1 nuotr.Praėjusį savaitgalį prie Baltijos jūros įvyko tragedija - nuskendo septynmetis berniukas. Nuskendo dėl to, kad mamytė buvo labai užsiėmusi savo kūno įrudžiu, instagramais ir patiktukais. Net nupurto nuo tokių.
Vaikystėje kasmet važiuodavau prie Baltijos jūros. Su savo arba su krikšto tėvais. Puikiai žinau, kaip knieti lįsti į bangas, šokinėti, turkštis jūros pursluose! Bet nesuvokiu, kaip įmanoma gulėti kopose, kai tavo vaikas prie vandens.
Žinoma, mano vaikystės laikais nebuvo visą dėmesį prikaustančių telefonų, bet buvo knygos, laikraščiai, galiausiai - gražių žmonių aplink apstu, į kuriuos irgi vilioja akis paganyti.Bet - kai mes eidavome maudytis, bent vienas suaugęs nuolat stovėdavo jei ne per du metrus nuo vaikų, tai prie pat vandens! Nes „maža kas".
„Kiekvieną sekundę neprižiūrėsi", - sakys kai kurie. Žinoma, bet tų pavojingų sekundžių kiekį galima sumažinti. Jei maudytis vaikas eina stebint akylai suaugusiojo akiai, rizika, jog kažkas įvyks, gerokai mažesnė. Jei vaikas vedamas per perėją už rankos, jei vežamas spec. kėdutėje, jei nepaliekamas bastytis vienas sau ant asfalto ir t.t. - vaikas daug saugesnis. Na nejaugi tai gali būti kažkam naujiena?
Praėjusią savaitę stebiu motiną su mažu berniuku žaidimų aikštelėje. Tiksliau, motina sėdi ant suoliuko, įkišusi nosį į telefoną, o maždaug trejų metukų vaikas, pasiėmęs saują akmenukų, eina tiesiu taikymu į greta lesančius balandžius. Aišku, taiko akmenimis į paukščius.
„Mamaša" - nulis emocijų. Pabaidau balandžius, ir sušunku poniai, kad vaiką auklėti reikia. Žiūri išsprogusiom akim - nė velnio nesupranta. Pakartoju tą patį rusų kalba. Tai susukusi miną pasikviečia berniuką pas save. Po poros minučių jau girdžiu, kaip kažkas vaikui lietuviškai sako nelįsti prie šuns, nes įkąs. Atsisuku - „mamaša" telefone. Nulis emocijų.
