respublika.lt

V.Radžvilas: Lietuva išlikimo kryžkelėje (0)

2011 rugsėjo mėn. 03 d. 09:50:39
Rimvydas STANKEVIČIUS, "Respublikos” žurnalistas

Paradoksalu, tačiau šitiek metų jau būdama ES nare Lietuva po šiai dienai itin miglotai įsivaizduoja, kas tai per darinys ir ko jis siekia. Apie tai, kaip į tokią kvailą padėtį patekome ir kaip iš jos derėtų kapstytis, kalbamės su filosofu Vytautu RADŽVILU, nelinkusiu puoselėti tuščių vilčių. Jo verdiktas baugiai tiesmukas: jei nesieksime tautinio solidarumo - žūsime.

×


- Sklaidant ES skirtą itin gausią mokslinę literatūrą, visuomet krenta į akis tai, kad nėra išsamios ES kūrimosi istorijos, suformuluotų tikslų, vizijos... Kodėl?


- Išsamios ir akademiškai solidžios ES istorijos nėra anaiptol ne atsitiktinai. Pamėginus rimčiau į ją pasigilinti netrunka paaiškėti, kad ES nuo pat pradžių buvo statoma ant abejotinų ir ginčytinų, todėl potencialiai trapių idėjinių ir politinių pamatų.

Pagal pirminę suvienytos Europos viziją toji Europa turėjo būti demokratiška valstybių federacija, grindžiama krikščioniškomis vertybėmis, tačiau pradėjus vienytis šeštojo dešimtmečio viduryje įvyko labai svarbus lūžis, kai Europos integracija pasuko visiškai kita vaga nei tikėjosi Sąjungos tėvai kūrėjai. Nuo tada idėjiniu integracijos pagrindu ilgiems dešimtmečiams tapo neofunkcionalistinė jos samprata. Jos svarbiausias įkvėpėjas ir praktinis įgyvendintojas - prancūzas Žanas Monė (Jean Monnet), vadovavęsis nuostata, kad Europos vienijimasis turi vykti iš apačios ir funkciniu pagrindu, t.y. svarbiausia jo varomoji jėga turi būti ekonominis interesas.

Tikėtasi, kad besiplėtojantis ekonominis bendradarbiavimas stiprins ir ryšius tarp tautų bei valstybių, ir šitaip natūraliai stiprins jų tarpusavio priklausomybę. Pastaroji savo ruožtu tapsianti paskata vienytis ir politiškai. Tačiau šios gražios vizijos įgyvendinimas dėl daugelio priežasčių vis labiau stringa. Dar tik pradėta vienyti Europa susidūrė su sudėtingu klausimu: kuo ji nori būti? Ar laisva tautinių valstybių sąjunga, ar...

- Supervalstybe?

- Būtent pasikeitus pagrindinei integracijos krypčiai vis labiau pradėjo ryškėti galimybė, kad ES gali tapti ypatinga naujos rūšies politija. Galbūt šią politiją galima pavadinti ir supervalstybe, bet toks apibūdinimas nebūtų pakankamai tikslus. Reikalas tas, kad ES pirmiausia suponuoja tokį valdymo būdą, kuris apskritai sunkiai suderinamas su įprastine valstybės samprata. Šis valdymo būdas didžiąja dalimi - nepolitinis. Pagrindiniai būdai, kuriais valdoma dabartinė ES, yra trys: rinka, teismai ir ES biurokratija, kurios priešakyje Europos Komisija. Toks naujas valdymo būdas reiškia, kad šioje sąjungoje, galima sakyti, nėra viešosios politinės erdvės, kurioje piliečiai galėtų svarstyti jiems svarbius klausimus.

- Panašiai užgrobėjai elgiasi su okupuotomis valstybėmis: „Vykdyk tai, kas prisakyta“?


