V.V.Landsbergis: Kodėl mes nykstame taikoje

- Kaip paminėsite artėjantį atkurtos Lietuvos šimtmetį?

- Tą dieną turbūt švęsiu Troškūnuose, kur numatytas mano ir Ramunės koncertas šimtmečio proga. Pabūsime su bičiuliais troškūniečiais ir anykštėnais. Tas kraštas man itin artimas, tai mamos tėviškė. Ir labai džiaugiuosi, kad tokią šventę paminėsiu "mažesnėje" Lietuvoje, t. y. - provincijoje, kuri be galo šviesi ir graži. Reikia ją visokeriopai palaikyti, puoselėti.

- Daugelis iš provincijos kaip tik išvažiuoja, keliasi, bėga iš ten...

- Natūralu, kad didieji miestai ir darbas, kurį čia galima susirasti, traukia žmones. Traukia ir užsienis, kur lengviau pragyventi. O mane žavi provincijoje liekančių žmonių užsispyrimas. Jie itin stiprūs, jie pasirenka gyvenimą arti gamtos, sunkesnį, artimesnį mūsų protėvių gyvenimo būdui. Netgi sakyčiau, kad šviesių, prasmingai gyvenančių žmonių koncentracija provincijoje yra gerokai didesnė negu didmiesčiuose. Tiek Anykščiai, tiek Troškūnai yra puikūs miesteliai, turintys savo aukštuomenę, kuri nesiaukština žurnalų viršeliuose, o tiesiog daro gerus darbus.

Manau, kad provincijoje (kaip ir visoje kitoje Lietuvoje) judama dviem kryptim – renkamasi tarp "turėti" arba "būti". Vieni ieško, kur lengviau, paprasčiau turėti - užsidirbti ir pragyventi, kiti renkasi buvimo džiaugsmą. Būti gamtoje, būti su savimi, su besikeičiančiais metų laikais, neskubrumu. 

Aš ir pats, kai tik galiu, stengiuosi gyvent gamtoje, tai fantastiškas dalykas. Reikia tik prasimanyti iš ko čia pragyventi. Bet žmonės provincijoje kūrybingi, jie suranda. Matau, kaip bičiuliai pradeda Anykščiuose gaminti natūralius kvepalus, kuriuos jau perka net ir Kinija, arba Ramūnas renka žoleles, verčiasi iš gydomųjų arbatų. Yra būdų, reikia tik nepatingėti ir galvą palaužyti. Kartais provincijoje netgi lengviau sužaisti savąjį centrinio žaidėjo žaidimą, o ne ieškoti, kas tau duos kokio pastumdėliško darbo didmiestyje.

- Kuo dar didžiuojatės Lietuvoje?

- Lietuva yra paradoksų šalis. Paradoksas yra ir skaudus, ir kūrybiškas. Vienoje paradokso pusėje yra labai stipri gentis – tai partizanai, Sausio 13-osios herojai, Sąjūdžio veikėjai. Šita gentis man be galo žavi. Antroji paradokso pusė – skystumas, išskydimas, pasidavimas, gyvenimo prasmės nebeturėjimas, kuomet nebėra bėdos. Pasileidimas, kai regis viskas gerai. Tarsi mes būname gražūs ir mobilizuojamės tik tada, kai karas ar kokia bėda ištinka. Labai keista savybė ir net nežinau, kaip ją reikėtų panaikinti. Mes nykstame taikoje. Net istorikai kalba, kad toji viduramžių Lietuva, nusitęsusi net iki juodųjų jūrų, prarado save, nes neturėjo šviesios idėjos, vizijos, švietimo. Kažkuris istorikas pasakęs, kad jei Vytautas Didysis būtų bent vieną mokyklą pastatęs, kaži ar tai nebūtų rimčiausias istorinis laimėjimas, gal net rimtesnis už Žalgirį. Ir Lietuva būtų nenutautėjusi tiek, gal net daugiau galimybių turėjusi išlikti "nuo jūrų iki jūrų".

Bet mes esame labai žemiški žmonės. Įsikniaubę į žemę, kruopščiai dirbantys ją ir kartais pasigendantys dangaus. O tik dangus (idėja, vizija, tikėjimas) išlaiko valstybę. Tai yra Lietuvos esmė. Jei į ją  neatkreipsime dėmesio, kuisimės po žemelę, kuri irgi yra brangi, rūpinsimės tik materialiais dalykėliais, dangus užsivers. Pasieksime tokią truputį kurmio būseną. Tai man labai gaila tos aklinėjančio kurmio Lietuvos.

- Kaip manote, ar dėl to reikėtų daugiau investuoti tiek dėmesio, tiek lėšų į švietimą, ar šeimoje diegti tas vertybes?

- Ir ten, ir ten... Didžiausia problema gal ta, kad mes netenkame santykių, mes nebesame kartu. Anksčiau Lietuva atlaikė daugybę kataklizmų - nors ir labai neturtinga ar pavargusi, bet mes buvome kartu. Todėl ir išgyvenome visas carines priespaudas, kalbos draudimus, sovietines okupacijas. Bendruomenės, kaimynai, bičiuliai - taip turime telktis ir dabar. Ir nežinau ar vien švietimas čia pagelbėtų? Kultūra irgi galėtų/turėtų tart svarų žodį, perprogramuojant baudžiavinio mąstymo liekanas į ką nors geresnio.

