respublika.lt

Žemės įstatymo pataisos - neapsižiūrėjimas ar sąmoninga landa korupcijai? (21)

2021 gegužės 17 12:20:50
Gediminas JAKAVONIS

Prieš keletą savaičių LR Seime buvo priimtas Žemės įstatymo Nr.1-446 pakeitimas, kurį jau pasirašė ir prezidentas G.Nausėda. Visus, turinčius privačią nuosavybę, liečiantis įstatymas viešojoje erdvėje liko beveik nepastebėtas. Keista, kad toks dalykas, kaip privačios žemės paėmimas ne gyvybiškai svarbiems valstybės projektams ir galimiems abejotiniems savivaldybių sumanymams įgyvendinti, neužkliuvo nei sisteminei žiniasklaidai, nei liberalams, deklaruojantiems privačią nuosavybę esant kone „šventa karve".

×
nuotr. 1 nuotr.
Kiekvienas žemės savininkas žino, kad ją pardavęs gaus kur kas daugiau, nei jam bus sumokėta išperkant žemę valstybės reikmėms. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Apie tai, kokių pasekmių, įsigaliojus pataisoms, gali sulaukti žemės savininkai, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbamės su Seimo nariu Artūru SKARDŽIUMI, ekonomikos profesoriumi Povilu GYLIU ir teisininku Artūru PAULAUSKU. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Iki šiol Lietuvos Respublikos įstatymuose, ginančiuose privačią nuosavybę, mano manymu, buvo įtvirtinta logiška žemės nusavinimo forma. Jeigu valstybė tiesia kelius, geležinkelius, dujotiekius ir t.t. per privatiems žmonėms priklausančią žemę, ji nusavinama atlyginant savininkui numatyta tvarka. Pats gyvenu kaime, kuriame Rusijos caro laikais tiesiant geležinkelį, žemės buvo išpirktos iš vietinių gyventojų sumokant nemažas kompensacijas. O dabar neretai girdime, kad tos kompensacijos, palyginti su rinkos kainomis, yra juokingos. Kuo kvepia naujos pataisos?

A.SKARDŽIUS: Paskutinę balandžio dieną Respublikos prezidentas pasirašė Seime valdančiųjų buldozeriu prastumtą privačios žemės atėmimo iš piliečių įstatymą. Nuo šių metų lapkričio turinčios įsigalioti Žemės įstatymo pataisos numato, jog žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų galės būti paimama kurti želdynams ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų želdynų normas. Sprendimą iš žmonių perimti privačią žemę galės priimti Nacionalinės žemės tarnybos vadovas, gavęs savivaldybės tarybos prašymą.

Tai padaryti bus galima supaprastinta tvarka - pakaks „vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumento". Kitaip tariant, privati nuosavybė galės būti paimama visuomenės poreikiams, jei savivaldybės meras sumanys kažkieno sklype pasodinti kokį krūmą ar medelį.

Valdantiesiems nė motais, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Paimti nuosavybę, už ją teisingai atlyginant, galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.

Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės narių teisėtų interesų. Todėl toks nuosavybės paėmimas, kuris numatytas valdančiųjų balsais priimtame Žemės įstatyme, yra neproporcingas siekiamam tikslui - tikslas įrengti želdinius nėra pakankamas, kad reikėtų apriboti žmogaus teisę į privačią nuosavybę.

Žemės įstatymo pakeitimai Seimo narių buvo inicijuoti siekiant išspręsti vieną konkrečią ir valdžiai nepatogią situaciją Vilniaus mieste, į kurią jau senokai įklimpusi savivaldybė. Mat Pilaitės mikrorajono gyventojai kovoja dėl Nadruvos parko išsaugojimo. Šį parką savo rankomis sukūrė vietos bendruomenė. Tačiau valdininkai šį išpuoselėtą žemės lopinėlį išdalijo žemės nuosavybės atkūrimo laukiantiems vilniečiams ir taip sukėlė nesibaigiantį konfliktą. Taigi Seimas toliau tęsia ydingą praktiką, kai įstatymai keičiami dėl vienos konkrečios situacijos, kurią miesto savivaldybė turėtų išspręsti pati.

