1 nuotr.„Respublikos“ savaitės akiratyje - Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) perduota išslaptinta Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma, kurioje minimi buvusio prokuroro Ramučio Jancevičiaus kontaktai su „MG Baltic“ vadovybe. Nors NSGK skelbs savo išvadas birželio pradžioje, žinia apie R.Jancevičių išviešinta gegužę. Kodėl? Iš kur toks nekantrumas? Paprastai taip skubotai elgiamasi, kai trūksta „nusikaltimo sudėties“. Tačiau labai norisi buvusį Vilniaus apygardos vyriausiąjį prokurorą pažeminti. Atiduoti visuomenės teismui.
NSGK pirmininkas Vytautas Bakas nemato prasmės aiškintis, kas ir kodėl nutekino informaciją apie R.Jancevičių. Esą yra ir svarbesnių dalykų. Tačiau informacijos nutekintojai puikiai žino, jog visuomenės teismai per daug į smulkmenas nesigilina. Panašesni į linčą. Svarbu ne pats faktas, bet ĮSPŪDIS. Ypač, kai VSD pažyma paviešinama tinkamu laiku. Kai koncernas „MG Baltic“ visų akiratyje. Ir veikia ne Mėnulyje. Tad visi, kas kada nors su koncerno vadovais kalbėjosi, gėrė kavą, žaidė tenisą ar prasilenkė teatro vestibiulyje, savaime yra įtartini. O gal ne taip šnektelėjo. Arba ne taip VSD žvalgai suprato. O kitąkart, kai teisėsaugą sudomins koks nors kitas koncernas, verslo objektas, vėl drebės ar aiškinsis kiti asmenys. Irgi su kažkuo gėrę kavą, kažkam paspaudę ranką ar kartu sportavę. Kad visuomenė įsivaizduotų, jog politinėje ir teisinėje sistemoje neliko švarių žmonių. Visi susitepę išdavikai. Tarnybinių paslapčių nutekintojai ir t.t.
Bulterjeras, akla Temidė ir šakalas
Laikinai atsiribosiu nuo buvusio prokuroro, nuo 2016 m. - „MG Baltic“ rizikos valdymo vadovo, R.Jancevičiaus. Atėjusio į koncerną tada, kai buvęs „MG Baltic“ viceprezidemtas Romualdas Kurlianskis jau buvo įkliuvęs. Dabar pakalbėsiu apie visuomenėje susiformavusius teisininkų tipažus. Prokuroras ir policininkas visada įsivaizduojami kaip koviniai bulterjerai. Skirtumas tik toks, jog prokuroras įsivaizduojamas esą už policininką protingesnis. Bent šiek tiek. Bet abu vienodai puolantys, kandžiojantys blogį. Tiesa, kartais per uolumą įkanda ir gėriui. Kartais netgi už tai atsiprašo. Tačiau pagrindinis tokių teisininkų užsiėmimas - puolimas. Teisėjo darbas - teisingai nuteisti arba teisingai išteisinti. Tad, anot visuomenės opinijos, darbas visai nesudėtingas. Ir net nerizikingas. Jei nusikaltėliui skirsi kiek mažiau metų nei siūlė prokuroras. O šit advokatai, anot tos pačios visuomenės nuomonės, yra visiškai neaiškūs parsidavėliai. Nes už pinigus gina nusikaltėlius. Tad, anot visuomenės, advokatai teismuose visiškai nebūtini. Nebent atstovautų nukentėjusiems. Bet jie, begėdžiai, atstovauja „žulikams“, žudikams, prievartautojams. Beje, taip galvoja ir dalis policijos pareigūnų bei prokurorų. O teisinio išsilavinimo neturintys net teismo salėje advokatus įžeidinėja. Kad per meiliai kalbasi su nusikaltėliu. Tad tęsiant apibūdinimus, jei prokuroras ir policininkas - bulterjerai, tai advokatai - sukti, išdavikiški šakalai. Sugebantys apmulkinti aklą Temidę - teisėją.
Jie visi tapo šakalais?
Tačiau ar tai tiesa? Remiantis tokia logika, joks prokuroras neturi teisės eiti dirbti kitur. Nei į koncernus, nei į kitokias kontoras. Jei esi bulterjeras, tai ir lik bulterjeru. Arba drožk į pensiją. Tačiau gyvenimas rodo, jog dalis prokurorų ir policininkų tampa verslininkais, politikais, teisėjais ir tais pačiais advokatais. Buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas - ir politikas, ir advokatas. Buvę generaliniai prokurorai Antanas Klimavičius, Vladimiras Nikitinas, Algimantas Valantinas vėliau tapo teisėjais. Buvęs generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia - advokatas. Buvęs STT vadovas Juozas Gaudutis - advokatas. Į advokatūrą dirbti išėjo visa plejada prokuratūros talentų - Rolandas Tilindis, Mindaugas Dūda, Aidas Mažeika, Paulius Jablonskas, Giedrius Danėlius, Artūras Bauža ir t.t. Ir būtent buvę prokurorai, atsidūrę kitoje barikadų pusėje yra patys talentingiausi gynėjai. Nes puikiai išmano puolėjo - bulterjero - logiką. Ir nujaučia galimas puolimo spragas. Tačiau ar galima, pasidavus įtarimų psichozei, teigti, jog visi policininkai bei prokurorai, tapę advokatais, tapo šakalais. Buvusių kolegų išdavikais. Esą nuėjo dirbti nusikaltėliams. Už didesnius pinigus. O kai kurie net sulindo į Seimą. Gal, kad dar labiau pasitarnautų „žulikams“?
