Žmonių kišenėms tuštėjant, Vyriausybė demonstruoja olimpinę ramybę

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo savo nuomones dėstė pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybės narys Rimvydas JASINAVIČIUS, Širvintų rajono merė Živilė PINSKUVIENĖ, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ bei Seimo narys Artūras SKARDŽIUS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Dėl infliacijos kylančios kainos sparčiai tuština žmonių kišenes, tačiau valdžia demonstruoja olimpinę ramybę aiškindama, jog Lietuvoje kylančias kainas siekiama amortizuoti didinant atlyginimus. Kodėl nenorima eiti lenkų, pas kuriuos dabar apsipirkti skuba mūsų tautiečiai, pėdomis?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Didžiausia blogybė yra bandymas konstruoti valstybės ekonominę politiką, remiantis buhalterijos principais. Ką turiu omenyje? Nuo vasario mėnesio Lenkijoje bent pusę metų PVM tarifas pagrindiniams maisto produktams bus lygus 0. Nepaisant to, kad ES galioja vadinamoji PVM direktyva, kurios tikslas užkirsti kelią ES narių PVM lengvatų taikymo piktnaudžiavimui, Lenkija iš ES komisijos gavo išskirtinę teisę taikyti PVM lengvatą maistui. Sumažinus akcizą degalams, elektrai, susitaikyta su rimtais biudžeto netekimais, bet aukojamasi dėl savo žmonių. Dviejų mokesčių - PVM ir akcizų - mažinimas turėtų gerokai apkarpyti biudžeto pajamas, bet taip neatsitiks. Kodėl?

Mąstant buhalteriškai, dalies PVM ir akcizo mažinimas savaime reiškia mokestinių įplaukų į biudžetą netekimą. Tačiau, remiantis ekonomine logika, biudžeto pajamų netekimai nebus dideli arba jų išvis nebus, nes: pirma, gyventojai nekeis vartojimo įpročių, persiorientuodami į būtiniausių ir pigiausių produktų pirkimą; verslas neturės mažinti gamybos apimčių dėl paklausos mažėjimo vidaus rinkoje; bankai nekaups indėliuose „miegančių" lėšų ir kt.

Antra, Lenkija vykdo savarankišką pinigų politiką, zlotas yra oficiali ir Lenkijos banko kontroliuojama valiuta, o zloto kursas yra „plaukiojantis", zlotas euro atžvilgiu yra silpna valiuta. Tai reiškia, kad Lenkijos ekonomika išlošia iš kainų skirtumo užsienio prekyboje, yra traukos centras euro zonos šalių gyventojams ir verslui, ieškantiems pigesnių prekių ir paslaugų, o praradimus iš PVM ir akcizų sumažinimo padengs įplaukomis iš padidėjusios prekių apyvartos ir nuo jos priskaičiuojamų mokesčių nustatytam periodui pasibaigus.

Trečia, Lenkija nuosekliai vykdo ekonominę politiką, orientuotą į nacionalinės ekonomikos atsparumo užtikrinimą ir augimo spartinimą, besiremiantį vietinio verslo palaikymu (pelno mokesčio reforma pagal estišką modelį) ir pramonės skatinimu (pramonės augimo tempų požiūriu Lenkija yra ES šalių-lyderių trejetuke). Sprendimas PVM netaikyti mažmeninėje rinkoje parduodamiems degalams yra geriausia paskata vietiniam verslui atlaikyti pasaulinių energijos išteklių kainų augimą, nesumažinti gamybos apimčių, neprarasti darbo vietų, nestabdyti verslo.

Ketvirta, atrodo, kad Lenkija išmoko pandemijos valdymo pamokas - paklausos ir verslo palaikymas sunkmečiu atsiperka, nes bankrutavusį verslą labai sunku prikelti antram gyvenimui, o išmokusius taupyti žmones paskatinti drąsiau pirkti reikia laiko, todėl svarbiausia yra palaikyti nuolatinę prekių bei pinigų apytaką ir nelėtinti tempų.