P.GYLYS: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad privatus turtas gali būti paimtas tenkinti visuomenės bendroms reikmėms - keliams, geležinkeliams tiesti ir pan. Bet tai turi būti daroma deramai kompensuojant savininkui. Tai civilizuoto pasaulio praktika, kurią įgyvendinant ieškoma, kaip suderinti viešuosius, bendruosius ir privačius poreikius. Tokiais atvejais labai svarbu, kad tie viešieji poreikiai būtų tikri, pagrįsti, neišgalvoti. Kita vertus, svarbu, kad tokiais atvejais nebūtų prisidengiama viešuoju interesu iš tiesų siekiant privačių tikslų. Jeigu veikiama tik prisidengiant viešuoju interesu, tai reiškia korupciją. Lietuvai tai labai aktualu, nes korupcija yra gerokai pakirtusi mūsų valstybės galias. Juk gali būti ir taip, kad, tarkim, pradžioje savivaldybė nacionalizuoja kokį gardų žemės plotą, o po kurio laiko jį parduoda pusvelčiui su valdžia susijusiems, viliojantį korupcinį pasiūlymą pateikusiems žmonėms. Brandžioje teisinėje valstybėje tai būtų beveik neįmanoma, bet totalų nebaudžiamumą praktikuojančiai Lietuvai pavojus yra visiškai realus.

G.JAKAVONIS: Pacituosiu minėto įstatymo dalį, kurioje nurodoma, kada visų mūsų turimą privačią žemę galima nusavinti savivaldybės lygmenyje: „Socialinei infrastruktūrai plėsti - švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti..." Tai skaitant kyla mintis, jog valstybė ar savivaldybė gali paimti žemę švietimui ar sportui, nors uždarinėjamos mokyklos su puikiai įrengtomis sporto aikštelėmis. Prisimindamas, kaip Vilniaus meras R.Šimašius prestižinėje sostinės aikštėje buvo įrengęs pliažą, galvoju - kas gali garantuoti, kad, remiantis šiuo įstatymu, koks nors vietinis Varėnos „išminčius" nesugalvos tokio „objekto" sukurti mano kaime?

P.GYLYS: Jau daugelį metų Lietuvos valdžioje beveik nėra valstybininkų, kurie suvokia valstybės interesą palaikyti regionų, grubiau kalbant, periferijos gyvybingumą. Ir tai vyksta sąmoningai arba dėl žioplumo, naikinant vietines infrastruktūras - mokyklų, medicinos punktų, gaisrinių, pašto, policijos, banko skyrių tinklą. Nykstant tinklams, natūralu, kad miesteliuose ir kaimuose mažėja gyventojų, kurie mato, kad, gyvendami periferijoje, negaus jiems ir jų šeimoms reikalingų viešųjų paslaugų. Nuo vaikų tolsta mokyklos, nuo sergančių - medicinos paslaugos, tolsta bankų skyriai ir t.t. Todėl, jei turėtume išmintingą ir patriotišką valdžią, ji pirmiausia stengtųsi išlaikyti tas infrastruktūras, tuos tinklus, kurie jau egzistuoja. Primenu, kad praktiškai visos mokyklos, visos kitos viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos stovi ant valstybinės žemės. Gal aš ko nors nežinau, bet man sunku įsivaizduoti, kokie nauji tinklai gali būti statomi naikinamuose bažnytkaimiuose. Mokyklas uždarome, tai gal jų žemę, pastatus galima pritaikyti kitoms viešosioms reikmėms.

