Kaip sako 37-erius metus ugniagesio profesijai atidavęs Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos vadovas Mečislovas JURYS, gaisrinių priemonių, kokios jo darbo pradžioje buvo ir kokios dabar yra, neverta nė lyginti. Į gaisrus ugniagesiai riedėjo rusiškais „zilais“, apranga buvo kaip žvejų. Nuo vandens apsaugodavo, bet žiemą būdavo nežmoniškai šalta, vasarą nežmoniškai karšta. „Pradėjau tada, kai priešgaisrinę tarnybą sukarino. Iki to neturėjau jokio supratimo apie šią tarnybą. Pasiuntė į kursus. Kai sukarino mažesnes tarnybas, pradėjo ugniagesiais priimti jaunesnius žmones. Darbas buvo kas trečią parą, pareini iš darbo ir jau reikia dėtis maistą kitai pamainai. Atlyginimas tuo metu buvo fiksuotas, dirbi naktį ar per šventes - šimtas keli rubliai“, - sako ugniagesys.

- Kokią sunkiausią dieną prisimenate per tą laiką, kai dirbote ugniagesiu?

- Daug ko yra buvę, bet neišdyla iš atminties diena, kai su kolega viena koja stovėjome ant amžinybės slenksčio. 1986-aisiais, Naujųjų naktį gavome iškvietimą gesinti Šiauliuose prie transporto įmonės sukrautą didžiausią kalną padangų. Atvažiavome, pradėjome pilti vandenį. Vyrai sako, kažkas negerai, elektra purto. Pasikvietėme elektrikus, išjungė elektrą visame rajone. Užgeso visur šviesos, ir mes drąsiai dirbome toliau. Liko paskutinė, gal 12 m, padangų siena nesukritusi, su draugu nutarėme užkabinti padangas kobiniu ir nuversti. O nežinojome, kad padangos sukrautos ant laido iš gretimai stovėjusios elektros pastotės, kurios neišjungė. Man srovė perėjo per rankas ir pilvą, draugas neteko amo. Galima sakyti, mums laimingai baigėsi, tik pajutome, ką reiškia žaibo smūgis.

Dviejų vienodų gaisrų nebūna, nežinai, koks iš jo grįši. „Azoto“ gamyklos gaisras, gaisras Radviliškio biokuro gamybos įmonėje, miško gaisras Nidoje. Tąkart mus įspėjo, būkite geri, saugokitės naktį miške neužsnūsti. Kai dega toks miškas, kaip Nidos, ugnies stulpas gali netikėtai iššokti po kojomis. Jei nebūsi budrus, žūsi.

- Tenka ne tik ugnį tramdyti?

- Kai aš pradėjau, ugniagesio pareiga buvo tik gesinti ugnį, dabar reikia mokėti ir žmogui pagalbą suteikti, padėti prispaustam, sužeistam nelaiminguose įvykiuose. Gali atrodyti, kas čia tokio, bet tai didžiulė atsakomybė, reikia nuolat kartotis, kad nepadarytum klaidos.

- Ugniagesiai nuolat visuomenės pasitikėjimo reitingų viršūnėse. Kodėl?

- Gal kad ugniagesiai yra ta tarnyba, kuri ištikus nelaimei atvažiuoja ir suteikia pagalbą, o nebaudžia.

Daug metų dirbu šioje tarnyboje ir galiu pasakyti, kad čia dirba fanatikai. Žmonės, kuriems reikia iššūkių, rizikuoti gerąja prasme. Jeigu man reikėtų stovėti prie konvejerio, neištverčiau...

Sako, šit, ugniagesys, dieną nieko neveikia, naktį miega. Taip, darbe leista ugniagesiui naktį pailsėti, bet jis ilsisi su visais drabužiais, tik batus nusiavęs. Jei reikia išvažiuoti į gaisrą, ar ką gelbėti, įsijungia signalas. Tai reiškia, kad jam reikia šokti į batus ir nusiteikti atlikti pareigą.

- Gaisrai turbūt taip pat pasikeitė...

- Gaisrai yra gaisrai visada. Šiauliuose 1984 m. kilo gaisras, padaręs nuostolių už pusę milijono rublių. Pramoniniame rajone degė angaras, prikimštas buitinės technikos. Vaizdas toks, kaip degtų visas miestas. Labai gerai prisimenu tą įvykį, nes norėjo apkaltinti ugniagesius, kad jie nepasidomėjo, kaip ten viskas buvo sukrauta. Tyrėjai išaiškino, kad tas pastatas nebuvo registruotas. Niekas nežinojo, kas ir kokiais mastais tame pastate daroma. Panašiai, kaip dabar Alytuje. Jie galėjo per naktį 20 tonų padangų atitempti, niekam nepasakę.

Mūsų rajone yra baldų detalių gamybos įmonė. Tiekia jas švedams. Tai vienintelė įmonė, jau penkerius metus rengianti pratybas savo darbuotojams. Įjungia sirenas, imituoja gaisrą ir žiūri, kokie bus darbuotojų veiksmai. Jie filmuoja pratybas, siunčia savo vadovams. Ir net mus kviečiasi. Bet ar jie pasirengę visoms nelaimėms?

Neseniai vienas atsakingas tos įmonės žmogus paskambino ir papasakojo, kad įmonė sukaupė didžiulį kiekį druskos rūgšties. Klausia, ką avarijos atveju darytų ugniagesiai. Jų valdžia įsivaizduojanti, kad jiems patiems nieko nereikia daryti, atvažiuos ugniagesiai, ir viską padarys. Bet taip nėra. Viskas priklauso nuo pačios pavojingas medžiagas kaupiančios įmonės. Jei įmonė nori tvarkingai gyventi, ji visas rizikas įvertina. Tas pat su Alytumi, jie turėjo patys žiūrėti.

Šiauliuose irgi yra viena padangų perdirbimo įmonė. Degė jie daug kartų. Paprašėme inspektorių griežčiau kontroliuoti. „Nieko negalime padaryti, jie mūsų neklauso. Baudos simbolinės“. Tada patarėme kalbėtis gražiuoju. Kaip Dievui į ausį. Jau penkerius metus jokio gaisro.

- Kokie darbai gelbėtojams yra maloniausi?

- Prieš Naujuosius važiuoju prietemoje Šiaulių aplinkkeliu, sankryžoje autobusiukas įvažiavęs į atitvarus. Sustojau. Vyras baltarusis sako, gerai būtų, jei kas nuvilktų į šalikelę. Baisu, jei naktį įlėks. Neturįs kur eiti, niekas nesustoja padėti. Policininkai užpildė deklaraciją, kaltininkas išsikvietė techninę pagalbą. Kišenėje - du eurai, nieko nepažįsta, prisipažino. Pasiskambinau vadui, ar leistų mūsų automobiliu nuvilkti apdaužytą užsieniečio autobusiuką į aikštelę. Sumokėjau už aikštelę, pakviečiau vyrą, taip pat nukentėjusį, pernakvoti. Žiūri jis į mane ir sako: „Nesuprantu, kodėl jūs man padedate...“