6 nuotr.Lietuva į COVID-19 pandemiją sureagavo labai operatyviai, aplenkdama net kai kurias ES valstybes ir tuo labiau pačios ES vieningus sprendimus. Nėra jokių abejonių, kad beveik 10 proc. BVP siekiantis paramos paketas yra būtinas ir teisingas žingsnis gelbstint šalies ekonomiką nuo kracho. Tačiau įdėmiau pasižvalgius po daugybės konkrečių programų užkaborius, atsiranda abejonių, ar tikrai organizatoriai viską numatė, kad pagalba būtų suteikta laiku ir be nereikalingų kliuvinių. Pirmiausia peržvelkime pagrindines pagalbos kryptis: 1) užtikrinti efektyvią visuomenės sveikatos apsaugą, 2) padėti išsaugoti darbo vietas ir gyventojų pajamas, 3) padėti verslui išsaugoti likvidumą, 4) skatinti ekonomiką, 5) užtikrinti valstybės iždo likvidumą.
Mes nesiimsime plačiau analizuoti pirmų dviejų paketų, o panagrinėsime likusius, nes būtent juos sudarančios priemonės kelia kai kurių abejonių tiek dėl jų esmės, tiek ir dėl jų vykdytojų. Štai trečiojoje ir ketvirtojoje priemonėse pagrindinis valstybės garantijų teikėjas bei palūkanų dengėjas SVV įmonėms yra INVEGA, kuri iš viso disponuos beveik 1,3 mlrd. eurų valstybės lėšų. Sunku patikėti, kad kitose šalyse jau kartą išskirtiniu finansiniu neraštingumu pasižymėjusi organizacija gautų tokią teisę. Situacija tokia, INVEGA 2010 m. buvo didžiausias garsiųjų „Snoro“ sertifikatų pirkėjas, nesugebėjęs susigaudyti, kad iš esmės tai buvo beverčiai popieriai, ir jiems per 7 transakcijas iššvaistęs beveik 10 mln. eurų valstybės lėšų, nepaisant daugkartinių Lietuvos banko perspėjimų dėl itin rizikingos „Snoro“ veiklos. Tai buvo seniai, tiesa, bet ar girdėjome dėl to apie kokį nors tyrimą ir atsakomybę?
Pagrindiniai INVEGOS partneriai numatytoms paramos priemonėms vykdyti - bankai, kurie, be abejo, nepraleis progos užsidirbti. Tačiau stebina tai, kad tarp šių bankų matome ir Šiaulių banką, kuris visai neseniai buvo nubaustas beveik milijono eurų bauda už šiurkštų pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimą, tiksliau, praktiškai, jų nebuvimą. Kadangi pirkimuose dalyviai be gailesčio išmetami ir už smulkmenas, Šiaulių banko dalyvavimas paramos dalybose primena „lapės skyrimą vištų prižiūrėtoja“.
Iš ketvirtos priemonės itin rimtai ir paslaptingai atrodo pagalbos verslui fondas - „COVID-19“. Kadangi tai daugiau į stambų verslą orientuota priemonė, pirmiausia stebina jo labai maža apimtis - 100 mln. eurų. Vis dėlto numatyta galimybė gauti valstybės paskolas, taigi lėšų, reikalui esant, matyt, atsirastų. Tačiau daugiau klausimų sukelia galimybė pirkti stambių įmonių akcijas. Mes nežinome, kokiomis sąlygomis ir už kokias kainas tai bus vykdoma, ko gero, to nežino ir patys fondo atstovai, tačiau kur kas įdomesnis klausimas, - o kas bus, kai ekonomika vėl atsistos ant kojų? Ar valstybė pasiliks tas akcijas, iš dalies suvalstybindama stambųjį verslą ir įvarydama siaubą liberalams, ar ji tas akcijas parduos? Jei taip, tai kokiomis sąlygomis? Gal vėl prireiks naujos privatizavimo institucijos?
Ir pabaigai labai viltingai atrodanti galimybė užtvindyti rinką pigiomis paskolomis, sušvelninus bankams riziką ribojančius normatyvus. Tikimasi, kad taip bankai pasiūlys verslui net 2,5 mlrd. naujų pigių paskolų. Nenoriu būti blogas pranašas, bet kaip pasakytų romėnai - sancta simplicitas - šventas naivumas. Pagalvokime, bankai pasinaudoja „laisve“ ir dalina paskolas į kairę ir į dešinę, dalis tų paskolų neišvengiamai tampa neveiksniomis, kapitalas ir likvidumas važiuoja žemyn. Gerai, likvidumo paskolas suteiks Lietuvos bankas, kapitalo pakankamumo varžtai atleisti. Bet kas bus po to? Nebegrįš atgal senasis griežtas reguliavimas? Akivaizdu, kad grįš, nes, priešingu atveju, lauktų bankų krizė, neblogesnė negu 2008-2009 m. O ką tada darys bankai? Kaip jie atstatys kapitalą, likvidumą ir kitus svarbius normatyvus? Manau, bankai tai suvokia, todėl daug vilčių čia dėti nederėtų.
Tikiuosi, kad mano pasvarstymai galbūt paskatins papildomai apmąstyti kai kuriuos pagalbos teikimo aspektus. Tik svarbu, kad vadovautumėmės nors ir mūsų nedraugų, bet vis dėlto teisingu šūkiu: „Delsimas - tolygus mirčiai.“
