Truputį priartėta prie Medininkų tiesos

Vienam iš Medininkų žudynių vykdytojų, buvusiam sovietų milicijos specialiojo būrio OMON pareigūnui Konstantinui Michailovui (Nikitinui) šį trečiadienį paskelbtas nuosprendis: kalėjimas iki gyvos galvos. Tačiau tai tik pabaigos pradžia. Kiti žudynių bendrai - vis dar laisvėje. Slapstosi kaimyninėje šalyje. Ir nežinia, kada sulauks ekstradicijos į Lietuvą, o paskui - ir teismo verdikto.

Sunku gyventi be tiesos

Vilniečiui studentui 21 metų Justinui Orlavičiui, per Medininkų tragediją žuvusio muitininko Stanislovo Orlavičiaus sūnui, griežčiausias teismo nuosprendis tėvo žudikui K.Michailovui - menka paguoda. Ir ne tik dėl to, kad nuteistas kol kas tik vienas nusikaltimo vykdytojas.

Teisę studijuojantis vaikinas dalyvavo teismo posėdžiuose, įdėmiai sekė baudžiamojo proceso eigą ir padarė tam tikras išvadas.

“Net ir po 20 metų neįmanoma pamiršti smulkiausių nusikaltimo detalių, - kalbėjo Justinas. - Liudytojams iki šiol viskas stovi akyse, jie viską tiksliai ir aiškiai patvirtino teisme. O kaltinamasis Michailovas, dabar, tiesa, jau nuteistasis, visai nebuvo suinteresuotas atskleisti visą tiesą.”

Jis, anot J.Orlavičiaus, pareiškė duosiąs parodymus tik apklausus liudytojus. “Jeigu aš būčiau nekaltas, net į galvą nešautų išsisukinėti nuo parodymų, - teigė tėvą praradęs jaunuolis. - Priešingai - stengčiausi kuo daugiau informacijos pateikti - kur buvau, ką dariau, kas ir dėl ko tuo buvo suinteresuotas ir panašiai. Iš teisiamojo pusės tokio noro nebuvo.”

O kad K.Michailovui skirta griežčiausia bausmė, nei aukoms, nei jų artimiesiems, nei valstybei nuo to esą nė kiek ne geriau. “Jei būtų prisipažinęs, atskleidęs visas aplinkybes, tada gal šiek tiek palengvėtų širdyje, - atsiduso Justinas. - Gal ne taip skaudėtų. Ir istorijos vadovėliuose būtų galima parašyti tiesą, o ne remtis spėlionėmis. Kol kas tragediją gaubia paslaptis. Aš, kaip tėvo netekęs sūnus, tikiu, kad anksčiau ar vėliau tiesa paaiškės. Teisingumas turi nugalėti.”

Kita vertus, J.Orlavičius neslėpė apmaudo, jog ir mūsų valstybė, jai atstovaujantys aukščiausio lygio politikai padarė ne viską, kad tiesa apie Medininkų įvykius būtų atskleista kiek įmanoma greičiau. “Politikų abejingumas, neatsakingumas ir yra didžiausias bylos tyrimo stabdys, - įsitikinęs J.Orlavičius. - Daug kas, be abejo, priklauso nuo Rusijos geranoriškumo, išduodant kitus įtariamuosius. Bet, manau, iki šiol nebuvo išnaudoti visi diplomatiniai ryšiai ir priemonės, kad Rusija išduotų kitus įtariamuosius. Tiesiog Lietuva gražiai paprašo, o Rusija gražiai atsisako. Susidaro įspūdis, kad mūsų politikams trūksta suvokimo, kas tada Medininkuose įvyko. Jiems visai nesvarbu, kuo byla baigsis, ar visi kaltininkai bus nuteisti, ar ne visi.”

