Vandalizmas kapinėse - smurtinės visuomenės atspindys

Vien per pirmąjį šių metų mėnesį policija užfiksavo tris naujus kapų ar kitų pagarbos vietų išniekinimo atvejus. Ir tokie dalykai vyksta nepaisant to, jog už šį nusižengimą numatytos griežtos bausmės, pradedant viešaisiais darbais ir baigiant įkalinimu iki trejų metų. Tai kas visgi lemia, kad gyvieji nusprendžia pakelti ranką prieš mirusiuosius ir drumsčia jų ramybę?

Vandalizmas prasideda praradus tikėjimą

Vilniaus Šv.Juozapo kunigų seminarijos rektorius, kunigas Andžej Šuškevič išpuolius prieš amžinojo poilsio vietas buvo linkęs vertinti kaip savotišką „pavojaus skambutį“.

„Ko gero, bet koks vandalizmas, o ypač vandalizmas kapinėse, yra rimtas ženklas, rodantis, kad žmogų veikia kažkokios destruktyvios jėgos - ir išorinės, ir (ypač!) vidinės, - svarstė rektorius. - Priežasčių, dėl kurių kai kurie žmonės kartais niokoja kapines, gali būti daug ir įvairių, įskaitant ir psichinius sutrikimus. Tačiau, manau, vandalizmo, ypač kapinėse, viena iš dažniausių priežasčių, yra tikėjimo Dievu praradimas. Kai žmogaus širdyje nebelieka tikėjimo Dievu ir pomirtiniu gyvenimu, tuomet dažniausiai prarandamas ir sakralumo pajautimas, o tai jau gali vesti į visiškai neprognozuojamus veiksmus ir poelgius“.

Priminęs, kad kapinės yra sakrali vieta, kurioje derėtų išlaikyti rimtį ir pagarbą, jis akcentavo, kad žmonėms visada gali padėti dvasininkai.

„Ugdant tokį vidinį nusiteikimą, be abejo, galėtų prisidėti kunigai. Esu tikras, kad jie ir prisideda primindami svarbius dalykus, susijusius su gyvybe, kūno mirtimi ir tikėjimu, kurio padedamas žmogus gali įveikti visa tai, kas jį naikina tiek fizine, tiek ir dvasine prasme“, - sakė A.Šuškevič.

Agresija būdinga visiems, tik daugelis sugeba ją kontroliuoti

Gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius buvo linkęs išskirti tris pagrindinius agresijos pasireiškimo atvejus. Pirmuoju agresija pasireiškia impulsyviai - išgėrus, pavartojus psichotropinių medžiagų, patekus į sudėtingesnę situaciją kelyje ir pan.

„Šio tipo agresija atėjusi iš senų laikų, kai žmonės gyveno laukinėje gamtoje ir savo veiksmais bei elgesiu priminė laukinius gyvūnus. Pastarieji ekstremaliu atveju turi dvi galimybes - bėgti arba gintis. Žmonės irgi taip elgėsi, tačiau išsiugdžius aukštesnę savimonę buvo nutarta, jog tokie veiksmai neatitinka socialinių normų. Tai lėmė, kad šiandien net ir stresinėje situacijoje nebūtinai tapsime agresyvūs. Agresija dažniau pasireiškia, kai nuimami vadinamieji socialiniai stabdžiai ir prasiveržia giliai žmoguje snaudę gyvuliški instinktai. Tuomet prasideda muštynės, smurtavimas, vandalų išpuoliai,“ - situaciją analizavo specialistas.

Kalbėdamas apie antrąjį atvejį, medikas akcentavo, kad jį nulemia ne socialinės priežastys.

„Daugelyje visuomenių žmonių žudymas yra tabu, tačiau visi puikiai žinome, kaip nebelieka jokių draudimų karų ar panašių konfliktų atveju. Užtenka prisiminti, ką darė pedantiški vokiečiai ar kultūringi japonai Antrojo pasaulinio karo metais ir taps aišku, jog tam tikrais atvejais visi evoliucijos pasiekimai gali būti lengvai nubraukiami“, - sakė pašnekovas.

