Metai po D.Kedžio mirties

Šiandien - metai, kai pakaunėje, prie Kauno marių, akcijos “Darom” dalyviai rado žuvusį garliaviškį Drąsių Kedį. Metai klausimų be atsakymų. Metai kovos, kurią tęsia velionio artimieji, siekiantys apginti Drąsiaus dukrelę nuo pedofilų. Tačiau priversti gintis patys. Nuo teisėsaugos.

Ar sumažėjo per šiuos metus klausimų be atsakymų, kuriuos išeidamas į amžinybę paliko Drąsius? Ant D.Kedžio kapo žvakeles jo mirties metinių proga uždegsianti velionio sesuo Neringa Venckienė įsitikinusi: klausimų be atsakymų tikrai nesumažėjo. Šiandien Garliavoje ji pristatys savo knygą “Drąsiaus viltis - išgelbėti mergaitę”. Į ją sugulė mano surinkti faktiniai duomenys, bendraklasių, giminaičių, mokytojų, draugų prisiminimai. Aš manau, kad tą knygą perskaitę visi supras, kas toje pedofilijos byloje teisus, o kas kaltas”, - įsitikinusi N.Venckienė.

Tyrimą lydėjo klaidos

D.Kedį už akių dviguba žmogžudyste apkaltinusi teisėsauga nuo pat tyrimo pradžios skendo klaidų ir melagysčių liūne. Gausybė tyrėjų klaidų velionio artimiesiems ir šiandien kelia įtarimą, kad klysta specialiai. Tam, kad D.Kedžio artimieji ir visuomenė būtų suklaidinti.

Dumblyne prie marių Kauno rajono Šlienavos kaime gulintis negyvas D.Kedys aptiktas pernai balandžio 17-ąją, per švaros akciją “Darom”. Po daugiau nei pusmetį trukusių paieškų.

D.Kedžio kūnas galėjo būti palaidotas kaip neatpažintas. Lygiai taip prieš keliolika metų buvo palaidotas nusikaltėlių suokalbio auka tapęs kunigas Ričardas Mikutavičius.

“Čia panašiai taip ir būtų buvę, - suvirpa N.Venckienės balsas. - Kad nežinotume nei kur kapas, nei kur tvorelė...”

Kad istorija pasikartotų, trūko visai nedaug - kad apie rasto vyro kūną nieko nesužinotų artimieji, kad jo neatpažintų. Tačiau į morgą atvykusios D.Kedžio tetos atpažino sūnėną. Į morgą D.Kedžio giminaitės atvyko savo iniciatyva, apie rastą vyro kūną gavusios informaciją iš žiniasklaidos. Teisėsauga jų ten nekvietė.

Tačiau prokurorai skubėjo girtis. Kad ant pistoleto, rasto pamaryje šalia negyvo vyro kūno, aptikta D.Kedžio DNR pėdsakų. Vėliau prokuratūra pripažino klaidą ir šią žinią paneigė. Daugiau girtis nebuvo kuo. Degtinės butelyje, aptiktame ten pat, teliūskavo balos vanduo.

“Ir jau visai nelogiški prokurorų teiginiai, kad dviejų žmonių nužudymo vietose 2009-ųjų rudenį aptikti Drąsiaus pirštų atspaudai, - sako N.Venckienė. - Kaip jie galėjo ten atsirasti, jei net po pusmečio radus Drąsiaus kūną ir patikrinus jo pirštų atspaudus, paaiškėjo, kad tokio žmogaus tarp ieškomų išvis nėra?”

Per dumblą - švariais batais

N.Venckienė įsitikinusi ir tuo, kad brolis į dumblyną prie marių, kur buvo rastas, tikrai neatėjo pats.

“Aš mačiau jo batus, batai - švariausi, jokio purvo ant jų nebuvo, - pasakoja Kauno teisėja. - Akivaizdu, kad jis ten atvežtas ir paliktas. Vienas liudytojas teigė matęs, kaip atveža maišą, nuvelka ir išmeta. O vėliau tas liudytojas jau pradėjo kalbėti, kad buvo išgėręs, kad dėl to fantazavo. Bet jo dukra pareiškė, kad jis išvis alkoholio nevartoja. Net kūno radimo laikas iš pradžių buvo nurodytas vienoks, paskui - jau kitoks. Tai kaip buvo iš tiesų? Ką ir kalbėti, jei net neaišku, kas jį rado”.

