„Vilniaus brigada“ tebealsuoja mirtimi

Tokiame fone teisėsauga, Lietuvai atsikovojus Nepriklausomybę, mokėsi kovoti su nauju reiškiniu - organizuotais nusikaltėliais. Drąsiai galima sakyti, kad „Vilniaus brigados“ sutriuškinimas buvo pirma rimta šalies teisėsaugininkų pergalė po Sovietų Sąjungos griuvimo.

Stebėjo KGB

1991-1993 metai buvo „Vilniaus brigados“ siautėjimo apogėjus. Tada šalis beveik nieko nežinojo nei apie Panevėžio „tulpinius“, nei apie Klaipėdos „gaidjurginius“, o Kauno „daktarai“ tik auginosi plunksnas.

„Vilniaus brigados“ embrionas formavosi iš Sovietų Sąjungos besivaduojančios Lietuvos įsčiose. Jam gyvybę įpūtė į šalį atsibastęs verslininku save vadinęs žydų kilmės Georgijus Dekanidzė, vėliau jam prigijo brigados krikštatėvio vardas. Pirmuosius turtus parankiniai jam sukrovė iš nelegalaus verslo, kontrabandos, prekybos valiuta ir čekiais, kuriuos spekuliantais vadinami apsukrūs vyrukai supirkdavo iš jūreivių ir diplomatų. Būtent dėl to būsimųjų brigadinių veikla buvo akylai stebima net iš KGB rūmų Lukiškių aikštėje.

Pradėjus rastis verslui ir vykstant laukiniam privatizavimui, G.Dekanidzė su sūnumi Borisu Vilniuje, Tilto gatvėje, įkūrė Gamybos ir komercinių firmų asociaciją. Šiems „verslininkams“ nebereikėjo laužyti galvos, kaip užsidirbti pinigų. Pakakdavo priversti į asociaciją įstoti verslo įmones ir jos privalėdavo mokėti duoklę. Savo dalį atseikėdavo kiekvienas kioskas. Jau tada asociacijoje sukosi sportiškas, pinigus ir automobilius dievinantis trisdešimtmetis I.Tiomkinas, pravarde Timocha, ilgainiui jis tapo įtakingu ir Dekanidzių klanui artimu asmeniu.

Norėjo valdyti Vilnių

Reketas, kontrabanda, automobilių vagystės, sukčiavimai - tuo vertėsi ne viena sostinės gauja. Tačiau „Vilniaus brigada“ jas palaužė. Paklusti nusikaltėlius brigadiniai privertė viliodami pinigais, įkalbinėdami, gąsdindami, o nepaklususius - žudydami.

Bene pirmasis pavojaus ženklas, kad „Vilniaus brigada“ niekam nenuolaidžiaus, buvo sportininkų sušaudymas 1992 metų rugsėjį. Tada automatais buvo suvarpyti Šeimyniškių sporto salėje sportavę Anatolijus Tomilinas, pravarde Zelionas, ir Igoris Zorkinas. Taip buvo palaužta nuo brigados bandžiusi atsiskirti Zeliono grupuotė. Panašiai, nustūmus Ričardą Kopačą, rankas pakėlė „Centurionio“ gauja. Vėliau buvo pajungtos mažesnės sportininkų brigadėlės.

„Vilniaus brigados“ ryšius ir svorį liudijo ir tai, kad būtent per jos atstovus Vidaus reikalų ministerija (VRM) 1992 metais Lenkijoje pirko automatus AK-74, o „Aras“ netgi saugodavo nusikaltėlių gabenamus krovinius - metalus, naftos produktus.

Jausdama teisėsaugos bejėgiškumą, „Vilniaus brigada“ nusprendė išeiti į viešumą. Pasikvietę mūsų laikraščio žurnalistą į kavinę Vingio parke, brigados vadeivos davė interviu. Nesikuklindami jie dėstė: „Vilniaus brigada“ yra didelė jėga, bet kuriuo metu galinti sutelkti bent porą šimtų treniruotų vyrų. Vilnių valdome mes“, - pareiškė mafiozai.

