Po truputį baigia į sąskaitą prikapsėti pinigėlių ir naujo namo statybai. Aukotojai nežiūrėjo, kad daugiavaikė šeima yra prieš aštuonerius metus į Ignalinos kraštą atsikėlę rusai. Kaip sakė pagalbos organizatoriai, pagrindinė paskata paramai buvo tai, kad gausi šeima išsilaiko ne iš pašalpų, nevartoja alkoholio ir stengiasi pritapti prie bendruomenės.

Nelaimė atsėlino per Kalėdas

Per praėjusias Kalėdas Konstantinas Deriuginas savo sodyboje, Driškūnų kaimo vienkiemyje, buvo likęs vienas su šešiais vaikais. Jo žmona Tatjana su dar septyniais jų vaikais lankė gimtinėje likusią sergančią mamą. Visi kartu keliauti negalėjo, nes nebuvo kam patikėti ūkio.

Kaip pasakojo tėvas, Kalėdas jis su vaikais šventė ramiai, visi kartu žaidė, vaišinosi. Antrąją Kalėdų dieną Konstantinas miegoti nuėjo truputį anksčiau už vaikus, bet dingusi elektra į lovas suginė ir mažuosius. Tačiau netrukus visus ant kojų sukėlė įsiplieskęs gaisras už kelių metrų nuo namo stovinčiame gyvenamajame vagonėlyje. Tėvas iš pradžių netikėjo, kad ugnis persimes į namą, bet vėjas netruko liepsnas atginti iki gyvenamojo namo sienų. Supratęs, kad ugnies vienas neįstengs sustabdyti, vyras liepė vaikams rengtis ir bėgti iš pastato. Pats suskubo išnešti kelis būtiniausius daiktus, dokumentus, atjungė ir išnešė dujų balioną.

Šeima, pavažiavusi toliau nuo degančios sodybos, sėdėjo automobilyje ir laukė pagalbos. Ugniagesiams pavyko apsaugoti tik tvartą, kuriame buvo suginti šeimos maitintojai galvijai, avys, vištos.

Pagalba priklauso nuo gyvenimo būdo

„Apie gaisrą daugiavaikės šeimos sodyboje sužinojau tik ryte. Kai atvažiavau į sodybą, žarijos buvo dar šiltos. Informavau savivaldybę. Sukviečiau socialinius darbuotojus ir pradėjome svarstyti, kuo žmonėms, žiemą likusiems basiems ir be maisto, padėti", - „Respublikai" pasakojo Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys.

Žinia apie nelaimę daugiavaikės šeimos namuose plito greitai. Gyventojai į seniūniją nešė kas ką galėjo, drabužius, buities įrankius, konservuotą maistą. Žmones telkė ir pasitikėjimas jų seniūnu, dar visai neseniai buvusiu statutiniu pareigūnu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. A.Šakalys yra gerai žinomas jiems žmogus, daugelį metų vadovavęs bendruomenei. Jis, dar nebūdamas seniūnu, nedrąsius persikėlėlius supažindino su bendruomene. Netruko išaiškėti, kad Deriuginų šeima yra ne tik darbšti, bet ir gabi. Groja ir dainuoja visi šeimos nariai, išskyrus du pačius mažiausius. Per paskutines Kalėdas prieš karantiną Deriuginai Dūkšto bažnyčioje surengė koncertą. Nors lietuviškai jie dar kalba nedrąsiai, išmoko ir sugiedojo lietuvišką giesmę.

Anot seniūno, žmones kitataučių nuoširdumas iš karto papirko. Bet labiausiai papirko tai, kad šeima vertėsi iš savo darbo - augino gyvulius, dirbo išsinuomotą žemę. Pagrindinis impulsas padėti buvo jų pačių nuoširdus bandymas įsitvirtinti. Jei žmogus stengiasi, jam ir pagalba suteikiama iš širdies.

„Tie, kurie skambino man iš kitur, klausdavo, ar šeima gyvena socialų gyvenimą, ar nevartoja alkoholio, - kalbėjo seniūnas. - Nė vienas, nei vaikai, nei tėvai, ramiai atsakydavau. Aš su jais bendrauju, ir žinau. Todėl žmonės taip drąsiai rėmė juos pinigais. Kai žinai, kad tavo nuoširdi parama nebus pragerta, iššvaistyta, atsiranda labai stiprus stimulas padėti."

Pas mus įprasta galvoti, jei šeima daugiavaikė, tai su ja kažkas ne taip. Gal vaikai ne vieno tėvo, gal jie linkę į silpnybes ir užuot dirbę, verčiau linkę gyventi iš pašalpų. Deriuginai pašalpų negauna. Gautų, jei turėtų leidimą gyventi Lietuvoje. Dabar gyvena iš to, ką užsidirba iš savo ūkio. Pirmą pašalpą jiems savivaldybė skyrė po patirtos nelaimės. Jiems labai daug reiškia ta pagalba. Daug žmonių, bendrovių atsiliepė iš visos Lietuvos. „Neseniai Konstantinas graudindamasis pasakojo, kad į jo sąskaitą viena bendrovė pervedė nemažą pinigų sumą būsimo namo statybai. Vyrą tai sujaudino iki ašarų", - pasakojo A.Šakalys.