Kai S.Orlavičius žuvo, Justinui tebuvo pusantrų, o jaunesniam broliui Šarūnui - pusė metukų. “Aš tėtį tik iš nuotraukų prisimenu, - kalbėjo Justinas. - Labai graudu, kad iš manęs jį atėmė, ir joks nuos

prendis nesumažins netekties skausmo. Bet noriu žinoti visą tiesą. Tėtis atliko pareigą Tėvynei, todėl Tėvynė turėtų padaryti viską, kad mums neliktų jokių spėlionių ir mįslių.”

Vaikų klausimai - neatsakyti

Muitininką vyrą Antaną Musteikį Medininkuose praradusi vilnietė bendrosios praktikos slaugytoja Alytė Musteikienė iki šiol negali ramiai kalbėti apie praeities išgyvenimus. Bet praeitį teko atgaivinti, kai Medininkų žudynių byla buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.

“Man ne tiek svarbu, kokią bausmę Michailovui teismas skyrė, vyro niekas neprikels, - kalbėdamasi su “Vakaro žinių” žurnalistais, sakė ji. - Svarbiausia, ką noriu sužinoti - kas buvo žudynių užsakovai. Ir už ką su pareigūnais buvo taip žiauriai susidorota.”

Po tragedijos praėjo jau 20 metų, o našlė, kaip ir visa Lietuva, tebelaukia teisybės. “Tas nuosprendis - ne pabaiga, o tik pradžia, - atsiduso A.Musteikienė - Turi viską iki galo išsiaiškinti. Mes, nužudytųjų artimieji, turime viską žinoti. Bet kol kas žinome tik mažą dalį. Tik vieną vykdytoją. O juk už savo veiksmus turi atsakyti ir užsakovai.”

Moteris našle liko su dviem mažais vaikais. “Dukra ėjo į pirmą klasę, o sūnui tebuvo metukai ir 10 mėnesių. Viena vaikus auginau. Dukra jau baigusi M.Romerio universitetą, ištekėjusi, įsikūrusi Amerikoje, bet planuoja su šeima grįžti į Lietuvą. Sūnus dar studentas”, - pasakojo moteris.

Alytei skaudžiausia būdavo vaikams paaiškinti, kodėl jie neturi tėčio. “Dukra vis sakydavo pamenanti, kaip su tėveliu žaisdavo, kalbėdavo, bet jo veido niekaip “neatgamino”, - kalbėjo A.Musteikienė. - Kažkada jai pasakiau - vaikeli, kokia esi laiminga, kad turi net keturis senelius - tada ir mano, ir vyro tėvai dar buvo gyvi. O ji man: “Mama, bet aš neturiu tėčio. Man jo niekas negali atstoti.”

Kristinai jo labai trūko. Ji net slėpdavo draugams, kad jo neturi. O mokykliniuose rašiniuose apie tėtį rašydavo kaip apie gyvą. O sūnus vis klausdavo, ką reiškia turėti tėtį.”

Pabaiga jau artėja

“Esu įsitikinęs, kad nuosprendis Michailovui bus šios tragedijos išaiškinimo pradžia, - kalbėjo kelių policijos pareigūno Juozo Janonio sūnus Evaldas. - Jei nuteisė Michailovą, nuteis ir kitus nusikaltimo bendrininkus, o svarbiausia - užsakovus. Teisybė turi laimėti. Aišku, netekties skausmo tai nesumažins, bet bent galėsime lengviau atsidusti, kad teisybė nugalėjo.”

Jis sakė tvirtai tikįs, kad tėčio ir jo kolegų žudynes organizavę nusikaltėliai nuo atpildo neišsisuks.

Evaldas tėčio neteko, kai jam ėjo ketvirti metukai. “Prisimenu labai daug epizodų, bet - tik fragmentiškai, - kalbėjo Vilniaus pedagoginiame universitete studijuojantis 23 metų jaunuolis. - Kaip žaisdavome su tėčiu, kaip eidavome pasivaikščioti, kalbėdavomės, poilsiaudavome. To pamiršti neįmanoma.”

