„Respublikos“ savaitės žmonės - generalinio prokuroro Evaldo Pašilio vadovaujama prokurorų komanda. Didvyriškai ir šalies biudžetui itin brangiai parskraidinusi iš JAV Neringą Venckienę, Lietuvoje prokuratūros viešai įtarinėtą dėl 39 nusikaltimų. Tačiau N.Venckienės ekstradicijos prašyta tik dėl 6 įtarimų. O JAV atidavė Lietuvai N.Venckienę jau tik dėl 4 įtarimų. Du įtarimus amerikiečiai išbrokavo, nes mūsiškė Generalinė prokuratūra, teikdama ekstradicijos dokumentus, nepateikė dviejų įtarimų atitikmenų JAV baudžiamajame kodekse (BK). Ar galima pasitikėti šalies prokuratūra, jei 35 skandalingi įtarimai, kuriais buvo viešai įtariama N.Venckienė, buvo tik vieši pliurpalai? Kartojami Lietuvos žiniasklaidos ir kai kurių politikų dešimt metų?
N.Venckienė buvo įtariama net gaujos - nusikalstamo susivienijimo - organizavimu. Už tai BK numato laisvės atėmimą iki 10-20 metų. O išimtiniais atvejais - iki gyvos galvos. Iš ilgo įtarimų sąrašo išnyko ir nepilnamečio iki 16 m. tvirkinimas bei kitos baisybės. Nekalbėkime konkrečiai apie N.Venckienę, bet Lietuvoje įtarimų amplitudės savaime įtartinos. Vieną dieną žmogų vos ne korumpuočiausiu visoje Lietuvoje paskelbia, o paskui teismai išteisina. Vieną dieną vos ne žudiku paskelbia, po visą pasaulį medžioja, o sumedžioję baudžia už tai, jog brolio buvusiai draugei nežymiai kepštelėjo.
Lakios fantazijos
Lietuvos Advokatų tarybos vicepirmininkas, kaunietis advokatas Mindaugas Kukaitis taip pat sutiko, kad mūsų šalyje skambiais įtarinėjimais tiesiog švaistyte švaistomasi:
„Išties yra problema, jog Lietuvoje įtarimus pareikšti yra labai nesudėtinga. Galima įtarti bet ką, bet kur ir bet kada. Turėtų būti atvirkščiai. Iš pradžių pririnkti kuo daugiau duomenų, įrodymų ir tik tada pranešti apie įtarimus. Bet pirmiau sugalvojamas įtarimas, o paskui ieškoma įrodymų tiems įtarimams pagrįsti. Gal kas nors tiks, gal netiks, gal šiek tiek tiks. Tai yra visiškai arti žmogaus teisių pažeidimo. Žmogus turi turėti teisę apsiginti, o kai yra tik įtarimas, bet nulis įrodymų, žmogus negali pradėti gynybos. Toks tyrimas, kai žmogus iš pradžių įtariamas, o tik paskui renkami įrodymai, gali būti traktuojamas kaip valstybės teisinių pagrindų, pamatų griovimas. Įtarimai visiškai nesunkiai gimsta tyrėjų galvose, jie turi laisvę pradėti tyrimus, tačiau turėtų būti ir atsakomybė. Tyrėjai turi turėti tam tikrą laisvę, kad nebijotų pradėti tyrimus, bet turi būti ir tam tikra taisyklė. Turėtų įvertinti du svarbius kriterijus. Pirma, ar šaltinis, kuris pateikė informaciją, yra patikimas, iš dalies patikimas ar visai nepatikimas. Antra, ar įrodymai - tiesioginiai. Šaltinis pats matė, pats girdėjo. Būtent tada galima įtarti. Reikėtų taikyti ir pareigūnams tam tikras atsakomybes. Jei visuomenė išgirsta apie keturiolika įtarimų, o galiausiai lieka tik du, trys, piliečiai jaučiasi nesaugūs, o įtarimų burbulai vis vien sprogsta.
Tyrimai turėtų prasidėti tyliai, o ne garsiai. Jei prokuratūra pradeda bylą spaudos konferencijoje, tai ir baikite spaudos konferencijoje. Tegul praneša, ar valstybė atsiprašė asmenų, kurių atžvilgiu įtarimai nepasitvirtino. Kaip tiems asmenims atlyginta? Ar įtarimai buvo pareikšti tyčia ar netyčia? Lietuvoje bylos pradedamos labai garsiai, o paskui teismus kaltina, kad žmogų išteisino.