Net ir po tokio įžūlaus iššūkio matomos VRM reakcijos nebuvo. Tuometinis vidaus reikalų ministras Petras Valiukas situaciją glaistė pareikšdamas, kad mafijos Lietuvoje nėra.

Nužudė „Respublikos“ žurnalistą

Kai „Vilniaus brigada“ šalino neklusniuosius konkurentus, jos vadeivoms ramybės nedavė tik „Respublika“. Žurnalistas Vitas Lingys, pasirašinėjęs Tado Petrylos slapyvardžiu, bandė įrodyti, kad Lietuvos mafija yra itin pavojingas darinys, turintis ryšių su Rusijos, Vakarų Europos mafiozais, o į asmens be pilietybės B.Dekanidzės veiklą VRM žiūri pro pirštus. Kaip vėliau paaiškėjo, žurnalisto informacija buvo tiksli - Boria domėjosi mafijos ryšius narpliojančios kelių užsienio šalių specialiosios tarnybos.

Teisėsauga ir politikai praregėjo 1993 metų spalio 12-ąją, kai buvo nušautas V.Lingys. Tik tada iš aukščiausių tribūnų buvo pareikšta, kad nusikaltėliai peržengė visas ribas. Tai buvo „Vilniaus brigados“ galo pradžia. Prasidėjo žudikų medžioklė.

Gana greitai kriminalistai išaiškino ir sulaikė ne tik nusikaltimo vykdytojus, bet iš Rygos parsigabeno užsakovą - B.Dekanidzę. Tada kriminalistai jau purtė visus be išimties įtakingiausius brigados veikėjus.

Šantažas

Borios tėvas stengėsi panaudoti visą savo įtaką bandydamas išlaisvinti sūnų. Senasis Dekanidzė rengė konferencijas tikindamas, kad sūnus nekaltas, bandė žaisti žydų korta. Vėliau imta kalbėti, kad surinkta milžiniška pinigų suma, tikintis suimtąjį išpirkti. Baiminantis, kad laisvėje esantys brigados smogikai gali bandyti išvaduoti teisiamą savo bosą, ypatingu saugumu pasirūpinta Aukščiausiojo Teismo rūmuose. Per pasaulį nuvilnijus grėsmingam G.Dekanidzės įspėjimui, kad paskelbus sūnui mirties nuosprendį sprogs Ignalinos atominė elektrinė, joje taip pat teko imtis papildomų saugumo priemonių.

B.Dekanidzė tapo paskutiniu nuteistuoju Lietuvoje, kuriam 1995 metų liepos 12 dieną teismo sprendimu įvykdyta mirties bausmė.

Po šio teismo dar kelerius metus vyko procesai, už grotų dėl įvairių nusikaltimų buvo sukišti žemesnio rango brigadiniai.

Pats Lietuvos mafijos krikštatėvis G.Dekanidzė dar išgyveno 15 metų.

„Graikas“ Timocha

Po „Respublikos“ žurnalisto V.Lingio nužudymo vienam pagrindinių brigados vadeivų I.Tiomkinui kurį laiką antrankių pavyko išvengti. Jis dvejus metus slapstėsi užsienyje prisistatydamas Graikijos piliečiu, kol 1994 metais įkliuvo Vokietijoje ir buvo perduotas Lietuvai. Nors neabejota, kad mirties nuosprendį V.Lingiui rašė ir jis, I.Tiomkinas sulaukė 10 metų laisvės atėmimo bausmės tik už nusikalstamo susivienijimo organizavimą ir turto prievartavimą.

Po devynerių metų išėjęs į laisvę Timocha stengėsi nesimaišyti po akimis teisėsaugininkams. Teigiama, kad jis gyveno iš tėvo, sovietmečiu Vilniuje, Šiaurės miestelyje, dislokuotos tankų divizijos vado, palikimo. Nors Vilniuje buvo pasistatęs namą, turėjo prabangų didelį butą Trinapolio gatvėje, I.Tiomkinas daug laiko praleisdavo Latvijoje, su kuria jį siejo seni verslo ryšiai.