Planuoja ateitį

Dabar šeima talpinasi dviejų kambarių socialiniame būste, kuriame net netelpa žmonių suaukotos gėrybės. Ir turi svajonę su geranorių pagalba atsistatyti sudegusį vienkiemį. Pasak seniūno, ne vieną nustebino ir daugiavaikio tėvo požiūris. Bute, kuris jiems suteiktas laikinai, šeima suskubo skurdžius medinius langelius pakeisti naujais. Paklausus, ar žino, kad būstą teks palikti, kai vėl turės nuosavą pastogę, vyras nesutriko. Sakė žinąs, bet norįs bent kuo atsilyginti bendruomenei.

Pasak seniūno, svajonė, kad šeima turės naują namą sudegusio vietoje, tampa panaši į tikrovę. Vieta pamatams jau paruošta. Laukia, kol pavasaris įsisiūbuos. O naujakuriai jau kuria planus, kaip namas atrodys, kaip čia visi susitalpins. Iš buvusio namelio tarp degėsių liko tik krosnis. Šeima ją ketina palikti kaip simbolį. Deriuginai patys tikina, kad su gerų žmonių pagalba galima ir po didžiausių nelaimių prisikelti.

Nuo sudegusio vienkiemio iki Kaniūkų kaimo, kuriame savivaldybė suteikė padegėliams socialinį būstą, kiek daugiau nei kilometras. Šeimos galva ir vyresnieji vaikai čia atvažiuoja labai dažnai. Ūkyje liko jų gyvuliai. Deriuginai puoselėja svajonę po namo statybų pridurti dar kažkiek ir prie tvarto. Laikysią gyvulių dar daugiau.

Pasak seniūno, šeimai ne tik suteikta pagalba po gaisro. Bendruomenė yra pasiruošusi prižiūrėti, kaip jiems seksis statybos. „Mes būsime šalia ir toliau. Padėsime, jei reikės. Per Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dieną Tatjanai Deriuginai aš įteikiau Trispalvę nuo mūsų visų ir paprašiau ją iškelti prie naujojo namo", - sakė Dūkšto seniūnas A.Šakalys.

Pamilo Lietuvą

Kaip daugiavaikė rusų šeima atsirado Dūkšte? Klausia ne vienas. Vienaip svarstant, Deriuginus galima laikyti pabėgėliais. Daugiavaikei šeimai gyvenimas Maskvoje nebuvo rožėmis klotas. Ne dėl to, kad tinginiavo ir neturėjo iš ko vaikus išlaikyti. Abu tėvai yra išsilavinę ir turi profesijas. Gimtinėje šeima tapo persekiojama dėl savo išpažįstamo baptistų tikėjimo. Ir dėl to, kad turi daug vaikų. Norėdami apsaugoti vaikus, Deriuginai rimtai pradėjo galvoti apie persikėlimą ten, kur jų niekas nepažįsta. Atsitiktinumas lėmė tai, kad kaip paskatą daugiavaikė šeima gavo nemokamą ekskursiją į Lietuvą. Tai buvo pirmoji jų kelionė į užsienį. Juos papirko Ignalinos kraštas, žmonių nuoširdumas, graži gamta.

Mintis čia įsikurti nebeapleido. Taip šeima su aštuoniais vaikais ir nedidele manta įsikūrė Dūkšto krašte nusipirktame namelyje, jį apsišiltino, susiremontavo. Įsigijo čia truputį žemės, dar šiek tiek išsinuomojo, nusipirko gyvulių. Gyvenimas Lietuvoje šeimai tiko visomis prasmėmis. Per aštuonerius gyvenimo metus Lietuvoje šeima pasipildė penkiais naujais nariais.

Deriuginai dar tebeturi laikinų gyventojų statusą. Bet tikisi čia įsitvirtinti ir likti. Šeima mokosi lietuvių kalbos ir visiems kartoja pirmą kartą pasijutę kaip Tėvynėje. Deriuginų šeima yra gausiausia Ignalinos r. savivaldybėje.

Išbandymas

Iš kur kyla bendruomenės vienybė, empatija kitiems, klausiu seniūno. Vienybė, anot A.Šakalio, kiekvienam yra prigimtinis poreikis. Supratimas, kad jei tu ištiesi pagalbos ranką, tai ir kitas tau ją išties, kai reikės. „Mane padėti kitiems išmokė močiutė, šeima. Mes augome septyniese, todėl žinau, ką tai reiškia. Sutelkti žmones pagalbai man nebuvo nieko nauja. Aš esu vienas kaniūkiečių, saviškis, šio krašto vaikas, man nėra jokių problemų su žmonėmis kalbėti ir juos suprasti. Drąsiai su jais kalbu ir jie su manimi. 2004 metais Kaniūkuose subūriau bendruomenę. Per tą laiką mes daug gražių darbų nuveikėme. Organizuoti pagalbą po gaisro basai likusiai daugiavaikei šeimai man, tapus seniūnu, buvo išbandymas. Tai pirmasis mano rimtas darbas bendruomenei šiose pareigose. Gruodžio 11 d. laimėjau konkursą ir tapau seniūnu, o po poros savaičių atsitiko ta nelaimė", - pasakoja A.Šakalys, iki tol 30 metų dirbęs Valstybės sienos apsaugos tarnyboje.

Pasak Dūkšto seniūno, kuris formaliai dar tebėra ir Kaniūkų bendruomenės pirmininkas, žmones telkia svetimo žmogaus rūpesčio supratimas ir pajauta, kad nuo to tampi geresniu.