A.PAULAUSKAS: Norėčiau pradėti nuo Žemės įstatymo 45 str. pakeitimo, kuris kalba apie galimybę žemę visuomenės poreikiams paimti iš privačių žemės savininkų. Minėtas straipsnis buvo papildytas 2021 m. balandžio 22 d. Prezidentas pasirašė šitą įstatymo projektą. Jis tapo jau galiojančiu įstatymu. Kalbant apie šio įstatymo pakeitimą, reikėtų pakalbėti apie privatinę nuosavybės reikšmę Lietuvos, kaip teisinės valstybės, gyvenime ir jos apsaugojimo būdus. Žemės įstatymo 45 str. sakoma, kad gali būti paimta žemė iš privačių žemės savininkų ir tai daroma išimtinais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės prašymą. Kitaip tariant, žemė yra paimama pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus, parengtus teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, kai reikalinga tenkinti viešąjį interesą. Taigi atsiranda viešasis interesas, sąvoka, kuri Lietuvos teisėje ir apskritai galbūt net ir Europos teisėje nėra labai aiškiai apibrėžta, bet turi tam tikrą jau susiklosčiusią teisminę praktiką. Štai 45 str. 1 dalies 5 punktą politikai šiuo pakeitimu papildo ir sako, kad galima paimti žemę, jeigu jos reikia socialinei infrastruktūrai plėsti, tai yra: švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti ir eksploatuoti. Štai dabar atsiranda naujas objektas - želdiniai miestuose, miesteliuose, kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas. Įstatymo leidėjas papildo 45 str. ir sako, kad valstybės poreikiams galima paimti žemę, kai tai būtina kurti želdinius ir tvarkyti miestuose.

G.JAKAVONIS: Bet kodėl šitų pataisų prireikė būtent dabar? Ar negalima buvo išsiversti su iki šiol galiojusia įstatymo redakcija?

A.PAULAUSKAS: Kodėl prireikė dabar šito įstatymo pakeitimo? Norėčiau sugrįžti prie aiškinamojo rašto, kuris, mano nuomone, yra labai įdomus. Jis paaiškina įstatymo iniciatorių sumanymą arba pagrindinę mintį, kodėl reikia keisti šitą įstatymą. Aiškinamajame rašte teigiama, kad reikia užtikrinti teisę į poilsį. Sakyčiau, keistas argumentas. Bet jis vienintelis paaiškina, kam prireikė šito pasiūlymo. Dabar norėčiau perskaityti Konstitucijos 23 str., kuriame tiesiai sakoma, kad nuosavybė yra neliečiama. Kadangi tai nėra absoliuti teisė, yra išlyga, kad nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir turi būti teisingai atlyginama. Taigi Žemės įstatymas mums čia turėtų būti vienas pagrindinių. Jame yra specialus 8 skyrius, kuriame numatyta, kada galima paimti žemę visuomenės poreikiams. Jis taip ir vadinasi - „Žemės paėmimas visuomenės poreikiams". Šitas įstatymas buvo priimtas 1994 m. balandžio 26 d., ir, aišku, buvo daug kartų keistas, kaip ir, beje, tie patys mano paminėti ir prieš keletą dienų keisti straipsniai, kurie taip pat keisti ne kartą. Štai, pavyzdžiui, 45 str. numato net 9 atvejus, kada valstybė gali paimti žemę iš savininkų - svarbiausiems ekonominiams projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams sprendimu pripažįsta Seimas ar Vyriausybė. Tai būtų labai svarbūs objektai. Toliau - krašto, valstybės sienos apsaugai, tarptautiniams oro uostams, geležinkelių infrastruktūros objektams, mano minėtai socialinei infrastruktūrai, išžvalgytų naudingųjų iškasenų ištekliams, komunalinių atliekų tvarkymo objektams (čia turbūt būtų sąvartynai), kapinėms bei jų priežiūrai ir gamtos kultūros paveldo teritorinių kompleksų objektams. Norėjau pasakyti, kokie gi tie yra išimtiniai atvejai. O čia, visur paminėjus, kad žemė paimama tik išimtinais atvejais, staiga atsiranda toks želdynų poreikis valstybei. Kiek man teko pasidomėti, to įstatymo papildymo iniciatyva kilo po konflikto tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir kažkokio mikrorajono. Dabar, jeigu kalbėtume iš esmės, kyla klausimas, ar reikia mums turėti tokį įstatymą, kuris nelabai dera su mūsų Konstitucija ir tomis išimtinėmis teisėmis?