Nors prokurorai ne kartą viešai bandė įteigti, kad D.Kedžio mirtis - nelaiminga išgėrusio žmogaus lemtis, N.Venckienei abejonių nekelia tai, kad brolis buvo nužudytas. D.Kedžio artimieji tebelaukia, ką šiuo klausimu pasakys Švedijos ekspertai.

“Lygiai taip pat manau, kad pagrindinis įtariamasis pedofilijos byloje Andrius Ūsas taip pat mirė ne sava mirtimi, - įsitikinusi N.Venckienė. - Tačiau prokuratūra mano kitaip, skelbia nutraukianti ikiteisminį tyrimą ir konstatuoja, kad A.Ūso mirtis taip pat susijusi su nelaimingu atsitikimu”.

N.Venckienė mano, kad A.Ūso mirtį pagreitino neįgyvendinta teisėjo nutartis paimti mergaitę iš jos ir atiduoti buvusiai D.Kedžio sugyventinei.

“Kai neišdegė, tai ir matote, kuo baigėsi, - teigia N.Venckienė. - Manau, A.Ūso žudikų derėtų ieškoti tarp savų: su kuriais jis ten šventė, kurie šalia jo stovėjo. Išvažiavęs kažkur dvi dienas į sodybą ir randamas negyvas... Tai kažkas ten tarp jų ir turėjo būti. Kaip tas teisingumo ministras toje vietoje atsirado? Tie sutapimai jau juoką pradeda kelti”.

Klausimų - begalės. Nors prokuratūra ir neįžvelgė kitų D.Kedžio įvardytų galimų dukrelės skriaudikų kaltės, su pedofilijos byla susipažinusiai N.Venckienei sunkiai suvokiama tokia prokuratūros pozicija.
“Aš gerai žinau, ką mergaitė pasakoja ir daug kitų dalykų, kurie yra byloje, - tvirtina N.Venckienė. - Todėl manau, kad tie atsakymai vis tiek kada nors paaiškės, tik galbūt turės praeiti nemažai laiko. Kartais net pagalvoju, kad Drąsiui nereikėjo niekur kreiptis, o paprasčiausiai pasiimti tą mergaitę ir dingti. O dabar matote, koks rezultatas...”.

Knyga apie Drąsių

D.Kedžio artimieji patys surado slaptą kalėjimą, kuriame prieš mirtį, galimas dalykas, buvo kalinamas garliaviškis. Surinko ten rastus įkalčius ir pateikė ekspertams. Tyrėjams buvo pateikta ir stiklo šukė su medžiaga, panašia į kraują.

Deja, medžiagos kiekis tyrimui atlikti buvo nepakankamas. Dėl šios priežasties niekas negalėjo pasakyti, ar medžiaga ant stiklo šukės - sustingęs D.Kedžio kraujas.

“Mes tik tiek esame išsiaiškinę, kad ten tikrai žmogaus kraujas, - teigia N.Venckienė. - Tai patvirtino ekspertai Lietuvoje, į kuriuos kreipėmės privačiai. Dar bandysime aiškintis tai ir toliau”.

Dar vienas neatsakytas klausimas greta galybės kitų, kuriuos užminė Kauno pedofilijos byla. Ir tokie, kuriuos mėgindami išspręsti D.Kedžio artimieji patys priversti gintis nuo teisėsaugos rūstybės.

“Jie man kelia bylas, nes aš pasakiau, kad man gaila, jog dėl išgamų ir iškrypėlių kaltės buvo nužudytas mano brolis, - pasakoja N.Venckienė. - Čia jau net per švelniai pasakyta, kad gaila, čia tragedija, kad per tuos, kurie turėjo sėdėti kalėjime, nužudė brolį. Neaišku dar ir tai, koks likimas laukia mergaitės”.

N.Venckienė įsitikinusi, kad Lietuvoje veikia baisus iškrypėlių tinklas ir dedamos visos pastangos užčiaupti žmones, galinčius šį tinklą demaskuoti. Tačiau nutilti D.Kedžio sesuo nė neketina.

“Drąsiaus metinėms išleisiu knygą, į kurią suguls mano surinkti faktiniai duomenys, bendraklasių, giminaičių, mokytojų, draugų prisiminimai, - atskleidžia N.Venckienė. - Aš manau, kad tą knygą perskaitę visi supras, kas toje pedofilijos byloje teisus, o kas kaltas”.

Kauno įvykių chronologija

Pedofilijos tyrimas - be pabaigos

2008 m. lapkričio 29-ąją Drąsius Kedys kreipiasi į Panemunės policijos komisariatą ir pareiškia, kad jo mažametę dukrelę tvirkino Andrius Ūsas.