Tiek Baltijos šalių, tiek Lenkijos ekonomika išlaikė COVID-19 pandemijos egzaminą ir pademonstravo neįtikėtinai gerus ekonomikos augimo rodiklius tiek ES, tiek viso pasaulio kontekste. Tačiau išsiskyrė požiūris į ekonomikos palaikymo strategijas - Lenkija, skirtingai negu Lietuva, iš dalies atsisakė skurdžiausių socialinių grupių tikslinio subsidijavimo, viešojo administravimo išlaidų, skirtų tokių grupių identifikavimui, bei išlaidų perskirstymo.

Sprendimas mažinti PVM ir akcizo tarifus yra ne tik labai greitai įgyvendinamas ir nereikalaujantis ilgo pasiruošimo bei papildomų kaštų sprendimas, bet turintis labai aiškią orientaciją - palaikyti visus vienodai, neskirstant į grupes ir nesupriešinant, o naudos turės kiekvienas rinkos dalyvis, priklausomai nuo to, kiek jis prisidės prie kuriamos pridėtinės vertės 6 mėn. ar 1 metų laikotarpiu.

Ž.PINSKUVIENĖ: Kas vyksta Lietuvoje? Manau, kad tai, ką matome ir jaučiame kiekvienas, yra dabartinės Vyriausybės darbo vaisiai, kuriuos duoda Ministrų kabineto veiksmų nesusiderinimas tarpusavyje, asmeninių ambicijų siekimas, gilinimasis į pavienes problemas, nevertinant bendro konteksto. Juk puikiai suprantame, kad springstame dėl užsienio reikalų ministro G.Landsbergio užvirtos krizės su Kinija, Baltarusija. Dėl sužlugdyto bendradarbiavimo su Kinija turime stojančius verslus, žlugdomos strateginės Lietuvos geležinkelių ir uosto įmonės. Visiškai praradom investicinę reputaciją.

Gėda klausytis, kaip ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė žaismingai kalba apie „krizelę", o premjerė vis pabado: jei nepatinka, per kitus rinkimus galėsite išrinkti kitus. Taigi, per šiuos metus Vyriausybė sukūrė ilgalaikes problemas, kurias Lietuvai teks spręsti dar ne vienus metus.

Puikiai suprantame, kad visus šių krizių lemiamus didžiulius nuostolius turėsime padengti patys - t.y. visi Lietuvos žmonės. Matome finansų ministrės G.Skaistės beatodairiškus pasiūlymus įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Įsivaizduokite, kad dabar močiutei, kuri viena gyvena savo namelyje kažkur kaime ir iš pensijos vos įstengia nusipirkti maisto ir vaistų, ateis pranešimas, kad privalo sumokėti dar ir už vienintelį stogą virš galvos!

Apie PVM mažinimą būtiniausiems produktams valdantiesiems užtenka laiko tik pakalbėti. Ir tai kalba tik apie tai, jog tuomet nesurinks biudžeto. Žinau, kol vieni žada, o kiti komentuoja, opozicija Seime įregistravo įstatymo pataisą, kuria siūloma maisto produktams vietoj 21 proc. taikyti 9 proc. PVM ir mažinti PVM kurui bei elektrai. Ką parodys balsavimas? Pamatysime. Tačiau netikiu, kad valdantiesiems žmonių balsas bus svarbesnis už biudžeto skaičiukus.

A.SKARDŽIUS: Visus praėjusius metus augusi infliacija šių metų sausį šovė į naujas aukštumas ir pasiekė 12,2 proc. Brango viskas: elektra, dujos, kuras, maisto produktai, paslaugos. Akivaizdu, kad pradedame jausti beprotiško pinigų spausdinimo pasekmes. Europos ir JAV centriniai bankai pastaraisiais metais papildomai į apyvartą išmetė trilijonus eurų ir dolerių, taip spręsdami dėl pandemijos kilusias ekonomines problemas. Buvo pasirinktas lengviausias kelias, kuris nesprendė pačių problemų, o tik jas nukėlė į ateitį ir sukėlė naujų sunkumų. Tai ir yra pagrindinė infliacijos priežastis, kurios pasekmes labiausiai pajuto eilinis žmogus su kukliomis pajamomis.

