Pasak V. Vasiliausko, vykdydamas priežiūrą centrinis bankas dėmesį kreipia į visus ekonomikos raidą lemiančius faktus. Dėl šios priežasties tuometinė banko vadovybė negalėjo nežinoti, kad užsienio šalių komercinių bankų filialų Lietuvoje teikiamos paskolos finansuojamos lėšomis iš motininių bankų.

Dėl tokios paskolų portfelio sandaros, šalies ūkiui patekus į krizę, užsienio kapitalo bankuose buvusios lėšos buvo siunčiamos juos valdantiems bankams Skandinavijos šalyse.

„Yra stebima iš kur ateina lėšos ir kuo bankai yra finansuojami ir tuo metu buvo akivaizdu, kad pagrindinis šaltinis yra ne indėliai, o paskolos iš motininių bankų, - sakė V. Vasiliauskas. - Manau, kad Lietuvos bankas tuo metu nebuvo iki galo atsargus ir nepadarė visko, ką galėjo padaryti, net ir su to meto galimybėmis“.

Vis dėlto centrinio šalies banko vadovas įsitikinęs, kad esminė finansų krizės priežastis buvo finansinės sistemos krachas kitapus Atlanto. Pagrindinė Skandinavijos bankų pajamų dalis sukuriama būtent Jungtinėse Valstijose, todėl žlugus bankui „Lehman Brothers“ dingo ir jų pajamų šaltinis, o tai lėmė poreikį siųsti lėšas iš Baltijos šalių į Švediją, Daniją ir kitas valstybes.

„Situacija bankų sektoriuje, kredito srauto sustabdymas buvo pasekmė tarptautinės finansų krizės, eksporto rinkų užsidarymo, neatsakingų veiksmų planuojant Lietuvos biudžetą, o Lietuvos bankas buvo papildomas faktorius“, - sakė V. Vasiliauskas.

Jis Seimo „valstiečių“ frakcijos nario Stasio Jakeliūno vadovaujamai komisijai aiškino, kad prieš krizę buvo išduota pernelyg daug paskolų. Esą vien 2008 m. buvo paskolinta 12 mlrd. eurų, tai prilygo 30-40 proc. to meto Lietuvos BVP.

Anot V. Vasiliausko, teisinius instrumentus valdyti paskolų srautus Lietuvos bankas įgijo tik 2014 m., todėl, pavyzdžiui, 2011 m. priimant atsakingo skolinimosi įstatymą nebuvo aišku ar komerciniai bankai dėl tokio reguliavimo nesikreips į teismus. Vadovas paaiškino, kad šiuo metu centrinio banko rankose kur kas daugiau kontrolės įrankių, o ir užsienio kapitalo bankų priežiūrą vykdo ne Vilnius, o Europos centrinis bankas.

Centrinio šalies banko valdybos pirmininko pareigas V. Vasiliauskas perėmė 2011 m., krizei jau praūžus, tačiau, pasak S. Jakeliūno, banko vadovas geriausiai žino, kokiais principais bankas rėmėsi vykdydamas priežiūrą 2005-2008 metais.

„Klausimas ar nemano, iš dabartinės pozicijos vertinat, kad gal kas kitaip galėjo būti daroma. Kas trukdė arba kas atsirado naujo įstatymų srityje, pavyzdžiui, 2011 metais įsigalioję atsakingo skolinimo nuostatai - ar tai galima buvo taikyti ir pradedant 2005-2006 metais“, - Eltai antradienį sakė S. Jakeliūnas.

Pasak parlamentaro, komisijos nariai nori sužinoti V. Vasiliausko nuomonę dėl Lietuvos banko sprendimų stambiųjų bankų skolinimo politikos atžvilgiu bei jų elgesio su kitomis finansinėmis institucijoms.

„Kai nuvertėjo įkeisto turto vertė, prasidėjo masinis nedarbas, įmonių bankrotai, kitos finansų institucijos negalėjo greitai rasti kapitalo ir tai turėjo neigiamą poveikį visai ekonomikai“, - aiškino S. Jakeliūnas.