G.JAKAVONIS: Atrodo, kad šioje situacijoje gali atsitikti taip, kad įstatymo pataisos atsidurs Konstituciniame Teisme...

A.PAULAUSKAS: Noriu atkreipti dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra pasakęs, jog visą laiką turi būti bandoma surasti pusiausvyrą tarp privačių ir viešų interesų. Dabar matome vienintelį argumentą, kad, užtikrinant poilsį, t.y. poilsio teisę, reikia žemę paimti. Skamba šiek tiek kurioziškai, nes teisę į poilsį garantuoja išeiginės, poilsio dienos, terminuotas darbo laikas ir visa kita. Žiūrint į pasirašytą ir priimtą įstatymą kyla labai didelių abejonių, ar tų želdinių išsaugojimas arba jų pasodinimas yra būtent tas poreikis.

Noriu pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasakęs, kad nuosavybės neliečiamumo principas yra įtvirtintas Konstitucijoje ir kad nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad ir kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o įstatymo leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Dabar, kaip minėjau, žemės paėmimas yra labai individualus aktas. Jis gali būti ir apskųstas, jeigu būtų priimtas sprendimas paimti. Pavyzdžiui, jeigu Nacionalinė žemės tarnyba priima sprendimą paimti žemę, tai dar nereiškia, kad žmogus negali jo apskųsti. Teismas turėtų nagrinėti tuos visus ginčus. Bet priimant tokius sprendimus, visada turi būti siekiama pusiausvyros tarp visuomenės, jos narių teisėtų interesų.

„Želdiniams įrengti" - labai neapibrėžtas terminas. Tai ginčo metu gali būti interpretuojama labai įvairiai - ar tai gėlių klomba, ar parkelis - čia apie tai nieko nesakoma. Noriu atkreipti dėmesį, kad netgi svarstant šitą įstatymą, Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos taip pat yra pareiškęs tam tikrų abejonių ir remiasi Europos žmogaus teisių konvencija, kuri sako, kad asmuo turi teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe, kuri iš jo negali būti paimta. Turi būti vadovaujamasi bendrais tarptautiniais teisės principais, visuomenės interesas gali būti siejamas tik su teisėtu tikslu, kurį labai konkrečiai turėtų nustatyti valstybė. Ir departamentas tame pasisakyme abejoja, ar tai yra proporcingas pasiūlymas ir ar tikrai nesukels abejonių dėl nuosavybės teisės apsaugos. Tas proporcingumo atitikties principas šiuo atveju gali būti ir pažeidžiamas, nes atskirų želdinių įrengimas, eksploatacija gali būti užtikrinama ir kitomis, mažesnę individualią naštą sukeliančiomis priemonėmis, nei apribojant teisę į privačią nuosavybę. Tuo požiūriu šitas įstatymas, nors jau įsigaliojo, kelia rimtų abejonių ir dėl konstitucingumo, ir dėl proporcingumo principo pažeidimo. Mano supratimu, čia būta noro išspręsti konkrečią situaciją, bet sprendimo būdas pasirinktas tikrai netinkamas.

G.JAKAVONIS: Buvome prisikūrę įstatymų, kurie leido susigrąžintą nuosavybę kilnoti iš vietos į vietą. Turėjome Seime priimtų įstatymų, galiojusių tik kelias dienas. Kiekvienam protingai mąstančiam buvo aišku, kad teisiškai tvarkingai sudėlioti dalykai buvo paruošti ir priimti tam suinteresuotų žmonių ratui. Ar nenutiks taip ir su naujomis Žemės įstatymo pataisomis?