„Vilniaus brigados“ galva

Borisas Dekanidzė.

Gimė 1962 m. Vilniuje.

Išsilavinimas vidurinis. Išsituokęs.

Žydas, asmuo be pilietybės.

Nuo 1984 m. figūravo milicijos akiratyje dėl įvairių nusikalstamų veikų - sukčiavimo, vagysčių, prekybos valiuta.

1987 m. išvyko iš Lietuvos į Kanadą pas motiną.

Iki 1990 m. gyveno JAV, Vokietijoje, Lenkijoje. Dalyvavo išeivių iš Rusijos mafijos veikloje.

1990 m. grįžo į Lietuvą ir įkūrė nusikalstamą susivienijimą „Vilniaus brigada“, kurios veiklos priedanga buvo Gamybos ir komercinių firmų asociacija.

Brigados nariai vertėsi verslininkų reketu, kontroliavo Gariūnus, vogdavo ir grąžindavo automobilius už išpirką.

1993 m. sulaikytas Rygoje įtariant V.Lingio nužudymo užsakymu.

1994 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuteistas mirties bausme.

1995 m. liepos 12 d. mirties bausmė įvykdyta.

Prokuroras Gintaras Jasaitis: teisėsauga buvo per silpna

- Kodėl „Vilniaus brigadai“ buvo leista šitaip išsikeroti, kad ji net išdrįso viešai prabilti valdanti Vilnių? - „Respublika“ teiravosi šios gaujos nusikaltimus tyrusio Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro JASAIČIO.

- Atgavus Nepriklausomybę teisinė sistema Lietuvoje, ne paslaptis, buvo šiek tiek pakrikusi. Policijos jėgos buvo susilpnėjusios, žvalgybinės informacijos nebuvo. Dalis buvusių milicijos pareigūnų išėjo dirbti į privačias struktūras. Prasidėję procesai, susiję su organizuotu nusikalstamumu, buvo menkai stebimi. Tirdami bylas nustatėme, kad šita grupuote domėjosi tuometinis KGB, pradėjęs operatyvinio žvalgybinio tyrimo bylą „Gauja“ (rus. „Staja“). KGB institucijos situaciją žinojo, bet atgavus Nepriklausomybę nieko neperdavė vidaus reikalų padaliniams, todėl jų turima informacija buvo pakrikusi. Tą medžiagą mes gavome tiktai po 1993 metų iš Krašto apsaugos ministerijos, kuri tuo metu perėmė, kaip aš suprantu, KGB archyvą.

- Kuo skyrėsi „Vilniaus brigada“ nuo kitų gaujų, veikusių Lietuvoje maždaug tuo pat metu?

- Jie pirmieji Lietuvoje organizavosi į tokio lygmens nusikalstamą susivienijimą. Antra, tarp jų buvo labai griežta hierarchinė drausmė: struktūriškai mažesnės grupuotės vadas valdė 10-15 brigados narių, o visa informacija, organizavimas į viršų keliaudavo Tiomkinui, Dekanidzei. Jie buvo gana gerai ginkluoti, nes buvo informacijos, kad ginklų arsenalus perėmė iš besitraukiančios rusų kariuomenės, taikydavo žiaurias bausmes už „brigados“ vidaus taisyklių pažeidimą, įsakymų nevykdymą, apgavystes, sukčiavimus.

Juos siejo dar vienas bruožas - dauguma buvo kovinių sporto šakų atstovai. Be to, rinko bendrą kasą, kad galėtų padėti teisiamiems ar nuteistiems brigados ar jų šeimų nariams. „Obščiaką“ valdė Dekanidzė, Kaplanas, Tiomkinas.

- Nepaminėjote, kad gauja veikė tarptautiniu mastu.

- Bet tai išryškėjo ne iš karto. Kai „brigada“ pasiekė aukštesnį lygmenį, buvo atidaryta kompanija „Juodoji pantera“, sukurta tam tikra jos struktūra Belgijoje, Olandijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Jie vertėsi komercine veikla, kuri tuo metu buvo labai pelninga. Metalų gabenimas iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos kontrabandos būdu į Europą duodavo 100-200 proc. pelną. Išskirtinis šios kompanijos bruožas buvo tas, kad savininkai ir kontroliuojantys asmenys buvo žydų tautybės. Brigada stengėsi iš nusikalstamų veiklų pinigus legalizuoti per tą kompaniją.

