Lietuvoje veikia daug įvairių valstybinių institucijų, kurių veikla ir paskirtis - mįslė. Viena tokių - 2018 m. vasarį prie Finansų ministerijos įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras (NBFC). Pasirodo, permainų vėjai neaplenkė ir vienos konservatyviausių sričių - buhalterinės apskaitos, kuri taip pat centralizuota. Už mįslingos NBFC iškabos triūsia šimtai paprastų buhalterių.
NBFC direktorius Antanas Matusa pripažino, kad jų įstaiga suformuota siekiant racionalesnio valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, tačiau tam, kad tai būtų pasiekta, reikės ne vienų metų sunkaus ir nuoseklaus darbo.
„Esame įkurti tam, jog taupytume, ir tuo užsiimame. Mūsų centras neturi nė vieno tarnybinio automobilio, neperkame naujų baldų, kol sąlygos leidžia, naudojame iš kitų institucijų gautą biuro techniką ir t.t. Norime būti realus pavyzdys kitoms valstybinėms įstaigoms“, - siekiais dalinosi pašnekovas.
Šiandien centras atlieka dvi pagrindines funkcijas - vykdo buhalterinę apskaitą ir rūpinasi personalo administravimu.
„2018 m. liepą pradėjome darbą su 140 valstybinių institucijų. Šiandien aptarnaujame 19 tūkst. darbuotojų turinčias 125 institucijas, nes mažėja pačių valstybinių įstaigų skaičius. Netrukus turėtume pradėti rūpintis dar 41-os įstaigos personalo administravimo klausimais“, - patikslino centro vadovas.
Tiesa, pasak jo, pagal 2017 m. Vyriausybės priimtą sprendimą, dėl valstybinių institucijų funkcijų centralizavimo, centro „klientais“ turėtų tapti iš viso apie 500 valstybinių institucijų, išskyrus Seimą, prezidentūrą, STT, Viešųjų pirkimų tarnybą, teismus ir prokuratūras bei keletą kitų Vyriausybei neatskaitingų įstaigų.
Pašnekovo teigimu, nors administruojamos įstaigos ir toliau išlaiko savo finansų padalinius, įstaigų ir centro atliekamas darbas yra aiškiai atskirtas. Kiek sunkiau įžvelgti aiškią takoskyrą personalo ir žmogiškųjų išteklių valdymo srityje, tačiau ir čia, A.Matusos teigimu, atliekamos funkcijos, nors ir yra panašios, nesidubliuoja.
„Tarkim priimant naujus darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, įstaigos parengia konkurso reikalavimus, o mes vertiname dokumentus - ar jie atitinka nuostatas, ar tinkamai parengti, taip pat atliekame visą kitą susijusį techninį darbą. Esant reikalui, mūsų specialistai vyksta į vietą, atlieka atrankos komisijos sekretoriaus funkcijas, tad pačiai įstaigai tuo rūpintis nebereikia“, - sakė A.Matusa.
Dirbdamas su devynių ministerijų pavaldume esančiomis institucijomis, NBFC mato visų šių įstaigų gerąsias ir blogąsias patirtis bei gali ne tik įvertinti esamą situaciją, bet ir pasiūlyti efektyviausius optimizavimo sprendimus.
„Kiek teko susidurti, įstaigos taiko skirtingą praktiką, skirtingai vertina ir interpretuoja naujoves - vienos jas mielai priima, kitos ir toliau laikosi įsikibusios senųjų standartų. Kai mus kviečia, važiuojame ir pristatome savo gerąją praktiką, siūlome optimalius, efektyvesnius sprendimus. Galime pasidalinti idėjomis ir patirtimi, tačiau priversti keisti požiūrio negalime. Juolab kad dalį galiojančios tvarkos reglamentuoja ir Darbo kodeksas. Mes galime siūlyti tik patobulinimus ir tikėtis, kad į mūsų rekomendacijas bus įsiklausyta“, - pasakojo A.Matusa, pasidžiaugęs, kad į pateiktas rekomendacijas dažniausiai sureaguojama ir jų laikomasi.
Darbuotojų skaičius turėtų mažėti
Pagrindine ir aktualiausia problema buhalterinės apskaitos srityje NBFC vadovas įvardino bendros informacinės sistemos nebuvimą, užkertantį kelią bendrai efektyviai įstaigų buhalterinei apskaitai.
„Dabar 500 valstybinių institucijų naudoja daugiau negu 20 skirtingų buhalterinės apskaitos programų. Suvienodinus įstaigų apskaitą, įvedus vieningą standartizuotą sistemą, dalį procesų robotizavus, būtų galima perskirstyti darbo krūvius ir mažinti sistemų aptarnavimui reikalingą finansavimą. Tai tikslinga buvo padaryti anksčiau, tačiau nebuvo vienos apibendrinančios įstaigos. Šiandien institucijų veikloje skirtumų dar yra daug, bet NBFC dirba ir stengiasi juos standartizuoti - efektyviname, tobuliname procesus, padedame Finansų ministerijai, kuriant bendrą buhalterinės apskaitos informacinę sistemą. Kai šie darbai bus baigti, vienos programos realizavimas per metus valstybei leis sutaupyti apie 2 mln. eurų, kasmet išleidžiamų skirtingoms buhalterinės apskaitos informacinėms sistemoms palaikyti“, - perspektyvas atskleidė centro vadovas, patikslinęs, jog kartu su naujų sistemų diegimu vyksta ir su jomis dirbsiančių asmenų apmokymai.