P.GYLYS: Atsakymą pradėsiu nuo pabaigos. Valstybę smaugia korupcija, kriminalinių elementų, taip pat ir valdžioje, nebaudžiamumas. Jau esu „Respublikoje" rašęs, kad lietuviai yra labiausiai Europos Sąjungoje kvailinama Tauta. Sukvailinta Tauta abejingai žiūri į viešuosius, valstybinius reikalus. Į rinkimus žiūri ne kaip į Tautai atsakingų valdžios intitucijų formavimą, bet kaip į jomarką. Rezultatas - masinis tik savų, asmeninių ar klaninių, interesų paisymas prisidengiant viešuoju interesu. Apstu akis badančių pavyzdžių. Paminėsiu, mano manymu, vieną ryškiausių. Kiek žinau, niekur kitur pasaulyje, tik Lietuvoje žemės reformos metu žemė virto kilnojamu turtu. Ir niekur kitur žemės reformos metu žemė nebuvo dalijama jos nedirbantiems miestiečiams. O juk buvo galima atlikti tą reformą vadovaujantis ir ekonomiškumo, ir istorinio teisingumo principais.

Nuo pat pradžių maniau, kad elgiantis ne pagal korupcijos, bet protingumo principus, vadovaujantis valstybine, bet ne privačia logika, periferiją galėjome išlaikyti gyvybiškesnę. Deja...

Žmonės turi suvokti, kad didžioji dalis mūsų bėdų kyla iš to, kad nuolat išrenkame nevalstybiškai mąstančią ir nevalstybiškai veikiančią, ne į viešąjį, bet į privatų interesą orientuotą valdžią. O šiais laikais ją mums skiria ne Maskva ar Briuselis. Ją išrenkame patys.

Jei į paskutinius Seimo rinkimus būtų atėję ne 40 proc., bet 70 proc. rinkėjų, turėtume bent truputį geresnę, mažiau korumpuotą valdžią. Tokią valdžią, kuri specialiai nekuria įstatyminių skylių kelioms dienoms ir tam tikroms interesų grupėms. Tuomet mažiau tektų įtarinėti, kad ir mūsų aptarinėjamas įstatymas gali būti panaudotas korupciniais, bet ne valstybiniais tikslais.

A.PAULAUSKAS: Tai liečia ne tik padėtį miestuose. Jeigu ir nedideliame miestelyje leistų paimti nuosavybę želdiniams įkurti ir tvarkyti, tai, manyčiau, toks mūsų Konstitucijos apėjimas, nepaisymas neturėtų būti toleruojamas. Nežinau, kodėl dėl to nekilo ginčų arba kažkokių diskusijų. Ar tai užgožia kiti šiandien Seime svarstomi klausimai, kad taip lengvai tas įstatymas praėjo nesukėlęs jokių diskusijų, kurios tokiais atvejais turėtų kilti. Juo labiau kad mes matome, jog Seime yra dvi valdančiosios liberalios partijos, kurios turėtų žmogaus nuosavybę ginti - tai jų ideologinė ir partinė priedermė. Bet jų žodžio, jokių diskusijų nesigirdėjo, viskas praėjo labai tyliai. Aš manau, kad kai žmonėms iškils klausimas, kad jau galima iš jų paimti tą nuosavybę želdiniams įrengti, jie bus labai nustebę. Manau, kad tas iškeltas klausimas yra teisingas ir jis turbūt turėtų sulaukti Konstitucinio Teismo įvertinimo. Nesu prieš tai, kad viešiesiems interesams būtų paimama žemė, bet tai turi būti tikrai svarbūs, ypatingi, išimtiniai atvejai, kurie susiję su svarbiais mūsų valstybės projektais, o ne vieno ar kito medelio pasodinimu.