- Ir turbūt nė viena grupuotė neturėjo tokių gerų ryšių su Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais?

- Iš tiesų, vargu ar „daktarai“ galėtų pasigirti tokiais ryšiais, kokius turėjo brigada. Aš pats atlikau tyrimą baudžiamojoje byloje dėl Kalašnikovo automatų pardavimo Vidaus reikalų ministerijai. Pagrindinis sutarčių tarpininkas tarp automatus pardavusių lenkų buvo Davidas Kaplanas. Bet Tiomkinas ten irgi vaikščiojo. Savaime suprantama, kad be gerų ryšių vidaus reikalų sistemoje su jais niekas nebūtų kalbėjęs. Aišku, buvo gauta daug informacijos, kad Tiomkinas laisvai vaikščioja į Vyriausybės pastatą, bendrauja su aukštesnio ar žemesnio rango policijos pareigūnais. Tie dalykai buvo stebimi, bet tuo metu policijos padalinių svarbiausia užduotis buvo išryškinti ne korupcinius dalykus, o išaiškinti sprogdinimus, nužudymus, turto prievartavimus, šviesiųjų naftos produktų kontrabandą.

- Kaip manote, ką norėjo brigados veikėjai interviu „Respublikai“ pasakyti pareikšdami, kad Vilnių valdo jie?

- Mano požiūriu, jie norėjo pasakyti, kad Vilniaus mieste labai brutalaus, baisaus organizuoto nusikalstamumo kaip kur nors Rusijoje nebus, kad vagis, spekuliantus, nebuitinius žmogžudžius, sukčius jie kontroliuoja. Tai viena medalio pusė. Antra, Tiomkinas, beje, ir per apklausas neslėpdamas sakydavo, kad jie užkerta kelią daug didesnei blogybei, jog į Lietuvą neatvažiuotų čečėnų nusikaltėliai ar dagestaniečiai. Bet pagrindinis leitmotyvas buvo toks: teisėsauga situacijos nekontroliuoja, yra daug neišaiškintų nusikaltimų ir jie padarys tvarką.

- Ar būtų brigada išskaidyta, jeigu nebūtų pakėlusi rankos prieš Vitą Lingį?

- Aš manau, tai būtų įvykę. Nužudymų, kitų nusikaltimų tyrimai koncentravosi Vilniaus apylinkės prokuratūroje, Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriuje, Vilniaus policijos komisariate dirbo dori, sąžiningi pareigūnai. Tos bylos vis viena būtų pasiekusios teismą. Bet Vito Lingio nužudymas buvo išties esminis postūmis politikams, teisėsaugos institucijų vadovams, kad į „Vilniaus brigadą“ būtina pasižiūrėti daug griežčiau. Tuo metu šioje byloje pirmą kartą taip plačiai buvo pritaikytas Prevencinio sulaikymo įstatymas.

- Ar galima sakyti, kad „Vilniaus brigada“ buvo sutriuškinta?

- Iš tikrųjų egzistuoja klasikinis organizuoto nusikalstamumo variantas: jeigu yra išskaidomi pagrindiniai autoritetai, nuteisiami ilgalaikėmis bausmėmis, tai paprastai atsiranda naujesni lyderiai, kurie suburia didesnio ar mažesnio masto organizuotą grupuotę. Po šių procesų nužudymų ir sprogdinimų Vilniaus mieste gerokai sumažėjo. Brigados nariai pradėjo verstis tokiomis veikomis, kurias Dekanidzė ar Tiomkinas draudė, - prekyba narkotikais. Ir tokio organizuotumo lygio, ginkluotės jau nebebuvo. Kita vertus, dalis buvusių brigados narių stengiasi legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas. Ryšiai su nusikalstamas veikas darančiais žmonėmis palaikomi, bet jie stengiasi pasirodyti kaip geri, respektabilūs verslininkai.