Trečiam atvejui jis priskyrė subkultūros ar grupės, kuriai norima priklausyti, įtaką.

„Tokia agresijos forma dažniausiai pasižymi paaugliai, norintys įsitvirtinti tam tikroje grupėje. Joje gali būti skatinamas visuomenės normų nesilaikymas, nemotyvuoti agresijos protrūkiai prieš kitus asmenis ar daiktus. Būdamas vienas paauglys to niekada nedarytų, tačiau grupė tarsi suteikia „leidimą“ nepaisyti socialinių normų, sukuriamas bendrumo jausmas ir veikiama nesumąstant apie pasekmes“, - paauglių elgesio priežastis įvardino psichiatras.

Vandalizmas kapinėse, specialisto vertinimu, gali būti tiek spontaninės, tiek suplanuotos agresijos išraiškos forma.

„Vienu atveju girta kompanija tiesiog nusprendė „pasilinksminti“ ar pademonstruoti savo požiūrį į kitos tautybės ar kito tikėjimo asmenis, kitu - tokiu būdu savo veiklą pabandė įprasminti kokia sekta. Blogiausias rezultatas gaunamas tuomet, kai susideda visos trys, viena kitą sustiprinančios, priežastys“, - išpuolius prieš kapus analizavo pašnekovas.

Reikia „gydyti“ ne pasekmes, o priežastis

Pasak specialisto, bausmių ar baudų didinimas, sprendžiant agresijos problemą, reikiamo rezultato neduos, nes tuo metu, kai taip elgiasi, asmuo nesuvokia nei savo veiksmų, nei jų pasekmių. Norint šią problemą eliminuoti, būtinos kompleksinės priemonės.

„Niekas neabejoja, kad kuo mažiau bus apsvaigusių asmenų, tuo mažiau bus agresyvių išpuolių, tačiau kažkodėl pamirštama, kad mūsų visuomenė ir taip pasižymi ypač aukštu agresijos lygiu. Didesnė dalis visuomenės smurtą tapatina tik su fiziniais veiksmais, pamirštant, kad viskas prasideda nuo žodinio smurto. O pastarąjį eskaluoja tiek aukščiausius postus šalyje užimantys asmenys, tiek žiniasklaida.

Atkreipkite dėmesį į politikų kalbas, kuriose nuolat kartojama, kad „reikia rasti kaltus“, „nubausti“, „gydytojai marina žmones“, „tarnautojai - vagys“ ir t.t. Politikai pjaunasi tarpusavyje - Seimo pirmininkas nesutaria su premjeru, šis - su prezidentu. Dalis žiniasklaidos priemonių būtent tokioms naujienoms skiria pirmuosius puslapius ir rodo joms išskirtinį dėmesį. Jeigu nuolat akcentuojamas aukščiausių valdžios ešelonų smurtas, naivu būtų tikėtis, kad jis nepasireikš visuomenėje“, - kitą problemos pusę pateikė pašnekovas.

Priminė psichiatras ir neseną, šalį sukrėtusią, tragediją, kai iš gyvenimo savo noru pasitraukė jaunas medikas.

„Ar kas nors gilinosi į tikrąsias tokio elgesio priežastis? Aiškinosi jas? Ne. Buvo paskelbta, kad tai - mobingas, rasti bei nubausti kaltieji, ir viskas pasimiršo. Niekas nepasidomėjo, kaip toliau gyvens jo šeima, kaip jaučiasi artimieji. Tipiška smurtinės kultūros išraiškos forma.

Tai ar reikia po to stebėtis, kad valstybėje, pirmaujančioje pagal savižudybių ir eismo įvykių skaičių, vis dažniau pasitaiko smurtaujančių, agresyvių paauglių? Kadangi jų psichika dar nėra susiformavusi, jie lengviausiai sugeria visą šią neigiamą informaciją, o paskui ją įvairiomis formomis išspinduliuoja į išorę. Jeigu visuomenės ir žiniasklaidos požiūris į smurtą ir smurtinės informacijos sklaidą nepasikeis, pokyčių šioje srityje galime nesitikėti,“ - apibendrino M.Marcinkevičius.