Aš atleidžiu. Tačiau tokie žmonės turi gauti teisinį atkirtį - bausmę, kad daugiau nežudytų

“Respublikos” leidinių grupės (jai priklauso ir dienraštis “Vakaro žinios”) žurnalistai praėjusį antradienį, nuosprendžio Medininkų žudynių byloje paskelbimo išvakarėse, Medininkuose susitiko su Tomu Šernu. Vieninteliu išgyvenusiu tą naktį omonininkų užpultu Lietuvos respublikos pareigūnu. Jis šiuo metu yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas.

- Ką tik čia, Medininkuose, baigėte pokalbį su Sankt Peterburgo, miesto, kuriame iki šiol slapstosi dalis pagrindinių žudikų, žurnalistais. Nejaučiate iš pokalbio, kad per televiziją galbūt bus parodytas tendencingas reportažas?

- Nežinau. Viena - ką žurnalistai, ganėtinai jauni, patys galvoja. Kas kita - ką jų redakcija nusprendžia. Tačiau pokalbis buvo gana geranoriškas.

Kita vertus, pavažinėkite po kaimus ir paklausykite, ką kai kurie žmonės, ypač išgėrę, apie tragediją kalba - neva savi savus sušaudė. Nežinau, tegu tai lieka jų sąžinei, nežinau, savi - ne savi šaudė, tačiau puikiai žinau, kad tai buvo rusakalbiai.

- Pati Medininkų vieta jus iki šiol slegia?

- Čia būnu dažniausiai kartą ar du per metus. Vieną kartą per minėjimą, liepos 31 dieną, kitą kartą - kai Muitinės departamentas organizuoja atvirų durų dieną. Na, jei dar kartais kokia nors ekskursantų grupė prisiprašo, niekados, jei tik galiu, neatsisakau čia atvykti. Tačiau nesistengiu čia per daug važinėti. Ta vieta man nėra labai maloni. Nėra lengva man toje žemėje...

- Kokių prisiminimų banga užliejo vykstant teismo procesui?

- Visų pirma - kad gera, kieta gynyba K.Michailovui pasamdyta. Adekvati kaltinimams ir siūlomai bausmei. Gal todėl atėjęs į teismą liudyti pasijutau ne liudytoju, nukentėjusiuoju, o greičiau kaltinamuoju. Lyg aš būčiau juos sušaudęs. Todėl daugiau ir nėjau į procesą, jo eigą sekiau tik iš žiniasklaidos.

Matau, kad gynyba stengėsi kuo ilgiau procesą vilkinti, tą darys ir toliau, apskundę nuosprendį.

Ar aš šiandien galėčiau atsakyti, kaltas ar ne K.Michailovas? Manau, kaltinimas turi įrodymų jo kaltei pagrįsti, kad būtent jis dalyvavo.

Aš džiaugiuosi bent tuo, kad pagaliau vyksta teismo procesas.

- Teigiama, kad visi kiti įtariamieji bus teisiami už akių - tai juk dar vienas geras postūmis Medininkų žudynių byloje.

- Taip, galų gale reikia padėti tašką šioje istorijoje. Mes juk matome, kad Rusija, kurioje šiandien yra dauguma įtariamųjų, gera valia nenori padėti Lietuvai. Suprantu, jie žino, kodėl tai vyko ir kaip tai vyko. Bet jie saugo, gina savo žmones. O Lietuvos ketinimas juos teisti už akių - labai ryžtingas žingsnis. Mūsų teisėsauga pagaliau įgavo svorio.

- Teisme buvote tik kartą, bet žvelgėte į K.Michailovą...

- Asmeniškai jam neapykantos nejaučiu. Tačiau man labai liūdna, kad šioje tragedijoje nėra lengva padėti paskutinį tašką.

Kita vertus, tie žmonės turi būti nuteisti. Jie nekariavo, jie šaudė ir žudė taikius žmones, kurie jiems nesipriešino. Pagal visus įstatymus - Lietuvos, Europos ar pasaulio - jie turi būti teisiami, nes žudė nesipriešinančius žmones. Aš nemanau, kad šiandien jie ramiai gyvena ir jiems gera gyventi.