- Šiuo atveju viskas yra truputėlį sudėtingiau, nes įprastinės aneksijos atveju laimėjusi valstybė gali elgtis įvairiai, priklausomai nuo požiūrio į įgytą naują teritoriją. Ta teritorija gali būti paversta iš centro šiurkščiai valdoma kolonija, gali gauti gana plačią savivaldą, o kai kuriais atvejais gali būti organiškai įtraukta į tos valstybės sudėtį. Kalbant apie ES, tokias paraleles galima daryti tik labai sąlygiškai, nes Europos Sąjungoje (tai atspindi ir Briuselio sutartis) daugybė klausimų nėra deramai juridiškai reglamentuoti. Šiuo atveju labai svarbus yra subsidarumo principas, pasiskolintas iš Katalikų bažnyčios idėjų lobyno, bet ES kontekste įgijus visiškai naują prasmę.

Klasikinis subsidarumo principas reiškia tai, kad kiekvienas subjektas privalo būti autonomiškas ir valdyti pats save, tvarkydamas tuos reikalus, kuriuos sugeba savarankiškai spręsti. Kokios nors sąjungos arba pavaldumas kokiam nors politiniam dariniui reikalingas tik tais atvejais, kai iškyla problemos, kurių išspręsti žemesniu lygmeniu neįmanoma. ES šis principas taip pat formaliai deklaruojamas, tačiau iš tikrųjų nėra aišku, kas ir kaip nusprendžia, kada tam tikro lygio valdžia gali savarankiškai spręsti problemas, o kada - ne. ES yra sukonstruota taip, kad joje vyksta nuolatinė kova dėl valdžios ir įtakos, bet ši kova iš dalies primena kovą be taisyklių. Mat Briuselio komisija, nors ir turinti didelius įgaliojimus, nedaug ką gali padaryti tokioms galingoms valstybėms, kaip Prancūzija ar Vokietija. Todėl ji atsigriebia ant silpnesniųjų valstybių. Įspūdingiausias tokios padėties pavyzdys - šiuo metu garsiai skambantis „euroklausimas“. Vienos valstybės gali nebaudžiamos pažeidinėti euro stabilumo kriterijus, kitos - už tai sumoka gana brangiai. Čia egzistuoja nerašytas, bet labai konkretus valstybių - ES narių suskirstymas pagal svorį ir įtaką. Tokios išsivysčiusios valstybės kaip Skandinavijos šalys, nors ir nėra didelės, sugeba priversti skaitytis su jų interesais, tačiau juridiškai ne visai aiškiai atskirtos Sąjungos ir valstybių kompetencijos sritys yra didelė problema mažesnėms ir silpnesnėms valstybėms, o ypač pakrikusioms valstybėlėms, kokia šiandien, deja, yra Lietuva. Ypač pavojinga, kai tokių valstybėlių valdantieji sluoksniai arba vadinamasis elitas dar neturi tautinės bei valstybinės savimonės bei savigarbos. Kitaip tariant, jie moraliai ir psichologiškai pasiruošę nusileisti visais klausimais ir ne tik nesugeba, bet net nenori ginti savo šalies interesų. Kaip tik todėl narystė ES Lietuvai šiandien kelia vis daugiau problemų, kurių spektras aprėpia visas gyvenimo sferas - nuo dvasinių ir kultūrinių dalykų iki paprasčiausių ekonominių reikalų. Žodžiu, priklausomybė ES - didžiulis išlikimo iššūkis Lietuvai.

- Kaip su tuo iššūkiu susidoroti?

- Tai pirmiausiai priklausys nuo tolesnės mūsų savimonės ir savivokos raidos. Šiandien, nors apskritai Lietuvos situacija yra sudėtinga, galime įžvelgti kai kuriuos tautos budimo požymius ir su džiaugsmu konstatuoti, kad Lietuvos visuomenei (taip pat ir politikams) pamažu pradeda sklaidytis iliuzija, kad ES yra saugus uostas, į kurį įplaukus, savaime išsispręs sunkiausios Lietuvos problemos.

Šiandien jau nedvejojant galima pasakyti, kad remdamos mūsų nepriklausomybės siekius Vakarų šalys nebuvo vien tyros idealistės ir, žvelgiant retrospektyviai, akivaizdžiai matyti, kad ne tik Lietuva, bet ir kitos išsilaisvinusios Rytų Europos šalys gana greitai buvo „suišteklintos“. Kitaip tariant, į mus nuo pat pradžių buvo žiūrėta tik kaip į naują išteklių šaltinį. Tie ištekliai - ir gana gerai išsilavinę bei darbštūs žmonės, kurių šiandien daugelyje Vakar Europos šalių labai trūksta, ir galimybė pelnytis iš mūsų šalies gyventojų, ypač naudojantis mūsų nerangumu ir nevykusiomis reformomis. Tipiškas jų pavyzdys - pirmiausia užsienio bankams naudinga aukštojo mokslo reforma.

