Nors per pastaruosius porą metų sustabdytos trys kredito unijos, jos išlieka vienintele tikėtina atsvara komerciniams bankams. Remiantis statistika ir lyginant šių dviejų finansinių aktyvų veiklą, kredito unijos dirbo kur kas efektyviau. Deja, galiojantys įstatymai neleidžia unijoms konkuruoti su bankais, tačiau pastariesiems vis dažniau tampa rakštimis minkštojoj.
Nesudaro konkurencijos
Per dvejus metus uždarėme du bankus, per tuos pačius dvejus metus uždarėme keletą kredito unijų. Bet jei žiūrėtume procentiškai, bankai turėjo kur kas didesnę įtaką, nei kelios uždarytos unijos bendroje jų sistemoje. Realiai veikiančių bankų liko 8, unijų - 70. Proporcija rodo, jog unijos tikrai geriau dirba nei bankai. Tačiau Lietuvos banko valdyba reiškia priešingą požiūrį ir reglamentuoja, jog bankų sektorius stabilizuotas. LB vadovo Vito Vasiliausko teigimu, dviejų bankų žlugimas nepablogino pasitikėjimo komercinių bankų sektoriumi. Taip teigiama remiantis indėlių kituose bankuose išaugimu.
Štai, V.Vasiliausko išreikšta pozicija, unijų veikla toliau išlieka abejotina. Savo ruožtu LB rengia pataisas, kurios dar labiau sugriežtintų unijų veiklą.
Tiesa, šią savaitę Seimo Biudžeto ir finansų reikalų komitetas pradėjo kalbėti apie didesnę erdvę kredito unijoms, kurios turėtų tapti lokalia konkurencijos atsvara skandinavų komerciniams bankams šalyje. Visuomenės nedžiugina ir bankų komisiniai mokesčiai, kurie akivaizdžiai per dideli. Tuo metu unijos neturi teisės imti jokių mokesčių iš gyventojų.
Biudžeto ir finansų reikalų komitetas jau kreipėsi į Finansų ministeriją paskubinti Kredito unijų įstatymo pakeitimo teikimą. Tam dar turėtų pritarti Seimas. Tikimasi, jog tai sumažintų komercinių bankų mokesčius už bankines paslaugas.
Akivaizdu, jog komerciniams bankams nepalanku turėti kredito unijas pašonėje. Pastarosios siūlo ir kur kas didesnes palūkanas nei bankai, kurie sukrapšto tik procentą, kitą. Šiuo metu siūlomos terminuotų indėlių palūkanos vienoje iš kredito unijų siekia nuo 2,6 iki 4,4 procento, komerciniame banke - nuo 1,05 iki 2,5. Imant paskolą kredito unijos taip pat pranašesnės, kadangi siūlo kur kas mažesnes palūkanas nei bankai.
Neadekvačios sąlygos
„Už sąžiningą bankininkystę“ asociacijos vadovo Kęstučio Kupšio vertinimu, bankai siūlo monopolinius įkainius, tad kredito unijos visai visuomenei reikalingos kaip oras.
„Kartais sudaromos palūkanų, kitų įmokų sąlygos yra palankios tik pačiam bankui“, - kaip minusą įvardijo analitikas.
Kaip vieną iš kredito unijų išskirtinumą, jis pabrėžė, jog jos nėra biurokratinių lokomotyvų pavyzdžiai ir viskas vyksta gana lokaliai. O tai, pasak K.Kupšio, leidžia jausti, jog gyvename nevisiškai monopolizuotoje valstybėje.
Analitiko teigimu, vis dėlto nereikėtų vertinti taip, jog bankų veikla silpniau griežtinama, kadangi jų žingsnius kontroliuoja ne nacionaline prasme, bet jau visos Europos akys.
„Tačiau tų priemonių reguliacija nepriklauso nuo mūsų vietinės bankininkystės priežiūros institucijų ar Lietuvos. Jų veikla yra nutaikyta į būtent didžiuosius bankus, kuriems sugriuvus būtų sugriauta tam tikra dalis ekonomikos. Tad bankai turi praeiti kur kas griežtesnį prisitaikymą“, - pabrėžė K.Kupšys.
Kredito unijoms reikėtų pasitempti gerinant savo valdymą, nes tai, pasak analitiko, dažniausiai tampa centrinio banko priekabiavimo taikiniu.
„Tačiau nepateisinu tik vieno, jog yra suvaržyta galimybė kurti naujas kredito unijas. Padarytos kliūtys, kurios nėra įstatyminės ir priklauso nuo įvairiausių barjerų, kurie tiesiog sukuriami rinkoje. Tad tapo brangu įsteigti kredito uniją, nes reikia turėti ne tik pradinį kapitalą, bet yra reikalaujamas ir didžiulis papildomas kapitalas, kad unija galėtų egzistuoti“, - apie perlenktos lazdos efektą kalbėjo K.Kupšys.
Bankų įkainiai, analitiko vertinimu, taip pat neretai pasiekia absurdo lygmenį.
„Būna kartais, kai prieinama iki absurdo ir už sutartį paimama 80 tūkstančių litų“, - kaip pavyzdį pateikė K.Kupšys.
Siūlomų terminuotų palūkanų normos penkeriems metams
Kredito unijos
Mažiausios 2,6 % Didžiausios 4,4 %
Komerciniai bankai
Mažiausios 1,05 % Didžiausios 2,05 %
Povilas GYLYS, Seimo narys, ekonomistas:
Stiprinant visų sričių priežiūrą tiek komercinių bankų, tiek kredito unijų veiklą, nereiktų užmiršti, jog dažnas viešas neigiamas kalbėjimas apie finansines institucijas blogina jų padėtį. Kredito sfera yra pagrįsta pasitikėjimu.
Lietuvos banko kalbos yra šiek tiek neelegantiškos kredito unijoms bei šališkos komerciniams bankams. Tai nereiškia, kad reikia apskritai vengti kalbėti, bet kalbėjimą reikia subalansuoti. Didžiausi komerciniai bankai kovoja už vietą kredito rinkose. Vyksta daug kalbų, tačiau faktas yra tas, kad dviejų bankų žlugimas naudingas kai kuriems kitiems bankams, nes jie paėmė kreditorių dalį.
Pavyzdžiui, Kanados ekonomikoje kredito unijos prisidėjo prie to, kad šalies finansų sektorius apskritai nenukentėjo per paskutinę krizę tiek, kiek nukentėjo tos šalys, kur vyrauja tradicinė bankininkystė.
Vis dėlto pas mus komerciniai bankai turi didelę galią ir tai turėtų būti atskiro tyrimo objektas. Šią savaitę svarstėme klausimą dėl pelno mokesčio, kurį turi mokėti komerciniai bankai, bet beveik nemoka. Čia yra kol kas didžiausias klausimas. Nes dabar nuostoliai yra dengiami iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jie pelną gauna, o jei dirba nuostolingai, tai yra jų verslo rizikos dalis.
Visuomenė, centrinis bankas, komerciniai bankai, jei yra sunku, turi galvoti, kaip išeiti iš susidariusios blogos padėties. Be viešos diskusijos sukūrėme tokią sistemą, o tai rodo komercinių bankų galią. Didieji bankai akreditavo verslą didžiosios krizės metu, bet aukštomis palūkanomis. O valstybė bankams mokėjo arti 10 procentų. Susidaro klausimas, kas kam dirba - ar valstybė bankams, ar bankai valstybei.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