Ir apskritai turėtų keistis piliečio samprata: iš vaiko-piliečio (imančio, nepatenkinto ir zyziančio) į suaugusį-pilietį (duodantį, dalyvaujantį, keičiantį.) Džiaugčiaus, jei atsirastų kokių nors šviesių populiarių žmonių suburtas dvasinis Sąjūdis už žmoniškesnę Lietuvą; gal tada pamažu rastųsi ir kokia nors elgesio korekcija, t.y. - visuomeninis sutarimas, kas yra Lietuva. Gal tai ir pagarbūs santykiai, atidumas kitam, silpnesniam, kitaip galvojančiam. Ir nepribaigimas jo, o patarimas, ne panieka, o pagalba. Kai sutinkame tokius taikos, elegancijos ir kūrybos žmones, kokie buvo a.a. L. Donskis, Just. Marcinkevičius, M.Martinaitis, džiaugiamės jais ir didžiuojamės - jie ir yra tikroji, kilnioji Lietuva. Tik ar daug jų? Ar jie madingi? Ar madinga būti būtent tokiais Lietuvos piliečiais ir kūrėjais?
 
Netgi dabar visi tie skandalai su žinomais režisieriais. Iš vienos pusės - pritariu viešumui, nes šėtonas mėgsta būti tamsoje. Bet kitas dalykas – kaip nesugriauti tų žmonių iš esmės? Ar mes išlošime, jei nebeturėsime režisierių Šarūno Barto ar Jono Vaitkaus? Kas vietoj jų bus? Ar daug turime tokių žmonių? Yra toks posakis: "su nešvariais vystyklais neišmeskit ir kūdikio." Mes, man atrodo, nuo Lietuvos atkūrimo pradžios intensyviai tą ir darome – su nešvariais vystyklais vos užgimusį Lietuvos kūdikį tik ir mėtome lauk. Būtinas naujas Sąjūdis. Apie jį seniai kalbama, bet čia turi būti jaunų žmonių reikalas.

- O kaip tie jauni žmonės. Ar matote jų iniciatyvą, ar vis tik jie stengiasi būti nuošaly?

- Man atrodo, kad kol kas jauni žmonės nesupranta vieno paprasto dalyko, kad Lietuva yra mūsų. gal net labiau jūsų - imkit ją ir susitvarkykit, kaip geriau. Dabar manoma, kad Lietuvą užgrobė valdžia, kuri nevisiškai gera, tad pulkim ją kritikuot, nekęst - tarsi tik taip tegalime pareikšti savo pilietinę valią. Tačiau nūdienos laikas daug komplikuotesnis - jau reikėtų patiems eiti į politiką, pasiimti Lietuvą ir susitvarkyti, kol netapome visišku "kolchozu". Stoti į senas arba jungtis į naujas partijas, visuomeninius darinius, protestuoti. Jaunimas visa tai turi padaryti. Juk ir Sąjūdyje buvo jaunimas – Arvydas Juozaitis, Algirdas Kaušpėdas. Kur dabartiniai juozaičiai ir kaušpėdai?

- Ar jūsų viltis pateisino atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis?

- Stengiuosi neturėti didelių vilčių, iliuzijų. Realybė yra tokia, kokia yra - esame toks Dievo paveikslas, kokį susikūrėme ir matome. Serganti Lietuva irgi realybė. Sergantys rinkėjai valdžion išrenka sergančius politikus ir prašo, kad juos išgydytų.

Simptomai tie patys, apie kuriuos kažkada kalbėjo garsusis mūsų diplomatas ir poetas Oskaras Milošas - "tai tauta nežinanti prabangos subręsti".

Visgi turiu vilties, kad subręsime. Mūsų karta to gal jau nesugebės padaryti, bet vis laukiu tos Mozės kartos, kurie jau bus gimę nebe vergystėje. Svajojasi, gal jau po kokių 10 metų jie ateis ir pradės reikštis. Duok Dieve, kad kuo greičiau nebeliktų to paveldėto sovietiškai baudžiavinio chamizmo, beatodairiškos savanaudystės, kad atsirastų daugiau elegancijos, aristokratizmo, gerų manierų. Yra kur tobulėti.

- O kada susirgome?

- Man atrodo, kad sovietmetis buvo viena baisiausių bausmių, iš žmonių atėmus jų natūralią prigimtinę teisę turėti žemę, tvarkyti savo ūkius, sakyti teisybę, mylėti Dievą. Taip išaugo klapčiukų ir prisitaikėlių karta. Tie, kurie galvojo kitaip, buvo išvežti į sibirus, žuvo miškuose, liko pavieniai disidentai. Bet didžioji dauguma prisitaikė ir dabar klausimas: ar jie gali atkurti Lietuvą? O gal jie žiūri, kaip kombinuotis toliau. Dabar gi didžiuliai kombinacijų mąstai. Kike galimybių! Gali su Europos Sąjunga kombinuoti, gali juodąja buhalterija kombinuoti. Yra daug patogių būdų. Tikiu, kad kažkada ateis tų machinatorių vaikai ir sakys: "stop, užtenka. Mums gėda. Norime, kad būtų kitaip." Ir ims kurti fondus, statyt Lietuvą, dalintis, nebe grobti. Vileišių mums trūksta, štai ko. Piniguočių turime, bet nagai regis dažniau lenkti ne į tą pusę.

- Ko palinkėtumėte Lietuvai?

Prisiminti, kas ji yra, kad ji yra labai graži milžinų šalis. Kad prisimintumėme tą milžinų dvasią. Kur ta dvasia dabar? Nereikia nieko išmokti, reikia tik prisiminti. Dabar mes užmigome tokios princesės miegu, o reikia pabusti. Esame stiprūs ir geri žmonės.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“