A.SKARDŽIUS: Pravartu prisiminti ne taip ir seniai Vilniaus miesto savivaldybės istoriją, gavusią „Ozo parko aferos" vardą, kai A.Brazausko Vyriausybė Vilniaus savivaldybei vilniečių „sporto ir rekreacijos reikmėms" perdavė 60 hektarų miesto teritorijos. Vyriausybė šią žemę paėmė visuomenės poreikiams, buvo iškeldinti čia gyvenę žmonės. Vilniaus miesto savivaldybė, vos tik gavusi teises į šį prestižinį sklypą, iškart pradėjo jį parceliuoti - „perleido užstatymo teisę" privačioms bendrovėms. Mero draugų bendrovėms buvo leista neatlygintinai naudotis žeme tik „laikinai" - 99 metus. Statytojai noriai klojo jiems šimtus milijonų už teisę užstatyti šią teritoriją. Taigi visuomenės poreikiams paimta žemė buvo išparceliuota ir apsukruoliams sukrovė turtus, o vilniečiai liko prie suskilusios geldos. Prokurorų skaičiavimais, sostinė neteko mažiausiai 300 mln. eurų. Ši istorija ilgam išliks kaip paminklas korupcijai.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje taip pat nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, kuri iš nieko negali būti atimta, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Seimo nariai, nepritariantys tokiam privačios nuosavybės „nacionalizavimui", neketina nusileisti, todėl rengia kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad būtų sustabdytas šio įstatymo galiojimas.

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (21)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KONVENCIJA: Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad vertinant dėl Stambulo konvencijos Seime tvyrančias įtampas yra akivaizdu, jog teikti konvenciją ratifikavimui šiuo metu būtų labai rizikinga.
  • EKONOMIKA: Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė įsitikinusi, kad Lietuvos ekonomika per COVID-19 pandemiją nenukentėjo, todėl valstybei reikėtų galvoti ne apie atsigavimą, o tolesnį augimą.
  • UŽSTATAS: Buvusiam koncerno „MG Baltic“ viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui bus grąžintas 25.000 Eur užstatas, antradienį galutinai nusprendė Lietuvos apeliacinis teismas.
  • VAKCINOS: Dabartinės vakcinos nuo COVID-19 sunkiai susidoros su omikron atmaina, o sukurti naują veiksmingą skiepą prireiks kelių mėnesių, JAV vakcinų gamintojos „Moderna“ vadovas sakė laikraščiui „Financial Times“.
  • MEDIENA: Valstybinė miškų urėdija pirmadienį skelbė, kad pasibaigus medienos pardavimo aukcionui 2022 m. pirmajam pusmečiui, matomas didelis medienos poreikis rinkoje – planuojamas 238 mln. eurų uždarbis.
  • DUJOS: Gamtinės dujos gyventojams, priklausomai nuo suvartojimo, nuo sausio brangs 27–36%.
  • ŪKIAI: Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, ūkių skaičius Lietuvoje per 10 metų sumažėjo 34 proc ir labiausiai sumažėjo ūkių, turinčių 2–5 ha, 1–2 ha ir 5–10 ha naudojamų žemės ūkio naudmenų (palyginti su 2010 m. – atitinkamai 52, 48 ir 34 proc.).
  • IŠLAIDOS: Per „Juodojo penktadienio“ išpardavimų dieną (lapkričio 26 d.) „Swedbank“ klientai apsipirkdami interneto parduotuvėse šįmet išleido bent 7,6 mln. eurų ir palyginus su praėjusių metų „Juoduoju penktadieniu“, interneto parduotuvėse išleista suma išaugo 19 proc., o lyginant su analogiška 2019-ųjų diena – užfiksuotos 2 kartus padidėjusios išlaidos.
  • PLĖTRA: Antradienio rytą prasidės Lietuvos žemės ūkio rūmų tarybos posėdis, kuriame bus aptariamas visam kaimui ir žemės ūkiui svarbus klausimas – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginis planas.
  • POLITIKA: Vertinant Lietuvos politiką Kinijos ir Taivano atžvilgiu, dabartinę Lietuvos poziciją palaikė 34% apklaustųjų, nepalaikė – 41%, o dar 26% neturėjo nuomonės.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar bijote naujos koronaviruso atmainos „Omikron"?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei Lietuvoje bus įvestas privalomasis skiepijimas kaip Austrijoje, kokie bus Jūsų veiksmai?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3 +3 C

-7 +1 C

 

-2 +5 C

-6 +1 C

-4 +2 C

 

-1 +2 C

0-9 m/s

0-6 m/s

 

0-8 m/s