Nelaimės užkluptiems meškuitiškiams padeda geri žmonės.


Degė namo dalis

Gaisras meškuitiškių, Ateities gatvės gyventojų Antaninos ir Vytauto Romualdo Gončių name, kilo birželio 25-osios rytą. A. Gontienė pasakoja apie devintą valandą ryto netikėtai pajutusi aitrų dūmų tvaiką. Iš pradžių kvapo nesureikšminusi – maža, iš kur dūmai gali atsklisti.

Kai po kelių minučių moteris išbėgo į kiemą, namo pusėje, kur gyveno jos sutuoktinis, jau matėsi pro langus besiverčiantys dūmai, po truputį lindo ir liepsna.

V. R. Gontys keturračiu buvo beišvažiuojantis iš sodybos kiemo. Sužinojęs, kad dega, senolis puolė į gaisravietę, norėdamas patekti į vidų, bet čia jau šeimininkavo ugnis. Gerai, kad buvo sulaikytas – bandymas iš kambario pasiimti dokumentus, santaupas galėjo baigtis tragiškai.

Ugniagesius iškvietė kitoje gatvelės pusėje gyvenanti kaimynė Audronė Kivilienė.

Atskubėję vietos gelbėtojai, o netrukus ir ugniagesiai iš Gruzdžių bei Šiaulių jungtinėmis pajėgomis apie tris valandas gesino liepsnojančias namo sienas, kambarius, stogą. Laiku pavyko išjungti elektrą, išnešti du dujų balionus.

Iš Gončiui priklausančių patalpų ugniagesiai išnešė tik namų knygą ir šlapias eurų kupiūras, iš viso 1 800 eurų. Kambaryje ant stalo gulėjusios piniginės su asmens dokumentais ir keliasdešimčia eurų surasti nebepavyko.

Gaisras nusiaubė pusę namo, sukrito stogas, išdegė kambariai, langų rėmai, supleškėjo apmūrytos medinės namo sienos.

Išdegusių patalpų šeimininkas liko kaip stovi: be baldų, be drabužių, be dokumentų.

Gerų žmonių parūpintais drabužiais perrengtas 83 metų senolis, Meškuičių seniūnės Jolantos Baškienės pastangomis, jau kitą dieną atsidūrė Kuršėnų ligoninės slaugoje. Čia jis praleis keturis mėnesius.

Paaiškėjo, kad nelaimės priežastis – ant dujinės viryklės vyro užkaistos ir pamirštos dešrelės. Išvirus vandeniui, ugnis įsikibo į medines statinio sienas, lubas.

Nuo streso sutriko sveikata

„Vagis bent sienas palieka...“, – sako kitoje sudegusio namo pusėje gyvenanti A. Gontienė. Kelias dienas po gaisro senolę nakvynei priglaudė kaimyno Egidijaus Ulpio šeima: negi miegos dūmų tvaike ir nuo lubų lašant vandeniui.

„Sapnuoju ir sapnuoju, kad ant manęs vis krenta permirkę spaliai. Atsibundu, niekas nekrenta. Užmiegu, vėl sapnuoju tą patį“, – pasakoja meškuitiškė.

Dienomis moteris sugrįžta į savo sodybą – nenori „priklytis“ geradariams. Po nelaimės visiškai sutriko jos sveikata, diabetas „kirto“ per kojas, šios sutino. Tad dienas dabar leidžia daugiausiai sėdėdama ant suolo greta gaisro suniokoto namo.

Didžiausią „ačiū“ A. Gontienė sako gaisravietėje plušėjusiems ugniagesiams, kuriems pavyko užslopinti liepsną ir išsaugoti bent jau dalį namo.

„Rankos nekyla, ką nors daryti“, – sako 80-metė. Ji vis dar negali žiūrėti į kieme išmėtytus sudegusius daiktus, baldus. Skaudu ir dėl šalia namo žaliavusių ir žydėjusių augalų – nuo karščio ir liepsnos augmenijos atgaivinti greičiausiai nepavyks.

Labiausiai senolei neramu, kad iki žiemos nepavyks uždengti išdegusio stogo, įstatyti langų. O kol kas bent jau elektros tiekimą pavyktų atstatyti: nuo karščio sutirpo laidai.

Gaisro akivaizdoje

„Nebuvo mūsų šeimos gyvenimas rožėmis klotas, – sako padegėlė. – Vyras gėrė, o padauginęs ir ranką pakeldavo. Abu dar prieš kelis dešimtmečius susitarėme pasidalyti namo kambarius ir vesti atskirus ūkius“.

Moteris mano, kad 83 metų sutuoktinio sukeltas gaisras – alkoholio ilgalaikio vartojimo, atimančio ne tik suvokimą, bet ir atmintį, rezultatas. Bet nelaimės niekas nesukėlė tyčia.

Gaisro akivaizdoje A. Gontienė atsiduria ne pirmąsyk. Prieš kelis dešimtmečius, namuose palikusi tada dar mažametį sūnų ir iš lovos nesikeliančią ligotą motiną bei išėjusi parsinešti vandens, grįžusi surado degančią namo sieną – suprato palikusi elektros vyryklę. Laimei, rankose buvo kibiras su vandeniu – užlieta siena didesnės žalos nepadarė.

Kitąsyk, dar po kažkiek metų, jau gyvendama dabartinėje sodyboje, A. Gontienė sugalvojo nudeginti už ūkio pastato įsibujojusią šunažolę. Išdžiuvęs augalas degdamas vėjuotą dieną padegė ir netoliese buvusią lentų krūvą. Akimirksniu besiplečianti ugnis jau siekė ir kaimynų ūkio pastato.

Nebežinodama, kaip užgesinti liepsną moteris ją pylė ne tik vandeniu, bet ir daržo žemėmis. Laimei, pasisekė. Siaubą meškuitiškė mena iki šiol.

Padeda seniūnija

Po šių metų birželio 25-ąją Gončių sodybą nusiaubusio gaisro abejingi neliko vietos gyventojai – padeda, kiek kuris išgali. Jiems A. Gontienė jaučia didelį dėkingumą, kaip ir gaisrą užgesinusiems ugniagesiams.

Meškuičių seniūnė J. Baškienė, pasirūpinusi padegėlio apgyvendinimu slaugos skyriuje, rūpinasi ir finansine pagalba – šiuo metu laukia gaisro tyrėjų pažymos, o jau tada ketina kreiptis į Šiaulių rajono savivaldybę.

Seniūnija rūpinasi, kad gaisravietė būtų išvalyta.

„Stogo mes neatstatysime – tam neturime nei finansinių, nei žmonių. Stengiamės padėti kuo galėdami“, – sako seniūnijos vadovė.