Vyriausybė dar visai neseniai puikavosi 10 procentų padidėjusiu darbo užmokesčiu ir augančiomis pensijomis, tačiau šį prieaugį labai greitai „prarijo" drastiškai šoktelėjusi infliacija. Taigi, gyventojų realiosios pajamos liko tame pačiame lygyje.

Visi suprantame, jog reikalingi greiti ir gerai apgalvoti sprendimai. Žmonės su viltimi žvelgia į Vyriausybę tikėdamiesi, kad ši turi parengusi planą ir imsis realių veiksmų, kaip pažaboti infliaciją, kaip tą padarė kaimynė Lenkija. Ji savo piliečių gerovei pasiryžusi paaukoti daugiau nei 4 milijardus eurų biudžeto pajamų. O štai mūsų Vyriausybė neketina imtis panašių veiksmų.

Visi Seime opozicijos teikti projektai dėl PVM sumažinimo valdančiųjų buvo atmesti. Premjerė tvirtina, jog neketina mažinti PVM nei maisto produktams, nei energetiniams ištekliams, nes tai, anot jos, būtų ekonomiškai nepagrįstas sprendimas, kadangi biudžete atsirastų „skylė", o visą naudą pasisavintų prekybininkai. Jei taip samprotautų eilinė buhalterė, dar galima būtų suprasti, bet kai taip kalba patyrusi premjerė, tai iš nevilties atima žadą.

G.JAKAVONIS: Ar ne keista, kad premjerei pritaria ir kai kurie ekonomistai?

A.SKARDŽIUS: Tokią Vyriausybės kietą poziciją liežuvius paploninę liaupsina komercinių bankų etatiniai „ekonomistai" ir „ekspertai", bei koneveikia Lenkijos antiinfliacinį planą, negailėdami įmantriausių epitetų. Jie teigia, kad mūsų tautiečiams apsiperkant Lenkijoje, Lietuvos praradimai bus nereikšmingi, tik „lašas jūroje", ir ragina kaimynus skųsti ES institucijoms.

Lengva kritikuoti kaimynus lenkus, išvadinti juos „populistais", kai pats neturi jokio plano ir negali nieko pasiūlyti savo žmonėms. Lietuvos verslas skaičiuoja, jog Lenkijoje sumažinus degalų kainas ir taikant nulinį PVM maisto produktams, Lietuva gali netekti net milijardo eurų mokesčių.

Komercinių bankų „ekspertai" žino, ką daro, ir supranta, kad tai daro ne veltui, kadangi Lietuvos valdžia, užmerkusi akis, sudaro galimybes komerciniams bankams taikyti didesnius bankinių paslaugų įkainius, nei yra regione, ir nustatyti didesnes palūkanų normas, nei yra euro zonos vidurkis. Nereikia stebėtis, kad jie pas mus susišluoja ir didžiausius pelnus ES.

Vyriausybėje nebandoma diskutuoti, modeliuoti ar prognozuoti PVM poveikį, tik nuolat kartojamas tas pat „užkeikimas", jog sumažinus PVM Lietuvos žmonės nepajus naudos. Išties girdime aukščiausio lygio demagogiją. Juk, nepaisiant pandemijos sukeltų ekonominių problemų, biudžeto pajamos augo kaip ant mielių: 2021-aisiais surinkta visu milijardu eurų, arba 11 proc., daugiau, nei buvo planuota.

Vartojimo mokesčiai PVM ir akcizas valstybės biudžeto pajamų struktūroje sudaro liūto dalį ir siekia 60 proc. ir daugiau. 2022 m. dėl infliacijos augant kainoms biudžeto perviršis bus dar didesnis, nes už tą patį nupirktą kilogramą bulvių ar litrą degalų žmogus sumokės didesnį PVM ir akcizo mokestį. Sumažinus PVM, galimas tik laikinas biudžeto lėšų, gaunamų iš PVM, sumažėjimas, tačiau padidėjus vartojimui šie praradimai bus kompensuoti. PVM mokesčio lengvatos maisto produktams neturi tik trys ES valstybės, tarp jų ir Lietuva. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar Vyriausybė taip gali plėšikauti ir „lupti devynis kailius" nuo savo žmonių.