- Bet jų toks amatas buvo - žudyti. Argi sukurti žudyti gali jausti sąžinės graužimą?

- Jie nebuvo kariškiai, tai buvo milicijos padalinys. Žudynes sugalvojo Maskva, o kvailelį, kuris bet kokiomis aplinkybėmis gali pašaudyti, galima rasti bet kur ir bet kada. Tačiau tai nereiškia, kad už tokį pašaudymą, kad ir vykdant įsakymą, žmogus nebūtų baudžiamas. Žmogus - galvojanti būtybė. Pagal tarptautinę teisę, pagaliau net pagal sovietinę teisę negalima žudyti taikių, nesipriešinančių žmonių. Net karo metu sužeistų į nelaisvę paimtų žudyti negalima.

- Kodėl apie šią tragediją pritilusios kalbos, juk kadaise Medininkai sulaukė pasaulio dėmesio?

- Praėjo dvidešimt metų, užaugo nauja karta. Tai yra natūralu. Tačiau į Medininkus kasmet atvažiuoja ekskursijos - vaikai atvažiuoja ne kieno nors spiriami, bet patys susimokėję už kelionę. Ir neretai neartimą. Taigi vien šis faktas liudija, kad tragedija nėra pamiršta. Nereikia manyti, kad mes pasaulio bamba ir būtent mes čia, Medininkuose, lėmėme Lietuvos likimą. Bet tai yra sovietinio amžiaus, XX amžiaus pabaigos Lietuvos moderniosios veiklos istorija.

Mes turime draugų Baltarusijoje. Pamenu, kartą įvažiavo, sustojo Medininkuose ir retoriškai klausia: žinote, kodėl jūs laisvi, o mes nelaisvi? Todėl, kad ant jūsų sienos stovi septyni kryžiai. Religiškai šventas skaičius. Nes Dievas pasaulį per septynias dienas sukūrė. Daugelyje Šventojo Rašto vietų parašyta - atleiskite priešui septynis kartus, septyniasdešimt septynis kartus... Šis skaičius daugeliui tautų įaugęs į sąmonę.

- Žudynių kaltininkams atleidote septynis kartus?

- Krikščioniškai - galiu atleisti. Tačiau turi būti tvarka - kad daugiau nežudytų. Tam yra įstatymas, kuris privalo mus apginti, tam yra ir bausmė.

Mes turime išmokti kitaip mąstyti. Juk ginklas nesprendžia problemų. Tik laikinai jas atitolina. Nuo ginklo atsiranda tik dar daugiau problemų.

Asmeniškai aš galiu atleisti. Aš atleidžiu. Bet man neramu, kad yra kitaip mąstančių žmonių, norinčių, kad konfliktai būtų sprendžiami ginklu. Tokie žmonės turi gauti teisinį atkirtį - bausmę, kurios nusipelno.

- Nebandėte mintyse dėlioti - jei istorijos ratas pasisuktų atgal, kurioje vietoje atsidurtumėte. Čia - Medininkuose?

- Matote, tada kiekvienas ėjo ne į konkrečią vietą, o kurti ir saugoti naujos valstybės, jai tarnauti. Būtent valstybė pasiuntė ten, kur būtiniausiai reikėjo. Ne mes renkamės gyvenimą, o gyvenimas renkasi mus. Kiekvienas daro taip, kaip ir ką sugeba. Jei niekas nesugeba, nėra ir valstybės. Jei kritiniu momentu neatsiranda žmonių, kurie galėtų apginti valstybę, jos ir nelieka.

Atmintis

1991-ųjų liepos 31-osios rytą rasti nužudyti Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Medininkų kelio poste, budėję Lietuvos Respublikos pareigūnai: muitininkai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius, “Aro” pareigūnai Algimantas Juozakas ir Mindaugas Balavakas, kelių policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Po poros dienų ligoninėje mirė ir policininkas Ričardas Rabavičius. Išgyventi pavyko vieninteliam pareigūnui - muitininkui Tomui Šernui.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"