Žmonės, nenorintys įsileisti Jono Basanavičiaus

Kodėl taip delsiama? Nes daktaras J.Basanavičius niekada nebuvo nekilnojamasis kultūros paveldas. O šiuo metu dar rengiamas UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos dokumentas. Vieni rengėjai norėtų sostinės centre ant kadaise buvusių namų išlikusių pamatų pristatyti naujų namukų. Dydžiu tinkančių senamiesčiui, tačiau nieko bendra neturinčių su Viduramžiais. Nes dabar, kad ir kaip būtų keista, ne Viduramžiai. Nebent tuos namus statytų stebuklingu būdu prisikėlę senieji statybininkų gildijos meistrai, pameistriai.

Ar ką nors stebina?

Ar ką nors stebina užmojai statyti Vilniaus senamiestyje naujus namus? Ir ar kas nors tiki, kad „Viduramžių miesto“ kūrėjai neras pamatų griuvėsių dar likusiuose senamiesčio skveruose? Aišku, ras. Bent šukę ar akmenį. Ir įrodys, jog tas akmuo - iš Viduramžių pirklio rūsio. O šukė - iš grafienės servizo. Prie šukės apsireiškė pačios grafienės šmėkla. Itin išgąsdinusi tuo metu po skverą bėgiojusį pudelį. O naujo pastato aukštį galima priderinti prie bet ko. Kad ir prie šmėklos krinolino. Kauno Laisvės alėjoje taip pat buvo draudžiama statyti aukštus pastatus. Neatitinkančius prieškario namų aukščio. Tačiau vienur aukštai primūryti, kitur - padailinti stikliniais antstatais. O dar kitur - visiškos stiklinės stūkso. Na, ir kas? Na, ir nieko. Architektai įrodo, jog jie teisūs. Laisvės alėja jiems asocijuojasi su kūrybinės laisvės vizija. Ar Vilniuje taip atsitiks? Aišku, atsitiks! Nes vilniečiai - taip pat žmonės. Pavyzdžiui, namo aukštį galima derinti prie Šv. Onos ar Šv. Jonų bažnyčių bokštų. Nebūtinai prie mažiausio pastato. Ir architektas, vykdantis privataus užsakovo užsakymą, įrodys, jog pastatas „įsipaišo“ į senamiesčio urbanistiką organiškai. Papildo Vilniaus senamiestį naujais vizualiais akcentais. Ir architekto kolegos jam pritars. Kad jų parengti naujų namų projektai irgi „įsipaišytų“ savo gabaritais. O kokia nors detalė net būtų itin viduramžiška. Be to, bus įrodyta, kad Viduramžių miestelėnai taip brangino žemę, kad jokių skverų nebuvo. Nei K.Sirvydo, nei Lazdynų Pelėdos, nei Rūdininkų. Visas senamiestis buvo užstatytas. Kaip Niujorkas. Sodus turėjo tik vienuolynai. Tad kurių galų ieškoti skveruose, aikštėse vietos kažkokiai J.Basanavičiaus skulptūrai? Juolab dar net nesukurtai. Geriau toje dar laisvoje vietoje įboginti privatų namą. Kokios nors šiuolaikinės pirklienės. Iš „dingusio Vilniaus“.

O tai ar stebintų?