2008 m. gruodžio 30-ąją Kauno miesto apylinkės prokuratūra A.Ūsui pateikia įtarimą dėl mažametės tvirkinimo.

2009 m. vasario mėnesį D.Kedys pareiškia, kad tvirkinta buvo ir jo buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės dukrelė. L.Stankūnaitę ir V.Naruševičienę D.Kedys apkaltina pardavinėjus mergaites pedofilams.

2009 m. balandžio 21-ąją Kauno miesto apylinkės prokurorė Genovaitė Ročienė atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų L.Stankūnaitės veiksmų.

2009 m. birželio 16-ąją pedofilijos byla perduodama Kauno apygardos prokuratūrai. Po mėnesio D.Kedys kreipiasi į prokurorus prašydamas paskirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę įtariamajam A.Ūsui, tačiau prokurorai šį prašymą ignoruoja.

2009 m. liepos 15-ąją D.Kedys dėl bylos vilkinimo skundu kreipiasi į tuometį generalinį prokurorą Algimantą Valantiną. Dėl nuskriaustos dukrelės ir vilkinamo tyrimo tą vasarą D.Kedys keliskart kreipiasi ir į Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnybą.

2009 m. liepos 13-ąją D.Kedys savo dukrelės seksualiniu išnaudojimu apkaltina ir Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių bei pareikalauja jį apklausti. Prokurorai liepos 29-ąją šį D.Kedžio prašymą atmeta.

2009 m. rugpjūtį D.Kedys, negalėdamas išjudinti teisėsaugos, pats imasi tyrimo. Vyras apklausia savo dukrelę, ką su ja išdarinėjo iškrypėliai, mergaitė skriaudikus atpažįsta iš fotografijų, o D.Kedys šios apklausos vaizdo įrašus išsiuntinėja daugiau nei 200 adresatų - žiniasklaidos priemonėms, Seimo nariams, kitoms institucijoms.

2009 m. rugsėjo pradžioje D.Kedžio dukrelės tvirkinimo bylą perima Vilniaus apygardos prokuratūra, tačiau pareigūnai ir toliau trypčioja vietoje, apčiuopiamų rezultatų nematyti.

2009 m. spalio 5-ąją nušaunami pedofilijos byloje D.Kedžio minėti J.Furmanavičius ir L.Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė. D.Kedys dingsta be žinios.

2009 m. spalio 6-ąją galutine ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi pripažįstama, kad įtarimai pedofilijos byloje L.Stankūnaitei nepateikti nepagrįstai. Tačiau prokuratūra įtarimų L.Stankūnaitei taip ir nepateikė.

2010 m. balandžio 17-ąją dumblyne prie marių Kauno rajono Šlienavos kaime per švaros akciją “Darom” aptinkamas D.Kedžio kūnas. Artimieji negali patikėti prokurorų brukama išvada, kad D.Kedžio mirtis - nelaimingas atsitikimas.

2010 m. gegužės 14-ąją Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjas Bronius Varsackis priima nutartį paimti mergaitę iš D.Kedžio sesers Neringos Venckienės ir atiduoti ją motinai. Apie 3 tūkst. žmonių susirenka prie Venckų namų Garliavoje ir neleidžia įvykdyti nutarties. Galiausiai ji panaikinama kaip neteisėta. Civilinė byla dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo dar neišnagrinėta.

2010 m. birželio 13-ąją baloje Alytaus rajone randamas negyvas vienintelis pedofilijos bylos įtariamasis A.Ūsas. Po A.Ūso mirties Panevėžio miesto apylinkės teismas pedofilijos bylą nutraukia.

2011 m. kovo 22-ąją Klaipėdos apygardos teismas nusprendžia, kad pedofilijos byla turi būti nagrinėjama net ir mirus vieninteliam įtariamajam. Ją pavesta nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui.

2011 m. balandžio 4-ąją A.Ūso žūties aplinkybes tyrę Kauno apygardos prokurorai paskelbia, kad neblaivus vyras mirė nesmurtine mirtimi - paskendęs.

Anonsas

Šeštadienio “Respublikoje” skaitykite: panašių nesėkmingų tyrimų, kaip pedofilijos bylos, Drąsiaus Kedžio mirties, Kaune yra ir daugiau. Kodėl tyrimai lyg specialiai žlugdomi, kodėl niekas nesikeičia teisėtvarkos sistemoje? Apie nutylėtus skandalus kalba patys aukščiausi pareigūnai