G.JAKAVOINIS: Ar Lenkijos ekonominė politika tiktų Lietuvai?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Taip, iš dalies tiktų. Lenkija lietuviams visada buvo patraukli šalis, kurioje didžioji dalis prekių mažmeninėse ir didmeninėse prekybvietėse buvo pigesnės, negu Lietuvoje. Tas patrauklumas dar labiau išaugo, kai lenkų valdžia nutarė, kaip atsaką į infliaciją, sumažinti PVM tarifą maisto produktams ir kurui.

Skaičiuojama, kad iki pandemijos Lenkijos biudžetas papilnėdavo kasmet nuo 1 iki 1,5 mlrd. Eur. Tai - ne tik prarastos Lietuvos biudžeto įplaukos, bet ir prarastos darbo vietos, bankrutavę verslai, struktūrinis nedarbas, pasikeitę vartotojų lūkesčiai ir įpročiai ilguoju laikotarpiu.

Skaičiuojant buhalteriškai - PVM ir akcizų mažinti neverta, bet galvojant, kad tai padės išgyventi šimtams namų ūkių ir verslo įmonių, tikrai verta. Dėl nestabilios geopolitinės situacijos, brangstančių energijos išteklių ir lėtai, bet užtikrintai besiformuojančio nekilnojamojo turto burbulo, staigų ekonomikos atsigavimą gali labai greitai pakeisti ekonomikos lėtėjimas.

Kai kurių ekonomistų siūlymas atlaikyti infliacijos augimą didinant darbo užmokestį kelia nuostabą. Šiuo metu darbo užmokesčio augimo tempai pralenkia produktyvumo augimo tempus, kai kuriose šakose - žymiai. Rinkoje daug „tuščių" pinigų... ir tai tampa kainų bei infliacijos augimo priežastimi. Aptartų mokesčių mažinimas yra geras sprendimas susiklosčiusiomis sąlygomis, GPM tarifo mažinimas būtų taip pat geras visomis prasmėmis sprendimas trumpuoju laikotarpiu. Na, o ilguoju - reikia bandyti iš rinkos ištraukti „tuščius" pinigus, ieškant jų įdarbinimo galimybių viešuosiuose investiciniuose projektuose.

G.JAKAVONIS: Galima vardinti problemas, kurių nesprendžiant Lietuvos žmonių gyvenimas blogėja. Štai sprendimas nemokėti darbo užmokesčio grynaisiais pinigais, nors bankomatų tinklas kol kas visai nepritaikytas provincijos gyventojams. „Sodra", neklaususi savo valstybės piliečių, juos privalomai padaro kaupikais, kuriems privatūs fondai nė nesiruošia grąžinti visų jų sukauptų pinigų. Finansinius mokslus baigęs sveikatos apsaugos ministras, nepaisydamas visuomeninio intereso, imasi uždarinėti kaimiškuose rajonuose esančias ligonines. Tad klausimas, kas tai - mūsų demokratijos grimasos ar neprofesionalios, bet ambicingos valdžios nekompetencija?

R.JASINAVIČIUS: Nelaimingais neišvengiamai tampa žmonės, kai jų faktinio gyvenimo būklė neatitinka jų lūkesčių. Deja, tokių jų perdėtų lūkesčių priežastys yra kelios. Pirmiausia, tai - apgaulingi politikų pažadai potencialiems savo rinkėjams suteikti įvairių nemokamų gerovių: papildomų pajamų, lengvatų, subsidijų, padidintų pensijų bei kitokių, vadinamų „viešuoju gėriu" dalykų.