Preliminariais skaičiavimais, pabaigus konsolidavimo procesą bus galima ne tik paskaičiuoti, kiek lėšų sutaupė valstybė (kasmet tikimasi sutaupyti 30-40 mln. eurų), bet ir sumažinti tiek valstybinių institucijų, tiek NBFC darbuotojų skaičių. Pastarųjų, pašnekovo teigimu, nuo dabar valstybės įstaigose esančių 3000 turėtų sumažėti iki 1000.
Centro vadovas, nurodęs, jog verslas panašia kryptimi juda jau maždaug dvidešimt metų bei tai, jog panašią praktiką taiko nemaža dalis Europos valstybių, tarp kurių yra Austrija, Suomija, Didžioji Britanija bei kaimyninė Estija, išreiškė viltį, jog centras sėkmingai veiks ir keičiantis valdžioms.
„Mūsų veiklos rezultatai nepasirodys per dieną ar dvi. Nors buvo atlikti tyrimai, šiandien planuojamus pasiekimus galime tik prognozuoti. Aišku, tam tikrų pokyčių jau matyti, tačiau, kaip seksis realizuoti visas idėjas - sukurti bendras informacines sistemas, optimizuoti apskaitą ir personalo administravimą, sumažinti popierizmą, automatizuoti sistemas bei sumažinti darbuotojų skaičių ir t.t., taps aišku tik realizavus visus numatytus veiklos etapus. Remiantis kolegų iš užsienio patirtimi, matome, jog judame teisinga kryptimi ir galime prognozuoti, kad nauda bus, tačiau tiksliai ją paskaičiuoti bus galima tik pabaigus darbą“, - reziumavo A.Matusa.
Komentaras
Publicistas, kultūros kritikas, žurnalistas Vytautas Rubavičius visas paskutinių metų valdžių vykdomas reformas, ar būtų jos skirtos kam nors optimizuoti, ar esą pagerinti gyventojų padėtį, buvo linkęs vertinti skeptiškai:
„Svarbių reformų Lietuvoje niekas seniai nevykdo. Tai, kas vyksta dabar, yra tik reformų imitacija, kuriant naujas biurokratines struktūras. Visuomenei pareiškiama, kad vienoje srityje biurokratinis aparatas sumažėja, tačiau tuo pat metu jis tyliai didinamas kitoje. Tam ir kuriamos įvairios kontroliuojančios ar patariančios įstaigos, kurios tik imituoja aktyvią veiklą, o faktiškai dubliuoja jau veikiančių institucijų funkcijas. Visa tai daroma, turint vieną aiškų tikslą, - sukurti „šiltas“ vietas „saviems“.
Tai dar būtų pusė bėdos, tačiau labai dažnai tokių „reformų“ vykdytojai neįvertina, kokią įtaką pokyčiai turės socialinei padėčiai ir kokios bus jų pasekmės. Ypatingai aiškiai tai pasijaučia atidžiau paanalizavus įvairius „optimizavimus“. Dažnai tokie planai remiasi vien buhalteriniais paskaičiavimais, tačiau nėra įvertinami socialiniai kaštai.
Tarkim valdžia nusprendė „optimizuoti“ regionuose veikusias ambulatorijas ar pirminius sveikatos priežiūros punktus ir esą taip mažinti išlaidas, net nesusimąstydama apie tai, kiek šios įstaigos buvo svarbios vietos gyventojams. Ypač - senyvo amžiaus.
Tas pat pasakytina ir apie nedideles kaimo mokyklas. Teigiam, kad jos uždaromos, nes nesurenka moksleivių, tačiau niekas nesusimąsto apie tai, kad nebelikus mokyklos kaimą palieka ir jaunos, vaikų turinčios šeimos. Būtent jos, o ne gražiai atrodančios ataskaitos, yra pagrindinis valstybės turtas, kuriuo, kaip matome, visiškai nesirūpinama.
Politikai turėtų suvokti, kad prieš pradedant reformas būtina įvertinti visus veiksnius, bet jie mato tik skaičius, o vėliau taip sutaupytus pinigus išleidžia pirkdami tankus.
Tad nereikėtų stebėtis, kad Lietuvoje vis nesibaigia sveikatos apsaugos, švietimo sistemos ir panašios reformos. Juk tie, kas tiesiogiai kuruoja šiuos procesus, prieina ne tik prie biudžeto, bet ir prie europinių pinigų. Pastarieji greitai įsisavinami, tačiau ar tai duoda praktinės naudos? Pagerėjo sveikatos priežiūros paslaugos? Padidėjo mokyklų tinklas? Pakilo mokinių žinių lygis?
Tikra ir naudinga reforma būtų realus mokytojų atlyginimų pakėlimas ir profesijos prestižo didinimas. Bet to nėra ir, tikėtina, nebus, nes tuomet pinigai atiteks tiems, kam ir turi atitekti, o „reformuotojai“ jais dalintis nenori.
Kai man užsimenama apie reformas, visuomet tame įžvelgiu tam tikrą dvilypumą - kažkas sumaniai naudojasi visuomenės problemomis ir skauduliais, imasi esą turinčių padėti veiksmų, tačiau prikuria tik dar daugiau problemų. O pinigai, kaip tekėjo, taip ir teka, „ten, kur reikia“. Ir tai nesikeis tol, kol valdininkų interesai užsidirbti, išplauti ar „gauti“ bus stipresni už sveiką protą.
Informacija
Kol Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras dar tik planuoja galimas permainas ir žada valstybinių lėšų taupymą, šiandien jame, be direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo, komunikacijos specialisto ir vieno vidaus audito skyriaus darbuotojo, taip pat dirba:
5 darbuotojai Teisės ir administravimo grupėje,
6 darbuotojai Veiklos skaitmeninimo grupėje,
101 žmogus Personalo administravimo departamente,
270 asmenų Buhalterinės apskaitos departamente.