Gelbėtojai, užsitarnavę pasitikėjimą

Net labiausiai gerbiamų asmenybių reitingai kinta. Žmogus visuomenės apklausose atsiduria tai pirmoje, tai jau trečioje ar daug žemesnėje vietoje. Visada yra tam tikras procentas žmonių, kuriuos visuomenė vertina ir neigiamai. Ne vien teigiamai. Tačiau Lietuvoje turime fenomeną. Pasitikėjimas ugniagesiais gelbėtojais nuolat didžiausias. Didesnis nei Bažnyčios, policijos, „Sodros“, teismų reitingai. Jau nekalbant apie politines partijas.

Atrodo, kiek paradoksalu. Jei gesinant namas vis vien sudega ir žmogus stovi degėsių krūvoj, už ką jam taip gerbti ugniagesius gelbėtojus? Kita vertus, o kas, išskyrus ugniagesius gelbėtojus, atvažiuoja į nelaimės vietą pirmieji? Ir kas, išskyrus ugniagesius gelbėtojus, laisva valia lenda į ugnį? Juk buhalteriai, vairuotojai ar dar kitų profesijų atstovai į ugnį laisva valia kasdien nelenda. Ir tik vienintelės profesijos atstovai visada pasiruošę nuo ledo lyčių nukeldinėti žvejus, vaduoti iš mašinų laužo keleivius, iškelti pro langus nevaikščiojančius ar itin stambius ligonius. Nukelti į stulpo viršų užsikabarojusį katiną. Ir kasdien gesinti tai šen, tai ten vis degančius ūkinius pastatus, pirtis, garažus ir bet kokius užsiliepsnojusius piliečių rykus. Nes Lietuvoje piliečių turtas pleška kasdien kaip petardos. Žaismingai ir nerūpestingai. Ir tik tada žmogus atsipeikėja, kai iš namo lieka tik kaminas. Suvokia, kad nei šv. Florijonas, nei šv. Agotos duonelė vis vien už jį neišvalė užsikimšusio dūmtraukio.

Kasdien stebėti nelaimes ir nepalūžti

Turbūt ugniagesys gelbėtojas, pasibaigus budėjimo pamainai, net negali namie ramiai žiūrėti į spragsintį židinį. Kažin, ar tas jaukus spragsėjimas ramina. Nes visas profesinis gyvenimas dūmuose, liepsnose. Ieškant vandens telkinio. Prisijungiant prie hidrantų bei kitų vandens šaltinių. Skubant. Ieškant privažiavimo automobiliais užgriozdintuose kiemuose. Kartais nespėjant. Net taikingas keptuvo kvapas turbūt profesionalui jau asocijuojasi su nelaime. Gal ne su visomis. Bet tik labiausiai į sąmonę įstrigusia.

Kaip jaustis žmogui, kai dūmuose randa užtroškusio vaiko kūnelį? O vien šiemet dūmuose užgeso trijų mergyčių gyvybės. Dar du negyvi vaikučiai buvo iškelti iš šulinio. Skubėk neskubėjęs. Gyvybė užgęsta per kelias sekundes, minutes.

Nelaimėlių psichologija

Ugniagesiai akcentuoja, kad viena gaisrų priežasčių - gyventojų skurdas. Žmonės, atšalus orams, pleškinte pleškina nesandarias krosnis. Leidžia dūmus pro užsikimšusius kaminus. Prijunginėja elektros prietaisus prie netvarkingos instaliacijos. Neturi pinigų taisymams, remontams. Tikisi, gal šią žiemą dar ištemps. Svarbu, kad nepritrūktų malkų. Kai nėra pinigų, joks stomatologas neįtikins bedančio žmogaus susidėti dantų implantus. Ir joks ugniagesys gelbėtojas neįtikins pakeisti susidėvėjusią krosnį. Lietuvoje daug žmonių, ypač provincijoje, gyvena kasdien „kaip ant Marytės plauko“. Tik per plauką nuo didelės nelaimės. Tačiau tiek prie tokio gyvenimo pripratę, kad net pavargo bijoti. Nebijo, nusispjovė - ir tiek. Svarbu, kad krosnis pleška ir bent dabar šilta. Nes nieko negali pakeisti. O kai žmogus nieko negali pakeisti, jis hamletiškai juokiasi. Keičia susirūpinusį veidą į nerūpestingą šypseną. „Įjungia kvailį.“ Esą kaip bus ar nebus, bet žemaitis ar aukštaitis nepražus.