Asmeniškai manau, priežastis ta, kad prokuratūra tyrėjų darbą kuruoja, bet neatlieka tikrosios kontrolės. Tyrėjams suteikta per daug laisvės interpretuoti. Pradedant Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjais, kurių kova su korupcija leidžia jiems aktyviau veikti. Prokuratūrai pateikiama ne visa informacija, nes prieš dešimt metų buvo suteikta per daug įgaliojimų tyrėjams. Prokuroras gauna tai, ką nustato tyrėjas, ir kaltina iš to, kas surinkta byloje.“
Bet kaltinimą teisme valstybės vardu juk palaiko ne tyrėjas, bet prokuroras? Būtent prokuratūrai užtraukiama gėda, būtent prokuroras raudonuoja, kai teismas kaltinamąjį išteisina ar grąžina bylą papildyti. Negi prokuroras, išvydęs byloje ne rimtus įrodymus, bet tik įrodymų pusfabrikačius, negali tyrėjui pasakyti - tirk toliau, nes pusfabrikačio teismui neperduosiu. Dėl tavo nevykusio darbo nežadu prieš kitus teismo proceso dalyvius raudonuoti?
„Taip, prokuratūra turi tokią teisę, - sutiko M.Kukaitis, - bet reikia būti labai stipria asmenybe, kad prieštarautum tarnyboms, kurios daro viešas akcijas, spektaklius. Nuo 2019 m. sausio 1 dienos sulaikant asmenį 48 valandoms turi dalyvauti ir advokatas. Anksčiau tokio reikalavimo nebuvo, todėl ir sulaikymų statistikos neturėjome. Statistika tokia - šiemet, nors metai dar nesibaigė, 48 valandoms buvo sulaikyta 14 000 asmenų. Iš jų tik kiek daugiau nei 3500 žmonių buvo po dviejų parų prašoma suėmimo sankcijos. Apie dešimt tūkstančių žmonių Lietuvoje per metus yra sulaikoma be pagrindo. Europos Žmogaus Teisių Teismas žmogaus sulaikymą traktuoja kaip išimtinę situaciją.“
Tai gal esame ne teisinė, bet policinė valstybė?
„Čia jau interpretavimui palikime laisvės“, - nusijuokė M.Kukaitis.
Šmeižti galima?
Paradoksas. Kiekvienas Lietuvoje teistas, bet teismų išteisintas žmogus yra apšmeižtas. Ne bet ko, bet kaltinimą palaikančių prokurorų. Ir viešai nagrinėjamose bylose apšmeižtas viešai. Ne kartą, bet daug kartų. Lietuvos baudžiamasis kodeksas (154 str. 2 d.) numato baudžiamąją atsakomybę, kai žmogus viešai apšmeižiamas, jog neva padarė sunkų nusikaltimą. Už tokį šmeižtą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų. Na, palikime ramybėje teismo procesus. Apsiribokime pareigūnų spaudos konferencijomis arba TV laidomis. Kiek per jas pasakoma dalykų, kurie vėliau nepasitvirtina. Pradedant kauniete, vaikų „mušeika“ Egle Kručinskiene ar „teroriste“ Egle Kusaite, kurias teismas išteisino. Tad jei prokurorai, policijos pareigūnai spaudos konferencijose giriasi išaiškinę nusikaltėlių gaują, o vėliau išaiškėja, jog ne visi viešai įvardinti asmenys buvo nusikaltėliai, tie asmenys gali pareikalauti, kad pareigūnai būtų teisiami pagal BK 154 str. 2 d.
Teisės nėra?
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys, praeityje garsus advokatas Rimas Andrikis, paklaustas, kas vyksta prokuratūroje, jei Lietuvoje iš 39 įtarimų gali likti tik 4, 3, 2, 1 ar net visiškas nulis, atsakė taip:
„Prieš ką nors komentuojant reikia žinoti, o aš nieko nežinau. Žmonės, kuriems ir skirtas bylų viešinimas, turėtų gauti informaciją iš patikimų šaltinių, iš pastato su kreivais langais, kuris tik vienas turi teisę komentuoti. O žmonės turi teisę sužinoti, ar teisingumas eina vėžlio žingsniu, ar teisingumo vežimas rieda su trimis ratais ar su keturiais. Yra daug klausimų, bet kai į nė į vieną neatsakyta, žmonės gali pasakyti - kas čia vyksta? Kai kurie advokatai sako, jog teisės čia nėra, bet aš tikiuosi teisės. O pasisakyti apie konkrečią bylą negaliu, nes bus Seimo nario poveikis būsimam teisingumui. Bet kai girdžiu, kad teisės čia nėra, kyla retoriškas klausimas - tai kas ten yra? Gal politika, gal dar kas nors?“
***
N.Venckienei likę įtarimai ir BK numatytos maksimalios bausmės, teisme įrodžius kaltę:
BK 245 str. (teismo sprendimo nevykdymas) - areštas.
BK 231 str. 1 d. (trukdymas pareigūno veiklai) - laisvės atėmimas iki 2 metų.
BK 286 str. (pasipriešinimas valstybės tarnautojui) - laisvės atėmimas iki 3 metų.
BK 140 str. (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas) - laisvės atėmimas iki 2 metų.