ELTA primena, kad parlamentinio tyrimo „Dėl veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009-2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius“ nariams savo poziciją jau išsakė A. Misevičius, buvęs finansų ministras Rimantas Šadžius, Finansų ministerijos Valstybės iždo departamento direktorius Andrius Želionis, 2004 m. į Europos parlamentą išrinkta, tuomet Lietuvos liberalų ir centro sąjungai atstovavusi Margarita Starkevičiūtė, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas ir Finansų ministerijos Finansų politikos departamento vyresnysis patarėjas Ričardas Kasperavičius.

Pokalbiui taip pat ketinama kviesti 2008-2012 m. premjero pareigas ėjusį Andrių Kubilių, buvusią finansų ministrę Ingridą Šimonytę, SEB ir „Swedbank“ ekonomistus Gitaną Nausėdą ir Nerijų Mačiulį, taip pat šių bankų vadovus. Komercinių bankų vadovų ir ekonomistų komisijoje tikimasi sulaukti lapkričio pradžioje.

Krizės priežastis tiriantis Seimo komitetas A.Kubiliaus Vyriausybės pasitarimų įrašų negavo

Krizės priežastis tiriantis Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, Vyriausybės paprašęs pateikti 2008-2012 metų dirbusios Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pasitarimų įrašus, gavo tik Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio patikinimą, kad Vyriausybės pasitarimų garso įrašai Vyriausybės kanceliarijos archyve nesaugom. Komitetas tikėjosi, kad įrašuose gali būti vertingos informacijos, padėsiančios analizuoti tuo metu dirbusios Vyriausybės sprendimus, susijusius su 2009-2010 metų krize Lietuvoje: senatvės pensijų ir darbo užmokesčio bei asignavimų mažinimą, mokesčių įstatymų pakeitimus, skolinimąsi valstybės vardu, skolinimą „Sodrai“ už palūkanas ir kt.

„Nors buvęs premjeras Andrius Kubilius savo feisbuko paskyroje asmeniškai skelbė, neva jo kadencijos metu Vyriausybės pasitarimų įrašai nebuvo naikinami, tačiau gauta informacija tai paneigia. Kaip konstatuoja atsakymą pateikęs Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, Vyriausybės pasitarimų garso įrašai Vyriausybės kanceliarijos archyve nesaugomi, o tokia tvarka galioja nuo pat 2004 metų, kai Vyriausybės įstatyme buvo įteisinti Vyriausybės pasitarimai“, - sako BFK pirmininkas Stasys Jakeliūnas.

Vyriausybės atsakyme paaiškinama, kad pasitarimų garso įrašų saugojimas nenumatytas nei ankstesnių metų, nei 2018 metų Vyriausybės kanceliarijos dokumentacijos planuose, ir jie niekada nebuvo saugomi. Šiuose planuose nurodytas tik Vyriausybės posėdžių garso įrašų saugojimas - 10 metų. 2010-2018 metų Vyriausybės kanceliarijos reglamentų nuostatos, susijusios su Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų garso įrašų darymu ir saugojimu, patvirtintos skirtingų Vyriausybės kanceliarijos vadovų, buvo vienodos ir jų įgyvendinimas niekuo nesiskyrė. Todėl kanceliarijos archyvuose nesaugomi nei 2008 m. gruodžio 9 d. - 2012 m. gruodžio 13 d. laikotarpio Vyriausybės, kuriai vadovavo A. Kubilius, nei 2012 m. gruodžio 13 d. - 2016 m. gruodžio 13 d. laikotarpio Vyriausybės, kuriai vadovavo Algirdas Butkevičius, nei kitų Vyriausybių laikotarpių pasitarimų garso įrašai.

S. Jakeliūnas ragina A. Kubilių pateikti tyrimui jam žinomu būdu išsaugotus jo vadovautos Vyriausybės pasitarimų įrašus, kurie sudarytų galimybę objektyviai ir išsamiai įvertinti to laikotarpio Vyriausybės sprendimų tikruosius motyvus ir aplinkybes.