Jauno mediko mirtis paskatino prabilti

Degė žvakutės

Savaitgalį žvakių liepsnelės plazdėjo prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir vienos sostinės ligoninės. Pastarojoje dirbo praėjusią savaitę iš gyvenimo pasitraukęs jaunas medikas. Šia akcija kolegos ne tik pagerbė jo atminimą, bet ir pabandė atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis medikai susiduria savo darbo vietose.

Teigiama, kad medicinos įstaigų vadovų spaudimas ir psichologinis smurtas, sukuriamos sunkios darbo sąlygos, pasiekė tokį lygį, kad jo neatlaikę medikai, ypač jaunesni ir jautresni, net renkasi nebūtį. Jauno mediko mirtis neva yra tik įspėjimas, nes visos šalies gydymo įstaigose yra tokių „tiksinčių bombų“, tik jų niekas nepastebi ar nenori pastebėti.

Tyčiojasi profesoriai

Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Živilė Gudlevičienė neabejoja, kad gydytojų pasakojimai apie iš vadovų ir kolegų patiriamą psichologinį smurtą, nėra laužti iš piršto. Tai patvirtina ir tragiško įvykio sukrėstų medikų viešas dalinimasis savo pačių karčia patirtimi, kurios pamiršti nepadėjo ir daugybė prabėgusių metų.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas iki šiol puikiausiai pamena, kaip prieš 20 metų akušerijos-ginekologijos rezidentūrą atlikinėjusi kolegė vakarais namuose verkdavo įsikniaubusi į pagalvę, o ryte vėl eidavo į ligoninę, kaip į katorgą kęsti nuolatinių žeminimų. Arba, kaip žinomo profesoriaus vadovaujamoje klinikoje, garbus gydytojas, į operacinį protokolą netyčia įrašęs žodį su klaida, nuleidęs galvą eidavo prie lentos ir, kaip koks pirmokas, savo kolegų, rezidentų bei studentų akivaizdoje, turėdavo jį teisingai parašyti dešimt kartų. O tradicinė bausmė, dviejų mėnesių nušalinimas nuo operacijų, buvo skiriama be aiškios gydytojo klaidos ar aplaidumo, tiesiog priklausomai nuo profesoriaus nuotaikos.

Kenčia ir privačiose klinikose

Ir tai vyksta ne tik valstybinėse medicinos įstaigose. Ką tik mokslus baigusios odontologės svajonės apie Hipokrato priesaiką - pagalbą žmogui, mokymąsi iš patyrusių kolegų, dalinimąsi nauja informacija - dužo taip greitai, kad ji net pradėjo galvoti, jog pasirinko ne tą profesiją. Vienoje privačioje klinikoje ji vadovo psichologinį smurtą išvėrė vos porą mėnesių. Atėjusi dirbti su didžiausia motyvacija, noru tobulėti, mergina patyrė žeminimą, siaubingą įtampą darbe, baimę klausti patyrusio gydytojo patarimo. Tyčiotasi net pacientų akivaizdoje. Viskas baigdavosi ašaromis po darbo, nepasitikėjimu savo jėgomis ir nenoru rytais keltis į darbą.

„Raganų medžioklė“

Į medikų bendruomenės veiksmus sureagavo ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Asta Kubilienė. Medikės išsilavinimą turinčios ir gydytoja dirbusios parlamentarės teigimu, šioje situacijoje labai svarbu nesileisti į „raganų medžioklę“ ir neieškoti kaltininkų.

„Pirmiausia reikia suprasti, kad apskritai nėra jokios priežasties savižudybei ir priežasties, kuri ją galėtų pateisinti. Mane labai stebina, jog akademinės bendruomenės žmonės šių dalykų neatskiria.

Vadyba, krūviai, mikrokli-matas, viskas kartu ir dar daugiau. Bet nėra vieno kaltininko. Visi mes turime padaryti tai, kas nuo mūsų priklauso. Įstaigose krūvius skirsto administracija, bet pats žmogus sprendžia keliuose darbuose jam dirbti, kokio dydžio paskolą gali paimti, kiek jis gali kažką daryti ir panašiai.

Šitas atvejis iškelė į viršų problemą, bet nesuvokiama, kad akademinės bendruomenės atstovai taip pasisako. Jei tai priežastis, tai kodėl visas skyrius nenusižudo?

Labai gaila, kad „raganų medžioklė“ prasidėjo. Viešojoje erdvėje skaitome mintis apie kaltųjų paieškas ir komentarų srautą socialinėje erdvėje, kad medikai sistemoje palikti vieni, kad dideli darbo krūviai, kad netinkami vadovai, kad piktnaudžiaujama alkoholiu ir pan.

Visgi labai svarbu nesileisti į aklą medžioklę, nekaltinti šalia dirbančių, vadovų, aplinkos, nekaltinti šeimos, nekaltinti kitų aplinkybių. Tai tik dar labiau apsunkina situaciją. Mes esame kalti tik tiek, kad nepastebėjome ir negalėjome padėti žmogui“, - „Vakaro žinioms“ sakė A.Kubilienė.

Medikus lydi nesveika konkurencija

Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė neneigė, kad medikų įvardytos problemos egzistuoja. Tuo labiau kad ir pati su jomis yra susidūrusi.

„Tai prasideda jau universitetuose. Aš pati tai patyriau ne tik studijuodama, bet ir dirbdama ligoninėje. Vadovas paprašo į mokslinio darbo straipsnį įrašyti kažkokį žmogų, nuolat prašo pravesti paskaitas studentams, nors tu nesi universiteto darbuotoja ir turi savo darbo krūvius. Nors dirbi visu etatu, puse ar tik ketvirčiu, darbo krūvis vienodas. Šių ir visų kitų problemų jokia aukščiausia ministerija neišspręs. Bet aš jų nesiečiau su savižudybe.

Padėti mes galime pradėdami nuo savęs ir sukurdami mikroklimatą. O kas geriau supras, nei pats patyręs kolegų palaikymą. Juk tai specialybė, kurioje visada yra „ekstrymas“. O jei dar turime nesveiką konkurenciją ir nuolatinį nuovargį... Turėtume pasitelkti ir psichologus, su kuriais gydytojai galėtų pasikalbėti. Padėtų jiems suprasti jausmus ir mintis.

Medicinos įstaigoms vadovauja gydytojai ir retas jų yra baigęs vadybos mokslus. Ar tikrai svarbu, kad įstaigai vadovautų profesorius? Labai svarbu, jog žmogus turėtų vadybos pagrindus, suprastų apie mikroklimatą, personalą, žmogiškuosius ir finansinius išteklius“, - tikino A.Kubilienė.