Šiuolaikiniai pragmatikai tiek skiriasi nuo J.Basanavičiaus epochos šviesuolių, kiek vanduo skiriasi nuo acto. Kai kurios dalelės sutampa, spalva - irgi, tačiau actas vis vien lieka actu. Vilniaus funkcionieriai iškart pagyvėtų, jei būtų parengtas Europos Sąjungos fondų finansuojamas projektas „J.Basanavičiaus skulptūros Bulgarijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Projekto tikslas - spartinti ES valstybių narių integraciją“. Mat patriarcho žmona Elė Mohl buvo Čekijos vokietaitė, gyvenusi Prahoje. Pats J.Basanavičius su ja susipažino gyvendamas Prahoje, Vynasodų Palackio gatvėje. O vėliau su žmona apsigyveno Bulgarijoje, mažame Elenos miestelyje. Be to, vykdavo į Vieną. Čia bibliotekose ieškodavo istorinių rankraščių. Tad kodėl Vilniaus funkcionieriams, vertinantiems didingus, gerai finansuojamus europinius gabaritus, nepristačius J.Basanavičiaus statulų kitur? Jei Vilniuje toks darbas per menkas. Juk kuo toliau, tuo finansiškai įdomiau. Viena darbo grupė, prisisamdžiusi konsultantų, galėtų organizuoti skulptūros tarptautines statybas Bulgarijoje. Organizuoti tarptautinius konkursus. Iš anksto įspėję Lietuvos visuomenę nekaišioti nosių. Nes konkursų komercinės detalės užslaptintos. Vilniaus savivaldybė galėtų komandiruoti savo pasiuntinius. Kad Bulgarijoje ieškotų tinkamų skverų. Pasiėmę matuoklius. Kartu aplankydami ir kurortus. Kita grupė su istorikais, lektoriais, Vilniaus savivaldybės atstovais ir tautiniais rūbais vilkinčiomis lietuvaitėmis galėtų aplankyti Vynasodų Palackio gatvę ir Prahos meriją. Ir pagerti čekiško alaus. Aišku, būtų dar finansiškai įdomiau, jei J.Basanavičius, kaip geologas, akademikas Ignas Domeika, būtų gyvenęs Čilėje. Bet pakaks ir Europos. Pasižmonėti ir uždirbti. Vis ne Vilnius ir kažkokie banalūs Ožkabaliai.

J.Basanavičius buvo gydytojas. Tad kodėl pragmatikams neprikūrus neva J.Basanavičiaus gamintų gydomųjų arbatų, jauninančių tepaliukų? Iš Balkanų žolelių, Ožkabalių ąžuolų vantų ir medaus. Sunešto iš Nemuno lankų. Jei patriarcho vardas būtų panaudotas rinkodaroje, gal sostinės pragmatikams jis atsipirktų? Ne taip baidytųsi? Paliktų statulai skverą?

Kitokie laikai - kitokie mintijimo gabaritai...

Aišku, ir Vilniuje būtų galima taip užkišti J.Basanavičiaus paminklą, kad niekas jo nematytų. Tarkime, automobilių aikštelėje. Ar Naujojoje Vilnioje. Nes kas tas akmuo, tas granitas, jei sostinėje nelikę tos 1918 metų vasario 16-osios dvasios. Tik kasmetinė proginė plepėsena. Tvyro naujieji Viduramžiai. Kai kiekviena miestelėnų gildija, kiekvienas luomas ar dvarelis gyveno savo atskirus gyvenimus. Kaip ir dabar. Pragmatiškai. Tik ne gildijomis, bet privačių interesų ar profesiniais klanais. Žmones iš to dingusio Vilniaus suvienydavo tik gaisrai. Miestelėnai, bijodami prarasti turtą, vieningai tuos gaisrus gesindavo. O J.Basanavičiaus laikais jau buvo galvojama apie vidinius, neužgesinamus Tautos gaisrus. Apie Valstybę. Istorija nežino fakto, kad 1918-aisiais būtų kilusios signatarų peštynės dėl skvero. Ieškota ne nugriauto namiūkščio esamo ar tik tariamo pamato, bet moderni Valstybė buvo statoma ant istorinių pamatų. Nesiginčijant dėl gabaritų. Nekuriant Viduramžių muliažo. Negalvojant, ar ji patiks turistams. Ar tiks bernvakariams. Valstybė atkurta staigiai. Vos apčiuopus tarptautinėje politikoje pačią silpniausią spragą. Tada mūsų inteligentija sugebėjo staigiai atkurti Valstybę. O dabar nesugeba net staigiai pastatyti paminklo. Ne Frenkui Zapai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“