Eiliniai piliečiai nėra prokurorai, teisėjai, todėl negali atsakyti, kiek kalti ar nekalti yra buvę „Snoro“ savininkai. Pabėgo, ir tiek. Kaip ir Vladimiras Romanovas. Tai teisininkų reikalas. Jei kojas turi, tai bėga. Į žalesnes ar saugesnes lankas. Domina kitas dalykas. 2011 metų lapkritį, kai V.Vasiliauskas su I.Šimonyte pranešė apie banko nacionalizavimą, o vėliau - apie bankrotą, piliečiams buvo sukurtas visiškai neperspektyvaus banko įvaizdis. V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė niekur nebėga, todėl įjunkime vaizduotę ir atkurkime praeitį. Tiesiog baisu. Šalyje tvyro ekonominė krizė. Pensininkams nuraižytos pensijos. A.Kubilius labai susiraukęs. Ir staiga televizoriuose pasirodo labai susirūpinęs V.Vasiliauskas ir itin susirūpinusi I.Šimonytė. Balsai virpa lyg tiems pučistams per Maskvos rugpjūčio pučą. Jautriai dėlioja sakinius apie netikėtai pabėgusius „Snoro“ savininkus. Praneša Lietuvos publikai, kad bankas de facto - nemokus. Suprask, indėlininkų pinigai kažkur, dar nežinia, kur ištekėjo. Iš banko liko tik tuščias kevalas. Bet nesijaudinkite. Su indėlininkais bus atsiskaityta. Jus išgelbės Lietuvos valstybė. Sukandusi dantis. Nes, supraskite, krizė. Su itin suveržtais diržais.

Žmonės išsigando (Labai!)

Retorinis klausimas. Jei „Snoras“ prieš 4,5 metų jau buvo visiškai žlugęs, neatgaivinamas, tai iš kur jame liko tiek turto? Ir, kaip dabar matome, buvo visiškai perspektyvus paskolų portfelis. Nes buvę „Snoro“ paskolininkai, išskyrus retas išimtis, ir dabar tvarkingai grąžina paskolas bei moka palūkanas. Tačiau buvo nupieštas visai kitoks vaizdas. O dar daugiau vaizdų prisipiešė patys piliečiai. Prisiminę banko „Sekundė“, įvairių abejotinų investicinių holdingų ir kitų abejotinų bankelių laikus. Įsivaizduok - lyja. Dargana. Sušalę indėlininkai stūkso eilėje prie žlugusio bankelio durų. Rašosi į eilę. Sudarinėja sąrašus, kuria laikinąsias apgautų indėlininkų organizacijas. Aršesni išbarbena bankelio prezidento pilaitės stiklus ir rašo peticijas Vyriausybei, prezidentūrai bei Seimui. Niekas jų neklauso. Tik šiek tiek pavaidina. Atviresni lepteli, jog patys kalti. Įtakingesni lenda pro kitas duris. Kad grąžintų bent pusę. Likusius pasiliktų kaip komisinius. Dar įtakingesni išsikviečia bankelio vadovą į apklausą. Pasiūlo - arba droži į areštinę, kur tavęs laukia trys randuoti karatistai, arba grąžink mano indėlį. Tad piliečiams, pasiklausiusiems valstybės vadovų, įskaitant Dalią Grybauskaitę, tapo itin klaiku. Įsivaizdavo, jog „Snoras“ - mažų mažiausiai tarptautinių banditų, Kolumbijos narkotikų kartelių ir agentų irštva. Turinti kėslą finansiškai sužlugdyti mūsų trapią valstybę. Ir ypač indėlininkus pensininkus. Išdalijo jų pinigėlius įvairiems banditams. O už likusius prisipirko sau limuzinų ir gražių barakudų.

Valdžia supyko (Labai!)

Nuo pat „Snoro“ bankroto pradžios piliečių smalsumas buvo nukreiptas kiek keistoka vaga. Į pirmą planą buvo iškeltas klausimas, kas nutekino paslaptį, kad „Snoro“ savininkus ketinta sulaikyti. Žmonės ilgam įsivėlė į melo detektorių parodymų ar neparodymų, atstatydinimų ar neatsistatydinimų, net teismo grąžinimo į darbus intrigą. Žmonės svarstė, kiek teisus FNTT vadovas Vitalijus Gailius, ginantis savo pavaduotoją Vytautą Giržadą. Kiek teisi Dalia Grybauskaitė, o kiek Raimondas Palaitis. Tad kol buvo kuriamas šis serialas, taip ir nenustatęs, kas nutekino paslaptį, gyvenome aistringai, bet nenaudingai. Nes ar naudinga būti per daug paranojiškam?

Užsieniečiai praturtėjo (Labai!)

Kol piliečius purtė smalsumo paranoja, valdžia tirtėjo nuo patikimumo ar nepatikimumo paranojos. Iš pat pradžių nuspręsta, jog savus specialistus į neva tuščio „Snoro“ kevalą baisoka įleisti. Mūsiškiai esą nepatikimi. Dar kokį sietyną nusikabins. Į savo butą išbogins. Ar informaciją buvusiems savininkams nutekins. Tad ieškota patikimesnių. Solidžių. Ne nuo žagrės. Su nemūsiškomis pavardėmis. Ir nemūsiškomis algomis. V.Vasiliauskas 2012 metais kalbėjo, kad jei „Snoras“ būtų gelbėjamas, būtų kasmet generavęs 60 mln. Lt nuostolių. Tačiau laikinasis „Snoro“ administratorius Saimonas Friklis per 8 darbo dienas sau ir savo komandai generavo 5 mln. eurų. O nelaikinasis banko bankroto administratorius Nilas Kuperis kartu su konsultantais kainavo 46,963 mln. eurų. Paties N.Kuperio darbo dienos įkainis buvo 935,5 euro kasdien. Vos ne keturios vidutinės mūsų pensininkų pensijos. Tad žiūrint iš laiko perspektyvos Finansų ministerijai būtų buvę pigiau duoti pinigų, kad „Indėlių ir investicijų“ draudimas atsiskaitytų su indėlininkais, o patį „Snorą“ tiesiog susprogdinti. Nes dinamitas už N.Kuperį pigesnis. Kariuomenė tokiam taupiam reikalui būtų paskolinusi. Būtų pigiau pasikviesti kino operatorius, kad nufilmuotų sprogdinamą „Snorą“. Prieš tai išnešus visą kilnojamąjį turtą, įskaitant pieštukus. O sprogimo kadrus galėjome vėliau parduoti. Būtų pravertę naujoms „Godzilos“ serijoms. „Žvaigždžių karams“. Ir meniniam filmui apie Alfredą Nobelį.

Galų gale, jei „Snoras“ buvo visiškai tuščias, savininkų išvogtas, tai reikėjo į tą vakuumą įsileisti bent kelis vaikučių darželius. Kurių galų tas per brangus ir gerokai peraugęs N.Kuperis? Ikimokyklinio ugdymo įstaigų Vilniuje trūksta. Vaikai netelpa. Laigytų sau darželinukai gražioje pilyje. O auklytės saugotų, kad nenusiristų nuo laiptų. Išvalytų visas neigiamas „Kolumbijos mafijos“, „Maskvos įtakos“ ir iššvaistytų pinigų karmas. Seifuose galėtų žaisti slėpynių.

Kada nors vis vien bus aiškinamasi, ar „Snorą“ tikrai derėjo numarinti. Nes kai marinimo procesas taip ilgai tęsiasi, galima įtarti, jog tas numirėlis per daug buvo gyvas. O tai jau skamba makabriškai. Net drakuliškai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“