Kraujuojantį vyrą patikėjo medikams

V.Nikontienė sakė, nors vyrui padėti jau nebegali, tačiau prie jo karsto pažadėjo paviešinti istoriją apie galimą gydytojų abejingumą, kainavusį jam gyvybę.

Rugpjūčio 26 dieną 78 metų Edmundui Nikontui pradėjo skaudėti pilvo apačią - vis vaikščiojo susiėmęs. Apie 11 valandą žmona iškvietė greitąją pagalbą, vyrą išvežė į Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios pagalbos (priėmimo) skyrių. Padarė tyrimus ir pasakė, kad jam yra dvylikapirštės žarnos uždegimas. Žmona išprašė, kad jį paguldytų į ligoninę.

Kitą dieną paskambino Gastroenterologijos skyriaus gydytoja ir pasakė, kad uždegimas yra, bet antibiotikus gali gerti ir namuose. Liepė jį iš ligoninės pasiimti.

V.Nikontienė laukė vyro Priimamajame. Atvežė jį vežimėlyje, tačiau moterį šokiravo, kad jo ranka buvo kruvina, sukruvinta drabužio rankovė. Moteris suprato, kad ten į veną buvo statoma lašinė. Pro šalį ėjo slaugytoja ir pasisiūlė ranką sutvarstyti. Sutvarkius ranką sutuoktiniai išvyko namo.

Vakare Valerija atsigulė kiek anksčiau. Po kurio laiko pajuto, kad vyras ją žadina ir skundžiasi, kad jam kažkas teka. Įjungusi šviesą, moteris nustėro - lovoje buvo pribėgę kraujo, grindys buvo kruvinos. Kraujas tekėjo iš tos pačios rankos. Žmona ir vėl kvietė greitąją. Medikai sutvarstė ranką ir norėjo vyrą palikti namuose, tačiau Valerija paaiškino, kad jis vartoja kraują skystinančius vaistus, greičiausiai sutriko kraujo krešėjimas, todėl pareikalavo jį vežti į ligoninę.

Mirė nesulaukęs pagalbos?

Rugpjūčio 28 d. rytą ji paskambino į Priimamąjį ir paklausė, kur paguldė E.Nikontą. Atsakymas pribloškė: niekur, vis dar Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje.

Nieko nelaukusi moteris nuskubėjo į ligoninę. Užėjusi pas gydytoją Rolandą Kazlauskaitę, klausė, kaip Nikontas. Sužinojo, kad nieko blogo, sulašins lašinę ir paleis namo.

„Klausiu, ar tyrė kraujo krešumą. Sako, ne. Tai, sakau, visą naktį jūs nieko su juo nedarėte", - piktinosi žmona.

Gydytoja pažadėjo atlikti kraujo tyrimą. Nesulaukdama jokių žinių, apie 11 valandą V.Nikontienė vėl užėjo į gydytojos kabinetą, pasiteirauti, koks tyrimo atsakymas. Gydytoja jo dar nebuvo mačiusi, tik tada pažiūrėjo kompiuteryje. Kraujo krešumo rodiklis buvo pavojingai sumažėjęs.

V.Nikontienė pasakojo, kad tuo metu į kabinetą užėjo slaugytoja ir kažką gydytojai pašnabždėjo. Gydytoja moteriai liepė tuoj pat eiti lauk į vestibiulį.

„Aš sėdėjau ir mačiau, kad mano vyrą iš ten, kur jis buvo už užuolaidų, išvežė į kitą patalpą. Praėjo gal koks 10 minučių, atėjo gydytoja ir pakvietė užeiti pasikalbėti. Šaltu veidu ji man pareiškė: „Viską darėm, bet mums nepavyko." Nesupratau - klausiu, kas nepavyko? Man sako, kad mirė. Negalėjau patikėti. Paklausė, ar noriu pamatyti vyrą? Kaip aš nenorėsiu?

Aš įėjau, jis iki pusės buvo nuogas. Aš verkdama kritau ant jo ir pajaučiau, kad jis visas jau atšalęs. Žmogus per 10-15 minučių neatšąla. Tai reiškia, kad jis už tų užuolaidų jau buvo miręs kurį laiką. Matyt, kai seselė ėjo pro šalį, pamatė, kad jis miręs. Man paaiškino, kad jis užspringo tulžimi. Krauju jis užspringo, o ne tulžimi", - negalėdama sulaikyti ašarų pasakojo moteris.

E.Nikonto mirties diena buvo šeštadienis. Artimieji laukė, kol pirmadienį atliks kūno skrodimą. Tačiau pirmadienio rytą V.Nikontienei paskambino Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus vedėja ir pasakė, kad gali atvykti pasiimti vyro mirties liudijimą, kuris jau paruoštas.

„Paklausiau, kaip parašė mirties liudijimą, jei tik po pietų darys skrodimą. Man niekas neatsakė, padėjo ragelį", - prisiminė moteris.

Mirties liudijime įrašyta tiesioginė mirties priežastis - ūmus kariopulmoninis nepakankamumas, o tarpinė priežastis - kraujavimas dėl ilgalaikio krešėjimą slopinančių vaistų vartojimo. Apie jokį užspringimą tulžimi - nė žodžio.

V.Nikontienę stebino gydytojų šaltumas. Niekas net užuojautos nepareiškė. Tik skyriaus vedėja, paskambinusi dėl mirties liudijimo, atsiprašė ir užjautė.

Ligoninė sudarė komisiją minėtam atvejui ištirti

Apie patirtus košmarus Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje pasakoja ne vienas ten papuolęs pacientas. Neseniai ligoninė paskelbė pranešimą apie šio skyriaus darbą, kur rašoma, kad pagalba jame teikiama ir nedelsiant, ir palūkėjus. E.Nikonto mirties istorija rodo, kad tas palūkėjimas gali būti pragaištingas.

Respublikinės Šiaulių ligoninės viešųjų ryšių specialistė Sonata Tenytė informavo, kad pateiktos istorijos aplinkybės sudėtingos ir jautrios, todėl priimtas sprendimas situaciją išanalizuoti išsamiai ir tik tada pateikti pagrįstus, argumentuotus atsakymus.