Tą žadantieji neakcentuoja arba net nuslepia, kad visas tas papildomas „viešasis gėris" neišvengiamai pareikalaus papildomų išlaidų. Naivu būtų tikėtis, kad išrinktieji politikai tas papildomas išlaidas dengtų iš savų asmeninių pinigų. Jų teks iš kažkur paimti, atimti, pasiskolinti ar dar kitaip „sukombinuoti". Visus tokius būdus valdžios ir naudoja, tik skirtingomis proporcijomis. Atima įvairiais papildomais mokesčiais, kas, suprantama, kelia tų mokesčių mokėtojų pasipiktinimą. Skolintis valdžiai yra mieliau, nes tų paskolų, tikėtina, jai pačiai atiduoti neteks.

Tačiau mieliausias politikams reikiamų papildomų pinigų pasitelkimo būdas - papildomų valiutos kiekių emisija. Tie pinigai jiems faktiškai nekainuoja. Ir padalinti juos savo nuožiūra galima daug lengviau. Todėl didžioji tų „už dyką" gautų pinigų dalis atiduodama „saviems", neva svarbių projektų vykdymui. Likusi, mažoji dalis, padalinama laukiantiems valdžios pažadų įgyvendinimo.

Kadangi tų pinigų visada būna per mažai visų žmonių lūkesčiams patenkinti, tai didžioji dalis ir lieka nepatenkinta. Ir tas nepasitenkinimas didėja, kai tuos žmones ima skurdinti kylanti kainų infliacija. Mažai dar kas suvokia, kad tikroji tų kainų kilimo priežastis yra ankščiau valstybių vadovų išreikalauta ir centrinių bankų atlikta didelio papildomo valiutos kiekio emisija ir jos išdalinimas.

Ekonomikos dėsniai liudija, kad kainos, nors ir atsilikdamos, neišvengiamai kils tol, kol „išsidalins" visoms rinkoje esančioms prekėms. Todėl pandemijos metu išleisti net 33 proc. papildomų eurų sukels panašaus lygio perkamų prekių kainų infliaciją. Todėl dabar skelbiama 12,2 proc. infliacija yra dar tik pradžia. Ir mūsų Vyriausybė niekaip negali jos sumažinti. Nebent gali kažkiek sulėtinti jos kilimo tempus.

Pačios politikos esmę yra įvardiję klasikai: „Politika - tai koncentruota ekonomikos išraiška." Visiškai suprantama, kodėl politikos esmę ir vertę atspindi ekonomikos valdymo kokybė, nes jos lygis tiesiogiai nulemia žmonių gyvenimo gerovę. Todėl yra labai keista, kad konservatorių partijos lyderių G.Landsbergio, A.Kubiliaus, Ž.Pavilionio ir kitų deklaruojama „vertybinė" šalies politika visai nenukreipta į mūsų gyventojų gerovę, o ieško kažkokių bonusų kitų valstybių gyventojams.

Sunku suvokti, kokią ypatingą vertę gavo mūsų žmonės nuo ekonomikos nykštuko pasaulio ekonomikos milžinui sukelto suerzinimo. Net studentai žino, kad Lietuvos BVP dalis pasaulyje vos 0,08 proc., o Kinijos Liaudies Respublikos - net 18,5 proc., t.y. beveik 200 kartų daugiau. Todėl tokia neatsakingų prieš savo tautą politikų arogancijos išraiška ne tik nepadeda jos gyvenimo gerovei, bet ir menkina tarptautinį šalies prestižą.

Ž.PINSKUVIENĖ: Klausime išvardintos problemos - akivaizdus pavyzdys, kad valdžia orientuojasi tik į didžiuosius miestus. Juk pirma reikėjo užtikrinti infrastruktūrą, kad bankomatai atsirastų bent jau didesniuose miesteliuose, kaimuose, o tada priimti tokius sprendimus. Vyriausybė teigia neva kovojanti su „šešėliu", bet iš tiesų varo į neviltį atokesnių regionų žmones. Sakykit, kaip žmogui išsigryninti pinigų, jei jis gyvena ir dirba 30-40 km nuo artimiausio bankomato? Juk reikia porą eurų ir vaikui į mokyklą įdėti, ir kokį produktą vietiniame turgelyje nusipirkti, galų gale, bažnyčiai paaukoti... Situacijų būna visokių. Ir tikrai dar negreit ateis ta diena, kai galėsime visiškai išsiversti be grynųjų.

