Prasidėjęs pavasaris pažadino ir žolės degintojus

Sausa žolė degė Miežonių (Kaišiadorių r.) ir Paobelio (Kėdainių r.) kaimuose. Pirmajame ugnis siautėjo apie 70 arų plote, antrajam teko gesinti kur kas mažesnį, apie 10 kvadratinių metų, plotą.

Pernykštės žolės deginimo liga, kurios nepajėgia išgydyti niekas, lietuvius užklumpa kiekvieną pavasarį. Nepadeda nei perspėjimai apie gręsiančias baudas, nei pelenais virtęs turtas. Tyčiniai sausos žolės padegimai sudaro net apie 70 procentų visų pievų gaisrų. Klaidingai manant, jog deginant žolę žemė bus derlingesnė, rizikuojama net gyvybėmis.

Nors žiemai tik pasibaigus atvirų gaisrų dar nėra daug, pastebima, kad žolės degintojai kasmet sukrunta vis anksčiau. Gaisrams kilti atvirose vietose didelės įtakos turi klimato sąlygos. Gaisrus pristabdo lietus, drėgmė, o kai oras šiltas, sausas, nevėjuota, tada tų gaisrų labai padaugėja.

Dažniausiai pievos padegamos dėl per daugelį metų susiformavusios klaidingos nuomonės. Manoma, kad žolės deginimas gerina dirvožemį, jį atnaujina, patręšia, padeda kovoti su piktžolėmis ir kenkėjais.

Mokslininkų teiginiai, jog deginant žolę žemė derlingesne netaps, įspūdžio nedaro. Įrodyta, kad daugumos piktžolių šaknys yra gana giliai po žeme ir ugnis joms nepakenkia. Nors laukai po gaisro sužaliuoja, pati dirva nuskursta. Net ir vienkartinis išdeginimas sumažina jos derlingumą 5-8 procentais. Jau nekalbant apie žūstančius gyvūnus.

Dėl žolės gaisrų nukenčia ne tik gamta, bet ir žmonės. Pernykštės žolės gaisrai yra labai pavojingi, nes nekontroliuojama liepsna lengvai gali persimesti į miškus ir durpynus, nukeliauti iki gyvenamųjų namų, o kaip rodo patirtis, supleškinti ir ištisus kaimus.

Be to, labai smarkiai užteršiama aplinka - išsiskiria toksiškos dujos ir įvairios sveikatai kenksmingos dalelės, kurių sudėtyje yra suodžių, dervos, nesudegusių medžiagų bei neorganinių atliekų.

Ugniagesiai primena, jog už sausos žolės deginimą gyventojams gresia baudos nuo 30 iki 300 eurų.