2 nuotr.Prezidentūra tvirtina, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė susirašinėjo su buvusiu Liberalų sąjūdžio lyderiu Eligijumi Masiuliu, nes esą nežinojo to, ką apie jį ir koncerną „MG Baltic“ per daugiau nei 10 metų buvo surinkęs Valstybės saugumo departamentas (VSD). Neva prezidentai medžiagą visada gauna tik žodžiu ir tik fragmentišką. Ar tai tiesa? Apie tai - „Vakaro žinių“ interviu su advokatu Arvydu Pociumi, 2004-2007 m. vadovavusiu VSD.
- Dabartinis VSD vadovas Darius Jauniškis tvirtina, kad bent jau jo kadencijos metu prezidentė buvo nuolat informuojama apie verslo interesų, susijusių su politiniais procesais, stebėjimą. Tačiau Prezidentūra tvirtina nežinojusi apie E.Masiulio vaidmenį, todėl D.Grybauskaitė su juo ir susirašinėjo. Ar tai tikėtina? Tyrimas buvo pradėtas dar tada, kai jūs vadovavote VSD. Kokia apimtimi jūsų laikais būdavo informuojama prezidentūra? - „Vakaro žinios“ teiravosi Arvydo POCIAUS.
- Prezidentui būdavo teikiama visa informacija, kokia būdavo reikalinga ir kokios būdavo prašoma. Ir kuri būdavo aktuali. Tiek žodžiu, tiek raštu. Ir, jei reikėdavo, ji būdavo patikslinama tos informacijos teikimo metu. Nebūdavo jokių paslapčių.
- Prezidentas Valdas Adamkus buvo detaliai informuotas: minint įmonių, partijų pavadinimus, politikų pavardes?
- Neatsimenu, kad politiniai procesai būtų akcentuoti, nes politinės partijos nebuvo savarankiško tyrimo objektas. Kiek suprantu iš dabar pateiktos informacijos, ji turbūt atsirado atliekant kitus tyrimus. Būna taip, kad tiriami visiškai kiti objektai ir betiriant gaunama papildomos informacijos visiškai kitais klausimais. Tokiais atvejais, ji perduodama arba kitoms institucijoms pagal kompetenciją, arba, jei ji susijusi su valstybės saugumo reikalais, - parengiama informacija šalies vadovams, kurie turi žinoti apie tokius procesus. Tačiau mano laikais tiesioginių tyrimų, nukreiptų prieš partijas, tikrai nebuvo.
- Iš Seimo komitetui pateiktos VSD pažymos matyti, kad žurnalistas Tomas Dapkus ir kiti asmenys buvo sekami nuo 2008 m., nes pateiktos tų laikų susirašinėjimo išklotinės. Per 10 metų nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Negi VSD neprivalėjo sunaikinti tų duomenų, jei jų pagrindu nebuvo galimybės pradėti tyrimo?
- Tokių duomenų likimą savu laiku reglamentuodavo Operatyvinės veiklos įstatymas, kuris vėliau transformavosi į dabartinį Žvalgybos įstatymą. Reikia žiūrėti, kokie yra dabartiniai teisės aktų reikalavimai. O mano laikais buvo pavesta Generalinei prokuratūrai koordinuoti specialiųjų tarnybų turimą surinktą tam tikrą informaciją ir spręsti, koks turi būti tolimesnis tos medžiagos likimas, naudojimas. Nes logiška, kad, atliekant vienus ar kitus tyrimus, VSD gaudavo ir daugiau informacijos, kuri pagal darbo kryptis labiau atitikdavo kitos tarnybos veiklos pobūdį: pavyzdžiui, FNTT ar STT. Buvo išleistas atitinkamas generalinio prokuroro įsakymas, sudaryta koordinacinė grupė, kuri tokio pobūdžio informaciją aprobuodavo ir nuspręsdavo, kuri tarnyba turi toliau su ja dirbti. Pavyzdžiui, jei tai siejosi su korupcija, būdavo perduodama STT. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei STT, vykdydama tyrimą dėl korupcijos apraiškų, aptikdavo duomenų, susijusių su VSD darbo kryptimi, perduodavo mums. Taip buvo sureguliuotas operatyvinės informacijos apsikeitimo mechanizmas. Nežinau, ar šiuo metu jis yra veikiantis.
- Tada tikriausiai nežinote, ir kokie yra sekimo mastai. O kokie būdavo jūsų laikais? Žurnalistų bendruomenė dabar spėlioja, kiek gi plunksnos brolių yra pasiklausoma...
- Mano laikais žurnalistai nebūdavo tyrimo objektais. Jie patekdavo nebent tik jei bendraudavo su tyrimo objektais. Galėdavo patekti, būdavo atsitiktinių dalykų. Tarkime, būdavo vienas tyrimo objektas. Ir jei jis bendraudavo su plačiu asmenų ratu, tai ir tie asmenys pasitaikydavo atsitiktiniu būdu. Bet tai nereiškia, kad būdavo specialus žurnalisto sekimas ar domėjimasis jo veikla.