Asocialai baidosi ir dūmų detektorių. Nors pernai buvo sumontuoti 1545 detektoriai. Kodėl socialinės rizikos grupei priklausančios šeimos taip bijo dūmų detektorių? Nes dūmų bus. Todėl, kad, anot patarlės, nėra šeimų ir namų be dūmų. O savi dūmai akių negraužia. Gal asocialai bijo, kad socialinės darbuotojos detektoriais juos šnipinės? Išsiaiškins, kokį geria marmalą ir ar išvirė vaikams košės? Ar uždraus rūkyti? Todėl neįsileidžia į savo namus „detektyvo“. Tegul ponas lieka už durų. Apsieisim be neaiškios technikos. Nepanašios į traktorių. Kad ir kaip būtų, dalis dūmų detektorių išmontuojami, sudaužomi ar prageriami. Dėl šventos ramybės.

Nesuvaidintas socialinės lygybės modelis

Kitas svarbus ugniagesių gelbėtojų bruožas - jie neskirsto piliečių į luomus. Į politines simpatijas ar antipatijas. „Elitas“ Lietuvoje net ligoninėse guli pagerintose palatose. Pirmieji apžiūrimi profesūros. Pirmieji patenka į prestižines klinikas. Ar gauna geriausių vaistų. „Elito“ vaikai patenka į geriausias mokyklas, o vėliau - geriausias darbovietes. O ugniagesiai gelbėtojai žmonių nediferencijuoja. Vienodai vyksta gesinti ir „bomželio“ palapinės, ir bažnyčios, ir naujalietuvio pilaitės. Vienodai gesina ir degantį kledarą, ir limuziną. Ir už paslaugą gauna tą pačią algą. Niekas pro liepsnojantį langą neiškiša kyšio. Niekas nesidera. Niekas nebando susitarti ir nekaulija išskirtinių malonių. Ugnis, jei vertintume mitologiškai, kaip Gabiją, iš tikrųjų visus vienodai apvalo.

Visuomenės kolektyvinė sąmonė turi labai gerą atmintį. Ta atmintis ŽINO, kas iš tikrųjų gelbėja. Ne plepalais, kad kada nors gyvensime saugiau. Bet konkrečiu pažadu. Kad gelbėtojai atvyks po 3 minučių. Ne po 20 metų. Ir pakels ne pensiją, bet griūvančią namo gegnę. Iškels ne aukštojo mokslo kartelę, bet užsidegusią kartį. Ne ekonomiką iškels iš duobės, bet žmogų iš šulinio. Ne mokesčio mokėjimą nukels, bet žveją nuo ledo lyties. Ne vargetas iš socialinio dugno ištrauks, bet Neryje skęstantį šuniuką. Iškart. Be rašomų, taisomų projektų. Be misijų, vizijų. Taip šiais metais Neryje, prie Liubarto tilto, buvo išgelbėtas į upę nuo tilto nuslydęs šuniukas. Lediniame vandenyje plaukęs Vingio parko link. Šunelis buvo išgriebtas 200 m už pėsčiųjų tilto ir perduotas šeimininkei. O Utenos rajone šiais metais buvo išgelbėta į kūdrą įsmukusi bėglė karvė. Ir tam grynam gelbėjimo veiksmui neprireikė nei Europos Sąjungos paramos. Nei europinės pabėgėlių gelbėjimo strategijos.

Jie gelbėja, bet ar mes tausojame?

Vien sausio 5-ąją Lietuvoje užregistruotas 91 gaisras. Tad ugniagesiai gelbėtojai važiuoja į iškvietimus be perstojo. Nors 16-oje savivaldybių net neturi automobilinių kopėčių. Matyt, šių savivaldybių teritorijose nėra nė vieno namo, aukštesnio nei du aukštai. O penkiaaukščius jau laiko dangoraižiais. Kai kur gelbėtojai dar važinėja senais zilais.

Žiema baigsis. Kada nors. O tada prasidės pelkynų, miškų, pievų gaisrai. Paradoksalu. Lietuviai taip myli savo Tėvynės gamtą, kad ją kasmet išbando degtukais. Matyt, kad Tėvynės meilė karštai liepsnotų. Pernai 318 kartų degė miško paklotė. 2925 kartus liepsnojo pievos. 16 kartų pleškėjo ūkininkų pasėliai ir 21 kartą durpynai. Laimei, dar nesugebame padegti vandens. Nes išgarintume upes, ežerus. Išsivirtume žuvienę „Sartai“, „Drūkšiai“, „Žalieji ežerai“ ir t.t. O jie, ugniagesiai gelbėtojai, nuolat gesina tai, ką žmogus bravūriškai, nerūpestingai naikina. Ir paskui pats baisisi pleškančiais šilais. Lyg nuniokotomis šventyklomis. Pajuodusiomis pievomis. Ar pats pyktelėjęs lepteli - kur žiūri ugniagesiai?

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“