Dėl sveikatos reformos. Visų pirma, stebina pats reformai pasirinktas laikas, nes vis dar nepasibaigusi pandemija. Dar įdomiau atrodo, kad Sveikatos apsaugos ministerija, paskelbusi apie pertvarką, lygiagrečiai skelbia tokius, sunkiai protu suvokiamus, pasiūlymus - kaip įsteigti saugaus narkotikų vartojimo kambarius! Teigia, kad ima pavyzdžius iš Šveicarijos, Danijos, Vokietijos...

Palaukit! Ar tose šalyse senukai, nepatenkantys į slaugos skyrius, lieka už durų? Ar onkologiniai ligoniai eilėse pas gydytojus laukia mėnesius? Ar susitaiko su tuo, kad negali gauti reabilitacijos paslaugų, nes jų reiktų vykti nežinia kur ir nežinia kokiu transportu? Tad gal pirmiausia padarykime, kad visoje šalyje visos pagrindinės paslaugos būtų pasiekiamos, o ne ieškokime kažkokių absurdiškų pavyzdžių?

G.JAKAVONIS: Ką, jūsų manymu, liudija tokie pavyzdžiai? Kas iš tikro ir veiksmingai galėtų pagerinti žmonių gyvenimą?

R.JASINAVIČIUS: Pirmiausia patys žmonės, suvokdami, kad „nemokamų pietų" ar kitų gerovių nebūna. Už visas jas turi sumokėti valstybės teritorijoje gyvenantys žmonės. Toks visų jų mokestis privalo būti absoliutus. Vieni jį sumoka iškart, kiti - kiek vėliau, o treti - paimdami investicinę paramą, už kurią privalės būtinai sumokėti kažkada vėliau. Šių akivaizdžių finansinių principų nuolatinis pažeidimas ir yra daugumos mūsų visuomenės problemų priežastis. Juk kiekvienas, nesumokėjęs už savo išlaidas, gyvena kitų sąskaita, juos skurdindamas.

Blogiausia, kad visų rangų valdžios šiais principais nesivadovauja. Pirmiausias tokio jų elgesio požymis - netikusi jų veiklos kaštų ir naudos analizė. Beveik visų jų inicijuojamų ir vykdomų projektų investicinė grąža neskaičiuojama, neskelbiama ir nėra reikalaujama asmeninės atsakomybės už nenaudingą valstybės (tiksliau, mokesčių mokėtojų) pinigų panaudojimą.

Veiksmingiausios priemonės, kurias galima būtų gana greitai mūsų šalyje įgyvendinti, - valstybės valdymo klausimais referendumo kvotos sumažinimas iki 100 tūkstančio parašų bei išrinktų politikų galimas atstatydinimas po pusės jų kadencijos laikotarpio, dėl nepatenkinamos jų veiklos per tą periodą.

Ž.PINSKUVIENĖ: Ministrai G.Landsbergis, A.Armonaitė ir premjerė - juk jie per savo gyvenimą nėra kūrę darbo vietų, nėra dirbę regionuose, nėra jautę tos - „kitos" - Lietuvos pulso. Tad ir valdančiųjų vykdoma politika koncentruota į jų rinkėjus, gyvenančius didmiesčiuose. Iš čia ir jų sprendžiamos problemos - vienalytės partnerystės, narkotikų dekriminalizavimas ir t.t. Deja, šios valdžios kuriamas Lietuvos veidas taip ir atrodo: patys sau gražūs, protingi, norintys būti pirmi, bet beširdžiai savo šalies žmonėms.

Akivaizdu, kad regionai, seniūnijos, kaimai, mažosios ligoninės ar mokyklos - tiesiog neverti jų dėmesio.