Visuomenės priešprieša. Priežastys ir pasekmės

Po saule nieko naujo

Pasak politologo, realybė yra tokia, kad šiuolaikinėse visuomenėse, ypač Vakarų pasaulyje, visuomenės susipriešinimas yra nuolatinis ir net chroniškas reiškinys.

„Visuomenių vidinę priešpriešą geriausiai atspindi rinkimų rezultatai, kai šalia tradicinių partijų didelės paramos sulaukia nesisteminės politinės jėgos. Kalbu apie „Laisvės partijos" pasiekimus Austrijoje, aukštus „Alternatyva Vokietijai" rezultatus Vokietijoje, su trenksmu Didžiosios Britanijos vietos rinkimuose konkurentus nušlavusią „Reformų partiją" ir t.t. Sąrašas ilgas ir gali būti tęsiamas", - pabrėžė A.Krupavičius.

Susipriešinimo bangos

Kalbėdamas apie Lietuvą, specialistas atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenės susipriešinimas šiandien ypač aiškiai matomas viešojoje erdvėje, kur viena jos grupė pretenduoja į „tiesos monopolį", į stovėjimą „teisingoje barikadų ir istorijos pusėje", o kita dalis marginalizuojama ir demonizuojama, paverčiama „ne ta", ir ši takoskyra yra labai reikšminga. Rezultatas - neoliberalių viešosios erdvės veikėjų terorizmas prieš kitaip galvojančius.

„Šių dienų viešajame diskurse nuolat girdime dalijimą į „lojalius" ir „nelojalius", vatnikus ir urapatriotus, penktosios kolonos paieškas ir pan. Tačiau tame kažko radikaliai naujo nėra, nes, žvelgiant į Lietuvos istoriją nuo dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio, susipriešinimo pavyzdžių turėjome ne vieną, tik gal nebuvo tokios „etikečių" gausos, - nurodė A.Krupavičius. - Bene ryškiausias ir pats pirmasis skilimas įvyko 1991-1992 metais, kuomet Lietuva tik atgavo nepriklausomybę. Pirmiausia skilo nepriklausomybinis politinis elitas, o pagrindinės stovyklos buvo įvardinamos pagal jų lyderių vardus - landsbergininkai ir brazauskininkai.

Tuomet irgi buvo ieškoma „raudonųjų", „neteisingųjų", buvo organizuota „parlamentinė" rezistencija, kurią sekė nepavykęs „stipraus" prezidento referendumas. Tuomet pirmą ir vienintelį kartą šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje Aukščiausioji Taryba save pasileido ir buvo rengiami priešlaikiniai rinkimai.

Anų laikų susipriešinimą skatino politinės transformacijos, demokratija be aiškių taisyklių, valstybės kūrimasis. Ją aštrino ir milžiniška socialinė-ekonominė krizė, kuomet Lietuva prarado daugiau nei 50 proc. BVP, todėl socialinis nuosmukis buvo ypač skausmingas. Griuvo viskas aplink ir reikėjo nemažai laiko susirinkti save kaip individus, visuomenę ir valstybę."

Antra supriešinimo banga sutapo su 1998-2001 m. Rusijos finansų krize ir jos poveikiu Lietuvai.

„Mūsų šalis bene aštriausiai patyrė krizės poveikį ir ilgiausiai kovojo su jos pasekmėmis. Poveikis buvo juntamas iki 2002 m., o tuomet iškilo naujos politinės jėgos - Artūro Paulausko socialliberalai, į šlovės Olimpą įkopę Rolando Pakso vadovaujami liberalai ir kiek vėliau atsiradusi, bet neblogai politinėje erdvėje pasirodžiusi Darbo partija su Viktoru Uspaskichu.

Šių politinių jėgų populiarumas atspindėjo vidines visuomenės skirtis ir ją apėmusį vidinį susiskaldymą, - patikslino specialistas. - Trečia susiskaldymo banga galėtume vadinti 2009-2010 metus. Ji vėl sutapo su ekonomine krize. Tik šį kartą su pasauline finansine krize, kai Lietuvos BVP smuktelėjo net 14 proc. Tai irgi buvo aplinkybės, kurios turėjo ne tik socialines, ekonomines pasekmes, bet ir didino visuomenės susipriešinimą."

Šiandien, pasak A.Krupavičiaus, išgyvename naują susipriešinimo bangą, kurią galbūt suponuoja daugybinių krizių laikotarpis.

„Jomis yra geopolitiniai poslinkiai, Rusijos-Ukrainos karas ir jo keliamos įtampos. 2022-2023 m. dėl karo Lietuva patyrė rimtą energetinių išteklių kainų šoką, kas irgi neigiamai paveikė visuomenę, - vardino A.Krupavičius. - Kita vertus, Lietuvoje galima stebėti svarbią tendenciją - visuomenę apėmusį beveik visuotinį nepasitikėjimą. Vos ne idealiai pagal anglų filosofą Tomą Hobsą, kad „žmogus žmogui yra vilkas". Tai nėra nepasitikėjimas vien valdžios institucijomis. Nors ir jomis pasitikėjimas kiek pakyla po Seimo rinkimų, o vėliau sparčiai smunka, kuo Lietuva išsiskiria visoje ES.