Šiandien didžiausia mūsų bėda ta, kad ne tik politinis, bet didesne dalimi ir intelektualinis Lietuvos elitas šios problemos nesuvokia arba tiesiog nedrįsta jos pripažinti, nors apie jos aktualumą akivaizdžiai liudija itin intensyvi propagandinė kova prieš vadinamojo nacionalizmo apraiškas. Visiškai sutinku, kad tokiuose renginiuose, kaip garsiosios Kovo 11-osios eitynės, dalyvauja tam tikras skaičius žmonių, kurie tikrai neįkvepia didelės simpatijos. Tačiau juk akivaizdu, kad tokie žmonės ne tik eisenoje, bet ir Lietuvos visuomenėje yra nereikšminga marginalinė mažuma. Todėl natūraliai kyla klausimas, kam reikia taip nuosekliai ir atkakliai šią problemą hiperbolizuoti? Mano giliu įsitikinimu, tie žmonės, kurie tampa dingstimi kritikuoti vadinamojo nacionalizmo apraiškas Lietuvoje - padeda diskredituoti tautines idėjas ir marginalizuoti tą Lietuvos visuomenės dalį, kuri sąmoningai suvokia, kad kaip tik tautinės savimonės silpnumas - pagrindinė šių dienų Lietuvos socialinių, ekonominių ir kultūrinių problemų priežastis.

- O kodėl tautinės idėjos ES vadovybei atrodo tokios nepageidautinos ir pavojingos?


- Tai juk akivaizdu. Atkūrus nepriklausomybę, dvidešimt metų buvo nuosekliai kalama mums į galvas mintis, kad tauta yra abstrakcija, kad realus yra tik individas. Vertinant sociologiškai, šią propagandinę kampaniją galima laikyti sąmoningu mėginimu atomizuoti mūsų visuomenę, paversti ją izoliuotų, vieni kitiems abejingų individų mase. Tokius išsibarsčiusius ir nesolidarius individus ne tik lengva kontroliuoti, dar svarbiau tai, kad toks individas išmokomas galvoti tik apie save. Tokia visuomenė tampa bejėgė pirmiausia ekonomine prasme, to iš esmės ir reikia Vakarų verslo struktūroms.

Mums kalama į galvas, kad valstybė - absoliutus blogis, tuo tarpu stipriose Europos valstybėse taip nesielgiama - nepaliaujamai ieškoma būdų, kaip valstybę patobulinti, kad ji efektyviau ir naudingiau veiktų savo piliečių labui.

Lietuva tebestovi kryžkelėje. Tautinės valstybės idėja yra vis dar labai menkai suprantama. Neįsisąmoninta, kad ši idėja tegali būti realizuota tik per autentišką santykį su savo valstybe. Tuo tarpu mums mėginama įbrukti suluošinta ir karikatūriška lietuviškumo samprata, neva lietuviškumas tėra etnokultūrinis tam tikros žmonių grupės bruožas. Neva tautiškumo esmę išsemia cepelinai, alus, tautiniai šokiai, o aukščiausia tautos solidarumo išraiška - krepšinis.

Ir pats esu krepšinio gerbėjas, tačiau kai skelbiame, kad krepšinis - antroji Lietuvos religija, kartu paskelbiame ir apie savo dvasinę, moralinę ir intelektualinę degradaciją. Juk prisiminkime, anais laikais už lietuvių krepšininkus sėkmingai „sirgo“ ne tik apie Lietuvos nepriklausomybę svajojantys patriotai, bet ir tie, kurie tuos patriotus sodina į kalėjimus. Kitaip tariant, išnyko supratimas, kad tikrasis solidarumas, vienybė ir patriotizmas autentiškai pasireiškia rimtais darbais, o ne pramoginių renginių arenose.

