(12)Aukščiausiasis nusprendė šiame amžiuje kas dešimtmetį siųsti mūsų planetą į skaistyklą. 1999 - 2000 m. pasaulį siaubė Azijos ir Rusijos krizė, dar atmintyje gyva 2008-2009 finansų krizė ir štai dabar vėl naujas išbandymas. Nors jis prasidėjo juokeliais apie tolimoje egzotiškoje valstybėje vėl išlindusį naują virusą, per porą mėnesių tas virusas žiauriai parodė, kur veda lengvabūdiškas pavojaus neįvertinimas, faktiškai paralyžiavo Europą bei didelę dalį likusio pasaulio.
6 nuotr.
Iš pradžių vangiai snaudę, akcijų rinkos sujudo, kai valstybės viena po kitos pradėjo skelbti griežtas karantino priemones ir uždarinėti sienas. Pagrindiniai akcijų indeksai „Dow Jones“, DAX, „Nikkei“, „S&P 500“, „Euro Stoxx 50“ jau praėjusią savaitę nučiuožė žemyn tokiais tempais, kurie prilygo, o kai kada net ir viršijo, 2009 m. krizės laikus. Štai pvz., „Dow Jones“ ir DAX per kelias dienas prarado daugiau nei trečdalį vertės. Akivaizdu, kad centriniai bankai ir vyriausybės turėjo reaguoti nedelsiant, šį kartą taip ir buvo pasielgta. Gelbėti pasaulio buvo pasiųsti du karžygiai: praktiškai neribotas pinigų srautas į ekonomiką ir paketai infrastruktūrinių ir konjunktūrinių priemonių. Pirmiausia pagrindiniai centriniai bankai, tokie kaip JAV, Japonijos, Jungtinės Karalystės ir kt., drastiškai sumažino savo palūkanų normas, kiek įmanoma palengvindami komercinių bankų, o per juos ir verslo prieigą prie itin pigių pinigų. Europos Centrinio Banko (ECB) galimybės mažinti palūkanų normą praktiškai išsemtos, nes dar labiau neigiamos palūkanos galutinai pakirstų įprastą bankų verslo modelį, o ir ko verti būtų dar labiau atpigę pinigai, nes ECB juk nepirks automobilių, šaldytuvų, neties kelių ir nestatys namų. Vadinasi, kur kas svarbesnės yra infrastruktūrinės ir konjunktūrinės priemonės, kurios skatintų vartojimą, investicijas ir inovacijas, ką parodė ir akcijų rinkų reakcija. Todėl daugelis ES valstybių taip ir elgiasi, taikydamos sutrumpintą darbo dieną, atidėdamos mokesčių ir kitus privalomus mokėjimus, plėsdamos viešąsias investicijas. Be to, Europos Komisija padarė nors ir rizikingą, bet, matyt, būtiną, žingsnį, leisdama valstybėms nesilaikyti Fiskalinės drausmės įstatymų, tuo būdu atverdama joms papildomas skolinimosi galimybes.
Kaip vieningai pažymi užsienio apžvalgininkai, pats virusas yra, ko gero, mažiau pavojingas negu jo baimė. Ir štai čia išmuša aukštųjų politikų, kurie turi užtikrinti, kad ta baimė neišvirstų į paniką ir chaosą, valanda. Dar ir dabar prisimenu, kaip buvęs Vokietijos kancleris Šrioderis su žvejo batais braidžiojo iki pažastų purve per 2002 m. šimtmečio potvynį Saksonijoje, o visai neseniai Kinijos prezidentas nepabijojo apsilankyti epidemijos epicentre Uhane, nors medicininiu požiūriu gal tai ir nebuvo teisingas žingsnis. Tačiau jis rizikavo, norėdamas suteikti žmonėms stiprybės, skirtingai nuo mūsų prezidento, kuris pramogavo rungtynėse, visiškai ne vietoje ir ne laiku demonstruodamas savo „drąsą“. Dar daugiau, kai mes turime pripažinti premjero, kuris yra daugiau pažeidžiamas negu daugelis iš mūsų, ir pagrindinių ministrų ryžtingą veiklą, prezidento, kaip konsoliduojančios ir žmones palaikančios asmenybės, aiškiai pasigendame, jei neminėsime bejausmio klerkų sukurto ir per televiziją perskaityto teksto.
Artėjančios koronaviruso krizės akivaizdoje Lietuva šį kartą pasielgė ryžtingai ir greitai. Pateiktas priemonių planas, apimantis tiek finansines, tiek ir konjunktūrines priemones, matyt, yra beveik optimalus. Turbūt nebėra reikalo smulkiai jas visas vardinti. Tačiau dabar atėjo laikas priminti, ypač masiškai prašantiems pagalbos verslininkams, kad mokesčius reikia mokėti, ir garbė turi būti ne tam, kuris jų išvengia, o tam, kuris juos sumoka. Nesunku suvokti, kad dabar pagalbos galimybės būtų visai kitokios, jei mes neturėtume vieno mažiausių ES biudžetų. Gal bent dabar koronavirusas privers mus visus vieną kartą rimtai susimąstyti?
Be standartinių ekonominių priemonių, kurias taiko dauguma ES šalių, ypač reikšminga yra 1 mlrd. eurų Vyriausybės investicijų programa, kuri turėtų bent minimaliai stumti ekonomikos lokomotyvą. Tokios infrastruktūrinės priemonės, kaip namų renovacija, kelių tiesimas viešųjų pastatų statyba ir pan., jau nuo seno naudojamos krizių atvejais nevaldomai recesijai stabdyti.
Suprantama, kad minėtoms priemonėms numatytas lėšas reikės skolintis ir labai daug, beveik pusę tos sumos, kurią pasiskolinome per 2009 m. krizę. Tai galėsime padaryti, EK leidus nebevykdyti Fiskalinės drausmės įstatymo ir ECB atleidus bankų priežiūros reples. Tačiau tikrai nereikia būti pernelyg dideliais optimistais ir tikėtis itin pigių pinigų, nepaisant nepalyginamai geresnės finansinės situacijos nei 2009-2012 m. Į finansų rinkas ateis dauguma šalių, ir kur kas didesnių už mus, taigi kreditoriai galės ne tik priekabiai rinktis, bet ir nustatyti mažiau patrauklias palūkanas, negu tikimės dabar. Manau, dabar situacija būtų kur kas palankesnė, jei turėtume Valstybinį komercinį banką, kurio vienas pagrindinių uždavinių kaip tik ir būna gelbėti kraštą, jo verslą ir žmones ekonominių skersvėjų atvejais. Gal virusas pabudins snaudalius bei nevykėlius.
Baigiant, belieka tikėtis, kad karantinas nesitęs per ilgai, ir visiems palinkėti: būkite sveiki!