Žvelgiant atgal, galima gana užtikrintai daryti išvadą, kad visuomenės susiskaldymo katalizatoriumi Lietuvoje beveik visada daugiau ar mažiau buvo ir yra ekonominės krizės.

Bet tai dar ne viskas. Socialiniai tyrimai rodo aukštą socialinio, tarpasmeninio pasitikėjimo stygių. Lietuvoje didelė dalis visuomenės mano, kad pasitikėti kitais žmonėmis negalima, nes jie potencialiai, siekdami asmeninės naudos, gali apgauti ir apgaus. Visuomenėje dominuoja individualizmo kultas, požiūris - skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo turi ryšių. Tarpasmeninis nepasitikėjimas yra rimta problema ir pagal šiuos rodiklius Lietuva pasaulyje užima aukštas pozicijas."

Politikų atsakomybė

Ekonominės-socialinės krizės didina bendrą nepasitikėjimą, o Lietuvoje lyg tyčia turime ir nuolatinius šių krizių dirgiklius.

„Mūsų šalyje fiksuojamas itin aukštas socialinės nelygybės laipsnis. Prie to reikia pridėti skurdo ir atskirties problemas, pajamų ir turto nelygybę ir pan. Kuo nelygybės požiūriu visuomenės yra labiau suskaldytos, tuo sąlygos vidiniam susipriešinimui yra geresnės, o svarbus susipriešinimo ingredientas - politinis elitas, - pabrėžė A.Krupavičius. - Kadangi Lietuvoje turime itin fragmentuotą partinę sistemą, iš esmės svarbiausia partijų strategija yra mobilizuoti savo šalininkus. Nėra nė vienos partijos, kuri savo programa siektų įtikinti daugumą rinkėjų. Strategijos yra orientuotos į kelis „lojalistų" procentus ir remiasi principu „skaldyk ir valdyk". Partijoms nereikia plačios paramos, joms užtenka tokio palaikymo, kuris vos leistų patekti į Seimą ar savivaldą."

Šviesos tunelio gale nėra

Pilietinius konfliktus, specialisto vertinimu, galėtų valdyti efektyvi teisinė valstybė, bet ji yra nykstamas dydis Lietuvos teisėsaugos ir teisėtvarkos lauke.

„Ji kuo toliau tuo labiau yra šališka, nesugeba spręsti konfliktų, nekalbant apie jų suvaldymą. Dar daugiau, istorijos iš teisėsaugos lauko dar labiau supriešina visuomenę (Šarūno Stepukonio, Kristijono Bartoševičiaus ar Antano Kandroto bylos), - niūrią tiesą konstatavo politologas. - Todėl labiausiai tikėtina atomazga - dabartinės situacijos tąsa, kai toliau matysime didesnį ar mažesnį visuomenės susiskaldymą, nepasitikėjimą vienų kitais, politinių lyderių žaidimą „mes ir jie".

Beje, poliarizacija visuomenėje pasiekia kritinį tašką, kai joje nelieka bendrų vertybių, ir „kitas" yra priešas. Kad dauguma kitų žmonių su jais elgiasi sąžiningai Lietuvoje mano tik 36,5 proc., Suomijoje - 71 proc., Islandijoje, Norvegijoje- 62 proc. apklaustųjų. Tad tikimybė, kad Lietuvoje staiga atsirastų platesnis sutarimas dėl politikos, ekonomikos, socialinių tikslų nėra reali."

Susiskaldymas, pasak specialisto, išliks ir todėl, kad nesistengiama įveikti ekonominio, politinio ir socialinio streso priežasčių.

„Į svarbiausius šalyje prezidento ar Seimo rinkimus ateina tik pusė rinkėjų, į kitus ateina dar mažiau. Piliečiai nedalyvauja šalies politinio gyvenimo formavime. Dalis visuomenės pasirinkusi likti tyliąja dauguma, atsiriboti nuo politinio gyvenimo ir bandyti pabėgti nuo šiandieninės tikrovės. O tai nėra gerai. Na taip, tiesioginės prievartos ar smurto atvejų skilusioje visuomenėje nėra daug, bet jų jau būta.

Bene geriausiai žinomas 1993 m. Pakaunės savanorių maištas, vykęs popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą metu. Tuomet, kai visuomenė turėjo būti vieninga, ieškoti sutarimo ir bendrų tikslų, įvyko visiškai priešingas dalykas. Jeigu tai nutiko tomis dienomis, tai mūsų laikmečiu tokios galimybės irgi negalima atmesti. Juolab kad dabar „nelojalių" medžioklės ragas skamba ypač garsiai, o tie, kas tą garsą turėtų tildyti, tūno pasislėpę kažkur kamputyje", - Lietuvos situaciją apibendrino A.Krupavičius.