Deja, jokia betautė ir beveidė visuomenė, jokios finansinės ES injekcijos nepadės Lietuvai atsistoti ant kojų, kol neatgims svarbiausias dalykas - suvokimas, kad esame atsakingi už tą žemės lopinėlį, kuriame gyvename, taip pat - atsakingi už savo pačių ateitį. Visais laikais buvome darbštūs, kūrybiški, išradingi žmonės. Turime savo kultūrą, sugebame sėkmingai dirbti daugelyje sričių. Tikrai nesame nevykėliai, tačiau tam, kad išliktų tauta ir valstybė - to nepakanka. Reikia atkurti politinės tautos sampratą.

- Kaip tai padaryti?

- Pirmiausia reikia išdrįsti įvardyti problemą. Reikia pripažinti, kad pamatinių tautos egzistencinių problemų iš principo neįmanoma išspręsti nei vien sėkmingai tvarkant ūkį, nei vien plėtojant kultūrą. Svarbiausias darbas - atgaivinti suvokimą, kad individualistinė išsigelbėjimo strategija, kuria Lietuvos piliečiai vadovaujasi jau dvi dešimtis metų, iš tiesų veda į pražūtį. Norint šalyje ką nors pakeisti iš esmės, reikia išmokti kovoti ne tik dėl asmeninių bei siauros grupės interesų, bet dėl savo tautos bei valstybės. O šiandien net ir retose masinėse protesto akcijose nei su žiburiu nerastume valstybinio požiūrio į esamas problemas. Dažniausiai prieš blogybes protestuojama ne iš principo, o tik todėl, kad „aš negavau“ ir jaučiuosi nuskriaustas, bet ne todėl, kad kažko neturi visa visuomenė ir tauta. O svarbiausias dalykas, kurio ji neturi - elementarus teisingumas. Jeigu nebus atsisakyta egoistiškos ir siauros teisingumo ir solidarumo sampratos, mes neturėsime ateities.

Juo labiau kad išradingai ir aktyviai trukdoma mums vienytis. Jau šiandien tie, kuriems suvereni nacionalinė valstybė nėra tik tuščias žodis, mūsų šalyje yra nepageidaujami. Jie paversti nenoromis toleruojama mažuma. Viešojoje erdvėje visiškai dominuoja žmonės, kuriems tautinės ir valstybinės idėjos - niekam nereikalinga ir nenaudinga atgyvena. Jų dominavimas sukuria įspūdį, kad tai - didžiosios tautos dalies nuostata.

Manyčiau, kad pirmasis žingsnis iš dabartinės dvasinės, moralinės ir politinės aklavietės turėtų būti toks - atomizuota, susiskaidžiusi, bet vis dėlto tautiškai ir patriotiškai mąstanti visuomenės dalis turėtų sugebėti susitelkti bent tiek, kad vieningai pareikštų, jog Sąjūdžio prieš dvi dešimtis metų suformuluoti idealai ir tikslai nėra pasenę ir tebėra aktualūs. Ir kad su tautinės ir valstybinės sąmonės naikinimu nebebus taikstomasi. Tai turbūt vienintelė galimybė - moraliai ir psichologiškai atsitiesti, įgyti atspirties tašką, priešinantis masinei ištautinimo, ideologinio apdorojimo ir spaudimo kampanijai, kuria siekiama priversti visus šalies piliečius patikėti, kad tauta ir jos siekius įkūnijusios laisvės ir savarankiškos valstybės idėjos yra atgyvena.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KORONAVIRUSAS: sekmadienį dar vienam „Regitros“ Kauno filialo darbuotojui patvirtintas koronavirusas.
  • EISMO ĮVYKIAI: praėjusį savaitgalį, spalio 16-18 dienomis, Lietuvos keliuose, pirminiais duomenimis, įvyko 18 eismo įvykių, viename jų žuvo lengvąjį automobilį vairavęs 18 metų vaikinas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar keliaujate į užsienio valstybes pandemijos metu?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar eisite balsuoti antrajame Seimo rinkimų ture?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 3 +7 C

+2 +7 C

 

+5 +7 C

 +9 +11 C

+9 +12 C

 

 +11 +14 C

1-6 m/s

0-4 m/s

 

1-6 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1741 PLN - 4.5558
RUB - 91.5767 CHF - 1.0721
GBP - 0.9092 NOK - 10.9570

Nuorodos