- Kokia I.Tiomkino žūties versija jums atrodo įtikimesnė - santykių brigadoje šleifas ar verslo reikalai?

- Aš manau, kad tai yra daugiau su verslu susiję dalykai. Brigadoje jis turėjo gana didelį autoritetą. Kai parsivežiau jį iš Vokietijos, bandžiau kalbinti Achremovą, Babičenką, kitus atliekančius bausmę nuteistuosius. Jie pasakė: „Tu nelygink Dekanidzės su Tiomkinu.“ Pasak jų, Dekanidzė buvo kaip gyvatė klastingas, žiaurus, nesąžiningas ir apgauti galėjo gražiai žiūrėdamas į akis. O Tiomkinas buvo autoritetas ir vargiai ar Dekanidzė be jo būtų apskritai išsilaikęs toje viršūnėje. Jis savo autoritetu išlaikė geras pozicijas, todėl vargu ar buvę brigados nariai jam keršytų. Tarp nužudymų buvo tikrinami ir tokie epizodai, kai Tiomkinas buvo įtariamas kelis brigados narius už nesąžiningumą ar nepaklusnumą sušaudę prieš rikiuotę, bet niekas tam neprieštaravo. Jeigu tu esi garbingas mafiozas ir vadovaujiesi tokiomis taisyklėmis, vadinasi, jų turi laikytis. Tokia buvusių nuskriaustųjų keršto versija gali būti tyrinėjama, bet aš manau, kad priežastis greičiau yra kažkokie verslo reikalai, susiję su Latvija. Ši linija buvo tyrinėjama ir V.Lingio byloje. Matyt, ir išėjęs iš kalėjimo Tiomkinas Latvijoje turėjo gana plačius verslus.

Nesibaigianti Vito Lingio kova

Pasiuntusi žudiką prie V.Lingio namų, mafija tikėjosi išgąsdinti ir užčiaupti „Respubliką“. Tačiau žurnalistai neišsigando, jau buvo išėję V.Lingio mokyklą, jautė ne tik pilietinės visuomenės, net ir nubudusios teisėsaugos paramą.

1983 metais baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, užsispyręs žemaitis V.Lingys respublikinėje spaudoje ėmė reikštis kaip išskirtinio braižo, giliai mąstantis žurnalistas. Jis nėrė į tuomet dar neliestų narkomanijos, prostitucijos, sovietinių valdininkų piktnaudžiavimo temų, kurios valdžios valia daugelį metų buvo tabu, tyrimą. Nepatiko jo rašiniai ir naujai iš sovietų išsivadavusios šalies valdžiai, į kurios rūmus kelius buvo radusi „Vilniaus brigada“. Tas šleifas buvo jaučiamas ir po to, kai už drąsą V.Lingys sumokėjo savo gyvybe.

Neatsitiktinai „Respublika“ daugiau nei du dešimtmečius ėjo primindama, kad vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas nužudytas kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu.

„Respublika“ visą tą laiką buvo rakštis valdantiesiems, nesvarbu, kuri partija įsitvirtindavo valdžioje. Užtat jai keršyta. Jos žurnalistų į paviršių traukiamų gyvenimo pūlinių stengtasi nepastebėti, o dienraščio pilietinė pozicija demonstratyviai buvo ignoruojama. Daug metų „Respubliką“ nesėkmingai stengusis nutildyti, valdžia paleido ekonominio žlugdymo mašiną. Ar verta abejoti, kad tą patį mielai kadaise būtų padariusi ir „Vilniaus brigada“?

Bernardinų gatvėje, ant Žurnalistikos instituto sienos, praeiviai mato užrašą, kad čia - V.Lingio auditorija. Joje žurnalistikos mokomi jauni žmonės. Jeigu į juos galėtų prabilti V.Lingys, jis tikrai pasakytų, ką sakė jaunesniems kolegoms: niekada neik prieš savo sąžinę. Ir ne tik jiems. Ir instituto vadovams, išbraukusiems pilietiškos, principingos „Respublikos“ vardą.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“