtakės įsipareigojimų.
Restruktūrizavimas - per nepriklausomas ekspertizes
Tarp liberalesnio įmonių restruktūrizavimo šalininkų - ir teisininkas Paulius Docka. Profesinėje veikloje jam tenka susidurti su daugybe bankrutuojančių įmonių. Anot P.Dockos, nemaža jų dalis galėtų išsikapstyti iš traukiančio jas į bankrotą skolų liūno ir atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau, teisininko nuomone, tam trukdo netobulas Įmonių restruktūrizavimo įstatymas.
“Pagal jį ar šiandien įmonė bus restruktūrizuojama, ar ne, priklauso tik nuo kreditorių valios. Tarkime, dažnai būna tokia situacija, kad labai stambus bankrutuojančios įmonės kreditorius, savo rankose turintis net 60 proc. kreditorinių reikalavimų sumos, nusprendžia, kad skolininkę verta restruktūrizuoti. Bet pagal įstatymą tam kreditoriui yra privalomas visų kreditorių, tarp jų ir pačių mažiausių, pritarimas”, - atskleidė P.Docka.
Tačiau, anot teisininko, sulaukti pritarimo yra labai sunku, o kartais ir išvis neįmanoma. “Prasideda asmeniškumai. Maži kreditoriai panikuoja, didžiajam kreditoriui siūlosi parduoti skolų reikalavimus. Jei šis nesutinka, praranda palaikymą”, - pasakojo teisininkas.
Pasak P.Dockos, kol vyksta tokie pasistumdymai, bankrutuojanti įmonė galutinai nuskęsta. “Todėl reikėtų, kad tarp bankroto girnų atsidūrusių įmonių likimą spręstų ne kreditoriai, o teismai. Jie paskirtų nepriklausomą ekspertizę, kad būtų nustatyta, verta ar ne vieną ar kitą įmonę restruktūrizuoti. Tai būtų maksimaliai objektyvi nuomonė. Šitaip išvengtume daugybės nereikalingų procedūrų, aibės neaiškumų, būrio bankroto proceso dalyvių. Tokia praktika įteisinta Estijoje ir ji puikiai veikia”, - dėstė P.Docka.
Praktikos nekeis
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Dainius Budrys pats nesiėmė spręsti, geras ar blogas dabar galiojantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymas. Kita vertus, jis nepalaiko ir tarp valdžios vyrų populiarios nuomonės, kad per restruktūrizavimą įmonės stengiasi pabėgti nuo skolų kreditoriams. Tačiau D.Budrys nepritaria ir nuomonei, kad įstatymui trūksta liberalumo. “Iki šiol negirdėjau nė vieno nusiskundimo dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo. Manau, kas turi noro ir galimybių, tas ir restruktūrizuoja”, - “Respublikai” teigė seimūnas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