Nedėkingoji teisininkų ir politikų karma
Aišku, jei tokie pamąstymai būtų visiškai be pagrindo, visuomenė vis vien įtarinėtų. Kaip įtarinėjo kiekvieną iškilesnį asmenį, kompromituotą slaptomis pažymomis. Tačiau kas turi daugiausia priešų? Teisininkai ir politikai. Nes vieni kažką pagavo, o kiti - kažko nepadarė. Tačiau kaip nedidelėje Lietuvoje galima apsidrausti, jog tikrai niekada nestovėjai prie kriminalinio pasaulio atstovo? Neprasilenkei su „daktaru“ saulėtosios Vilijampolės turguje, o su „princu“ nesusidūrei Šiaulių kavinėje. Ar netyčia nevedei bandito šeštos eilės puseserės. Statistika teigia, jog bent trečdalis britų yra labai tolimi savo monarchų giminaičiai. O visi dabartiniai Žemės gyventojai - tolimi neandertaliečių giminaičiai. Tad visai įmanoma, jog „daktarai“ yra trečdalio Vilijampolės protėviai. Galų gale, kodėl niekas neįtarinėjo klinikų medikų? Operavusių apšaudytus banditus. Ar stomatologų. Įstatinėjusių išmuštus dantis. Tačiau bent kiek iškilesnį teisininką, politiką ar valdininką nuolat persekioja nusikaltėlio karma. Pakako vienam Seimo nariui Dzūkijoje atsidurti vienoje nuotraukoje su Kauno banditu Guzu - ir teko ilgai aiškintis, kad tokio bandito nepažįsta iš veido. Pirmą kartą pamatė. Dėl šito klausimo ypač dažnai buvo medžiojamas buvęs generalinis prokuroras, politikas A.Paulauskas. Nes Žemaitijoje per kažkokias sporto varžybas atsidūrė šalia trečiarūšio banditėlio iš Kauno, pravarde Čiornas. Tokio trečiarūšio, kad jo iš veido nepažinojo net Kauno miesto nuovados. O Alytuje, per „Auksinių svogūnų“ teikimo ceremoniją, A.Palauskas sugebėjo atsisėsti šalia Tauragės Šviniaus. Tai reiškia, kad bet koks politikas ar eksprokuroras, jei nenori būti sukompromituotas, turi savo išmaniajame telefone turėti veidų atpažinimo programėlę. Ar, atsisėdęs šalia nepažįstamojo, paprašyti jo pirštų antspaudų. Taip pat visiems teisininkams, išėjusiems iš statutinių organizacijų ar prokuratūros, nepatartina įsidarbinti privačiame sektoriuje. Nes iškart įtars, jog išpliurpė kokiam nors verslininkui karines paslaptis, žvalgybų duomenis. Tad ką daryti R.Jancevičiui? Nuo 1995 m. vadovavusiam Vilniaus miesto prokuratūrai, o nuo 1997 m. - Vilniaus apygardos prokurorams? Negi tokią ilgametę tarnybą nubraukia viena VSD pažyma? Vėlgi neįrodanti nieko neteisėto. Nes už neteisėtą veiklą R.Jancevičius jau būtų nuteistas. Ar bent pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tad nėra nieko. Tik burbulas. Tiesa, pirmą atkurtos valstybės dešimtmetį tokių burbulų pakako, kad visi vietiniai Kauno teisininkai būtų susieti su „daktarais“. Kauno apskrities prokuratūros ir Vyriausiojo policijos komisariato galvos buvo pakeistos atvykėliais. O atvykėliai, kad nesusiteptų į „daktarus“, po darbų dumdavo į Vilnių ar tūnodavo savo tarnybiname kambarėlyje užsidarę. Nes mažoje Lietuvoje, jei nori niekam neužkliūti, būtina visiška izoliacija. Vos ne asociali. Nes tenka bėgti iš sociumo. Niekur nesilankyti, nesisvečiuoti. O buvusiems prokurorams, jei dar bent kiek liko sveikatos, telieka važiuoti į Norvegiją ar Švediją. Rinkti braškių. Bet ir tai ten gali netyčia susipažinti su tautiečiu, kuris Norvegijoje „stumia“ narkotikus.
